Jonas Rudzinskas – tautinio paveldo metamorfozės XXI amžiuje

Tautodailė – tai nuoširdumo, tikėjimo, optimizmo, sugyvenimo paieškų, intelektualumo, amatų pažinimo ir techninio meistriškumo sritis. Tai gebėjimas organizuoti, o ne ardyti, dirbti ne dėl savęs, o dėl visų – kad kūrinys būtų atpažįstamas, suprantamas, skaitomas.

Interviu su Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininku, restauratoriumi, grafiku, pedagogu, kino scenografu atskleidžia savo daugiasluoksnę kūrybinę kelionę, kuri prasidėjo restauruojant Vilniaus universiteto freskas ir nusidriekė per įvairiausias meno sritis. Pokalbis apie nepaprastą gyvenimą, kuriame susipynė akademinės žinios ir praktinė patirtis, tautodailė ir šiuolaikinis menas, kūryba ir mokymas, bei žmogus, kurio kasdienybė – tai tylus, bet įkvepiantis dialogas tarp tradicijos ir dabarties, tarp asmeninės tapatybės ir visuomenės poreikių.

Jūsų kasdienybė – tarp meno kūrinių vertinimo, autorinių teisių bei paveldo apsaugos. Ką reiškia vadovauti tautodailininkų bendruomenei šiuolaikiniame pasaulyje?

Esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, profesionalus dailininkas ir dalyvauju įvairiose ekspertų tarybose – nuo autorinių teisių iki meno kūrėjo statuso bei etninio paveldo produktų klausimų. Visos šios problemos glaudžiai susijusios su kultūros paveldo išsaugojimu, apimančiu išsilavinimo programas, mokymo metodus, kūrybinius rezultatus ir kultūrinius renginius.

Būdamas sąjungos pirmininku, jaučiu didelę atsakomybę. Kasdien tenka stebėti, analizuoti, vertinti raidos tendencijas, nustatyti kriterijus ir prioritetus – tai sudaro mūsų sąjungos misiją platesniame kultūros kontekste. Ši pareiga reikalauja nuolatinio tobulėjimo ir gilaus supratimo apie tautodailės raidą.

Ar tautodailės problemos yra tik lietuviškas reiškinys, ar matote panašių iššūkių kitose šalyse?

Svarbu pabrėžti, kad tautodailės ir kultūros paveldo problemos nėra tik mūsų – jos aktualios visoje Europoje, ypač globalizacijos sąlygomis. Kiekviena valstybė ieško savitų sprendimų, kuria strategijas, todėl būtinas nuolatinis monitoringas ir žinių mainai.

Dalyvaujant tarptautiniuose projektuose, reikia įgyti sertifikatus, kelti kvalifikaciją, tyrinėti kitų šalių patirtį paveldo srityje. Vien Europoje gausu įvairių krypčių ir nuostatų. Su šia įvairove reikia mokėtis sugyventi – prisitaikyti prie etinės, vizualinės ir technologinės aplinkos, kuri šiandien yra visiškai kitokia nei anksčiau.

Papasakokite apie tautodailės ištakas Lietuvoje – kaip viskas prasidėjo?

Jei gilintumėmės į tautodailės istoriją Lietuvoje, pamatytume, kad jos ištakos siekia XIX amžių – Eustachijaus Tiškevičiaus darbus, pirmąsias tautodailės parodas ir eksponatų sisteminimą. Įsivaizduokite: XIX a. viduryje surinkta kolekcija tapo Nacionalinio muziejaus pagrindu, kur net du trečdaliai eksponatų buvo būtent tautodailės kūriniai!

Už tai esame dėkingi tokioms asmenybėms kaip Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ar Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurie formavo šios srities koncepcijas.

Kokią vietą tautodailė užima šiuolaikinėje kultūroje?

Tautinis paveldas – ne abstrakcija, o gyva mūsų kultūros dalis. Jis tampa pamatu amatininkų veiklai: nuo juodosios keramikos iki tradicinės drožybos. Šie etalonai leidžia perduoti amato technikas be kūrybinio elemento, išsaugant autentiškumą.

