Vartotojo "Saulius Barasa" straipsniai

Rašau, fotografuoju, filmuoju… Kitaip nemoku gyventi. Tai ne profesija. Tai – būdas kvėpuoti. Kai kurie žmonės rytais geria kavą, o aš – prisiliečiu prie pasaulio per objektyvą ar tuščią puslapį. Man tai – lyg gaivaus oro įkvėpimas po ilgo buvimo po vandeniu. Ne tam, kad parodyčiau save, bet kad išgirsčiau kitus. Ne tam, kad kurčiau iliuzijas, o kad pagaučiau akimirką, kai žmogus nustoja vaidinti ir tampa tikru. Pirmąsyk rankoje laikiau fotoaparatą dar tada, kai juostos kvepėjo chemija, o spaudžiant mygtuką nežinojai, ką iš tikrųjų pagavai. Tuo pat metu pradėjau rašyti. Ne apie politiką ar skaičius. Apie žmones – jų tylą, jų džiaugsmą, jų netektis. Man visada rūpėjo, kaip jie gyvena, ką slepia po akimis, ir ko niekada nepasakys garsiai. Ir štai – vieną dieną supratau, kad kamera ir žodis gali tą tylą išgirsti. Kartais man sako: „Tu per jautrus žurnalistikai.“ Galbūt. Bet man nesinori būti abejingam. Nes kai filmuodamas užfiksuoji senolio, pasakojančio apie karą, rankų virpėjimą – žinai, kad tai yra daugiau nei turinys. Tai – gyva atmintis. Kai užrašai moters žodžius apie neteisybę jos kaime – tai tampa nebe tik straipsniu, o pasipriešinimo aktu. Kai nufotografuoji vaiko šypseną už lango, kuriame jau dešimtmetį niekas negyvena – tai tampa tikruoju grožiu, kurio reklamos niekada neparodys. Ne visada yra lengva. Bet žinau viena – šis kelias man leido sutikti tikrus žmones, pajusti tikras emocijas ir išmokti būti atviram. O tai, galų gale, yra didžiausia gyvenimo mokykla. Ir jeigu vieną dieną turėčiau rinktis iš naujo, rinkčiausi tą patį: žurnalistiką, fotografiją, filmavimą. Rinkčiausi matyti, girdėti ir pasakoti. Nes tai – mano būdas būti.