Tačiau tautodailėje inovacijos neatsiranda iš tuščios vietos – jas formuoja globalūs kultūros procesai, naujos technologijos ir medžiagos. Pavyzdžiui, skulptūros srityje šiuolaikiniai impregnavimo būdai radikaliai skiriasi nuo tradicinių V. Svirskio ar L. Šepkos metodų.

2020-ieji buvo paskelbti Tautodailės metais. Kokią reikšmę tai turėjo visam judėjimui?

Tai buvo reikšmingas etapas – ne tik dėl teminės diskusijos, bet ir dėl prioritetų nustatymo valstybinio lygio renginiuose, įskaitant konferencijas Seime ir tarptautinius projektus. Vienas svarbiausių aspektų – regioninio identiteto stiprinimas. Nors valstybių sienos išlieka pastovios, mokslininkai nuolat tikslina istorines regionų ribas, kas tiesiogiai veikia tradicijų interpretacijas.

Kaip pasikeitė tautodailininkų portretas per pastaruosius dešimtmečius?

Šiuolaikiniai tautodailininkai jau nebe keturių klasių absolventai – dauguma turi aukštąjį išsilavinimą, o tai keičia diskusijų lygį, reikalauja argumentuotų pozicijų. Būtent todėl taip svarbi žinių sklaida per „Tautodailės metraštį”, kuris kaupia analitinius straipsnius, tyrimus ir vizualią medžiagą.

Ši veikla padeda kūrėjams suvokti savo vietą kultūros tėkmėje ir atsakyti į esminį klausimą: kodėl tai darome?

Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir kitų šalių tautodailės organizacijų veiklą?

Pavyzdžiui, Lenkijos tautodailininkų sąjunga, įsteigta formaliai panašiu metu kaip Lietuvos (tik metais vėliau), turi mokslo tarybą. Įsivaizduokite – 11 kartų didesnė šalis sukaupė profesorius, daktarus ir mokslininkus, kurie analizuoja, skleidžia žinias, rengia rekomendacijas. Mes su dideliu džiaugsmu stebime tokį rimtą požiūrį, pagrįstą giliu analizių pagrindu.

Įdomu tai, kad Lenkijoje jų tautodailininkų sąjungos pirmininkas buvo kultūros ministras dvi dekadas, o vėliau perrinktas dar vienai kadencijai. Tai liudija, kad tautodailė nėra marginalus reiškinys, o integrali kultūros dalis.

Kokius iššūkius matote tautodailės srityje?

Ypač aktuali kičo problema kultūrinėje panoramoje. Kičas turi savo filosofiją, estetiką, ir reikia suprasti, kad jau mūsų karta perėmė tam tikrą santykį su juo. Nuo XIX a. šis europinis srautas paveikė naiviąją kultūros dalį, nors profesionalieji ir konceptualieji menininkai žinojo, kaip su tuo tvarkytis.

Aukštasis mokslas suteikia aiškią vertinimo skalę, pagal kurią galima įvertinti ir tautodailę. Svarbu įvardinti kičą, postmodernizmą, suprasti jų gylį, o ne plaukti paviršiumi. Tai ne tik edukacijos priemonė, bet ir būdas išvengti, kad tautodailė neįkristų į šių reiškinių spąstus.

Kaip pristatote lietuvišką tautodailę tarptautinėje erdvėje?

Kai rengiame parodas Skandinavijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ar Meksikoje, tai nėra paprastos turistinės kelionės – tai savasties atskleidimas visiškai kitokiam kontekstui. Kiekvienas kontinentas turi savitą kasdienybę, su kuria reikia mokėti bendrauti.

Pavyzdžiui, kai buvo leidžiama pasaulio naiviojo meno enciklopedija, buvo atrinkta daug lietuvių tautodailininkų. Anglų ekspertai buvo nustebę, kad tokia maža šalis turi tokį intelektualinį potencialą. Tai buvo Stanislovo Riaubos laikai – 1980-ieji metai.

Kaip dabartinė laisvė ir globalizacija veikia tautodailę?

Šiandien mes turime laisvę kurti, bendrauti, rodyti savo kūrybą pasaulyje be sienų ir muitinių. Tai Dievo dovana, kurią reikia išmintingai naudoti. Šiuolaikinis demokratijos vystymasis yra labai palankus kultūrai.

Galime laisvai keliauti, rengti bendrus projektus, kvietimus, net susirašinėti su Belgijos karaliumi ar kviesti Danijos karalienę atidaryti parodą Vilniuje – tai istorijoje nebuvo įmanoma. Kaziuko mugėje galime matyti indėnų muzikantus grojančius savo instrumentais – tai yra šiuolaikinės kultūros magija.

O kokie nauji iššūkiai atsiranda skaitmeniniame amžiuje?

Skaitmeninėje erdvėje atsiranda naujų iššūkių – melas, feikas, robotų generuotas turinys. Tautodailininkų sąjunga turi atlikti didelį darbą – aiškinti, edukuoti, atskirti tikrąsias vertybes nuo imitacijų.

Naivizmas ir primityvizmas, kaip ir kičas ar postmodernizmas, turi savo kodeksus. Juos tobulinti, tikslinti – tai kasdienis sunkus darbas, kuris nėra vieno žmogaus nuopelnas. Tai valstybės kultūros politikos dalis, kurią formuoja žmonės.

Kalbėjome apie naujųjų technologijų iššūkius, bet ar tautodailė gali būti draugiška aplinkai? Kaip ji siejasi su tvarumo idėjomis?

Kalbant apie tvarumą – daugelis mano, kad tradicinės technologijos ir natūralios medžiagos savaime yra tvarios, bet šiandien reikalingi ir nauji sprendimai. Įdomu tai, kad mus pastebėjo net vienas pirmaujančių Vokietijos chemijos universitetų su labai netikėta tema. Mane tai ypač sudomino, nes pats esu baigęs chemiją, fiziką, matematiką, dirbęs Chemijos institute.

Šis universitetas dirba su nanotechnologijomis, tyrinėdamas naujas medžiagas, apie kurias dar nežinome – ar jos tvarios, ar kenksmingos, ar draugiškos aplinkai. Ir visa tai susiję su mūsų – lietuvių – kūriniais. Pavyzdžiui, garsusis Raganų kalnas – skulptūrų parkas, išsidėstęs ekstremalioje aplinkoje: tarp jūros ir marių, nuolatinės drėgmės, rūko ir vėjo. Skulptūros čia turi atlaikyti gamtos stichijas.

Kodėl vokiečius taip sudomino lietuviška medžio skulptūra?

Kai vokiečiai pamatė, ką mes darome, jie nustebo: ne visos „broliškos” šalys plėtojo eksterjero skulptūros tradicijas. Mūsų šaknys čia siekia neolito laikus – archeologės Rimantienės tyrinėtose kopose rasta skulptūrų, stovėjusių po atviru dangumi. Tad ši tradicija Lietuvoje tęsiasi tūkstantmečius.

Dar vienas įdomus faktas – Raganų kalno skulptūros darytos iš 500 metų senumo ąžuolų. Tokia mediena turi unikalią vidinę struktūrą, kitokį sakų kiekį, natūralų atsparumą. Vokiečiams tai pasirodė neįtikėtinai įdomu – jie paprašė sukurti skulptūrą, kuri būtų impregnuota nanotechnologijų medžiagomis. Mes ją pagaminome, o dabar ją stebi mokslininkai. Tai tarsi eksperimentas su medžiagomis, kurios neturi jokių tirpiklių ar kenksmingų chemikalų – visiškai nauja kryptis molekuliškai pakeisto vandens pagrindu.

Kaip technologinė pažanga keičia tautodailininkų darbo metodus?

Jei Vincas Svirskis ar Lionginas Šepka dirbo peiliukais, metaliniais kaltukais, šiandien meistrai turi įrankius iš Šveicarijos ar Australijos, motorizuotus, preciziškus. Keičiasi ne tik įrankiai – keičiasi ir forma, ir pats meistro buvimas.

Dirbtuvėse dabar – tepalų, impregnatorių bakai, „žalioji” banga ateina ir į tautodailę. Ši tendencija veikia ne tik formą, bet ir požiūrį: vienas dalykas suprasti, o visai kitas – įgyvendinti tvarias formas, pasirinkti tinkamas medžiagas, impregnuoti jas atsakingai.

Pavyzdžiui, anksčiau eksterjerinės skulptūros turėdavo skardinius stogelius, kurie rūdydavo. Dabar – dengtos moderniais dažais, apsaugotos nuo korozijos. Tai pažanga, kuri vyksta po truputį, segmentais.

Ar tai reiškia, kad keičiasi ir kitos tautodailės sritys?

Žinoma! Pažiūrėkime į keramiką. Glazūros – tai stiklas su cheminiais elementais. Lankstesni stiklai turi daugiau švino. Anksčiau tai niekam nerūpėjo, o dabar krištolinių vazų jau neberasi interjeruose – švinas garuoja. Turi žinoti ne tik meistrai, bet ir vartotojai, užsakovai. Tai visos tautos sąmoningumo lygmuo.

Kalbant apie Kinijos rinką – ten dažnai neegzistuoja autorinių teisių, ekologijos kriterijų. Naudojamos pigios cheminės medžiagos, dažų žymekliai, rankenėlės su kenksmingais komponentais. Net tapybos tubelės – akrilinės ar švininės – kelia klausimus.

Ar nėra čia paradokso – tautodailė tradiciškai remiasi senaisiais metodais, o dabar kalbame apie nanotechnologijas?

Tikrai taip, geras pastebėjimas! Tautinis paveldas reikalauja muziejinės technologijos, rankų darbo, be variklių, be suvirinimo. Tačiau jeigu žmogus išmoksta dirbti tradiciškai – senuoju būdu, – tada jam daug lengviau pereiti prie pažangių žaliųjų technologijų. Jis jau žino, kaip pasirinkti, kaip elgtis. Kaip ir moksle – pradedi nuo abėcėlės, baigi literatūros kūriniais.

Tai labai ryšku ir šiandien. Skulptoriai parkuose dirba su „Husqvarna”, bet galutinį rezultatą turi užbaigti rankomis – ekologiškai, sąmoningai. Nuo to priklauso vertinimas, meistro žinomumas, įtaka. Džiugu, kad geriausi mūsų meistrai turi restauratoriaus kvalifikacijas – vadinasi, išmano ir tradicijas, ir technologijas.

O kaip žiūrite į naiviojo meno ar primityvizmo vietą šiuolaikinėje kultūroje?

Naivioji ar primityvistinė raiška taip pat turi savo vietą. Pasaulyje žinomi kūrėjai, kaip Konstantinas Brankušis ar Pablas Pikasas, rėmėsi primityvizmo estetika, pasitelkė afrikiečių, indėnų, japonų meną. Šiose kultūrose – gilus ryšys su gamta, pagarba, filosofija. Tą patį regime ir mūsų tautodailėje – ekologinės mintys skleidžiasi skirtingomis formomis, amatais, bet su tuo pačiu sąmoningu santykiu su aplinka.

Kai kurie sako – viskas jau padaryta, nebėra ką veikti. Tai netiesa. Dar yra begalės temų, formų, sąmonės atvėrimų. Kiekvienas laikmetis pateikia savo klausimus, o tautodailė – savo atsakymus.

Ar galite pasidalinti statistika – kiek žmonių Lietuvoje šiandien užsiima tautodaile?

Įdomu tai, kad iš 3000 tautodailininkų tik 300 turi meno kūrėjo statusą – tai aukščiausias įvertinimas, kurį pasiekia ne kiekvienas. Ne visi gauna ir tautinio paveldo produkto statusą – tam reikia atitikti griežtus kriterijus. Komisijoje – skirtingų sričių profesionalai, kurie priima objektyvius sprendimus.

Lyginant su kitomis kūrybinėmis sritimis, skaičiai kalba patys už save: jei fotografų pripažintų yra apie 400–500, tai tautodailininkų – tūkstančiai. Būta laikų, kai jų buvo ir 8000 – kai sovietmečiu jie buvo priskiriami prie verslininkų, vadinamųjų patentininkų. Tai rodo, kiek daug Lietuvoje buvo ir yra žmonių, užsiimančių rankų darbu.

Kokį vaidmenį tautodailininkai atlieka valstybės kultūros politikoje?

Per pastaruosius dešimtmečius tautodailininkų bendruomenė yra padariusi didžiulį darbą – dalyvavimo kuriant daugiau nei 10 įstatymų. Tarp narių yra ir buvęs kultūros ministras, kas rodo santykio su intelektualiąja kultūros dalimi svarbą.

Kas ketverius ar aštuonerius metus pasirenkama nauja politinė kryptis, o kartu su ja – kultūros politikos gairės. Šios gairės turi atspindėti tautos tradicijas, energijos paskirstymą, vertinimo sistemas ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Mūsų tikslas – ramiai plaukti kultūros upėje su savo vizija, vertybėmis ir prasmės ieškojimu, nepasiduodant trumpalaikiams madų vėjams, bet ir neatsisakant inovacijų, kurias atneša laikas.

Paminėjote, kad tautodailininkų bendruomenėje dalyvauja ir svarbūs akademiniai žmonės. Kokią įtaką jie daro?

Daugelis svarbių žmonių – profesoriai iš Dailės akademijos, universitetų ar net kitų sričių – dalyvavo šioje bendruomenėje. Įdomu tai, kad sovietmečiu tautodailininkų sąjungos sistemoje šalia organizacinio pirmininko išrinkdavo ir garbės pirmininką. Tai buvo žmogus, kuris nedalyvaudavo kasdienėje veikloje ar valdyme, tačiau pasirodydavo renginiuose kaip žinovas, ekspertas.

Tokių žmonių vienas sakinys galėjo atskleisti tiesą, suteikti gilios įžvalgos. Tai jau filosofinis lygmuo – kas mes, ką darome, kodėl tai svarbu. Jų buvimas sukurdavo intelektualinę erdvę, kurioje tautodailininkas – tai žmogus, gebantis kalbėtis su žiūrovu parodose, padėti jam atrasti klausimus ir atsakymus, kurie nėra paviršutiniški, bet artimi ir prasmingi.

Kokią matote tautodailės ateitį?

Tautodailės egzistavimą ir kokybę lemia įstatymai, bendruomenės solidarumas, ekonominė, socialinė, mokslinė ir švietėjiška aplinka. Šioje terpėje atsiranda tarsi „kinų siena” tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir vaidybos, kūrybos ir destrukcijos.

Labai svarbu, kaip Z karta supranta autorines teises, kūrėjo statusą, leidžiamas ar neleidžiamas medžiagas. Kaip jiems išmokti rinktis atsakingai? Čia ir atsiskleidžia mūsų, kaip tautodailininkų bendruomenės, edukacinis vaidmuo – padėti jauniesiems meistrams suvokti tautodailės giluminius klodus ir jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje.

Statistika leidžia įvertinti, kiek šios sritys gyvybingos, kaip kinta žanrai – ar tai audimas, tautiniai kostiumai, oda, stiklas, gintaras. Pavyzdžiui, gintaro juvelyrika keičiasi ne tik dėl mados, bet ir dėl geopolitikos: anksčiau gintarą gaudavome iš Karaliaučiaus, dabar tai – karinė zona. Tad keičiasi žaliava, keičiasi ir technologiniai gebėjimai.

Tautodailė nėra sustingusi praeityje – ji nuolat atsinaujina, prisitaiko, bet išlaiko savo esmę. Ir tai yra jos didžiausia vertė – gebėjimas išlikti autentiška, neprarandant ryšio su dabartimi.