Virgilijus Vaičiūnas – angelai gimsta žiemą

Apie skulptorių, kuris savo galeriją pavadino namais, o angelams dvasią įpučia žiemos šaltyje

Žemaitijos kaime laikas teka lėčiau nei kitur. Čia, netoli Palangos, susitikau su menu, kuris gimsta iš ąžuolo širdies ir meistro sieloje brendusių svajonių. Skulptorius, architektas, tautodailininkas Virgilijus Vaičiūnas savo kūrybos kelią pradėjo ne nuo diplomų ar pripažinimo, o nuo drąsaus iššūkio ir benzopjūklo rankose.

„Per visą gyvenimą turėjau svajonę turėti savo galeriją. Galų gale tą svajonę išpildžiau“, – pasakoja meistras, vedžiodamas po erdvę, kurioje kiekvienas darbas turi istoriją, o kiekviena lentyna suprojektuota kaip skulptūra.

Jo galerija – ne įprastas parodų salės variantas. Čia nėra standartinių lentynų su sudėliotais kūriniais kaip knygomis. Vietoj to – originalūs sprendimai, primenantys barą, kur žmonės natūraliai eina, kur jauku pabūti ir apžiūrėti meną. „Architektūros mokslas palieka pėdsaką. Tas mąstymas visai kitoks“, – aišku, kodėl jo galerija taip skiriasi nuo tradicinių.

Kai pirmą kartą susitikome su Virgilijumi, atrodė, tarsi įžengėme į kitą pasaulį – medžio, tylos ir laiko pasaulį. Jo dirbtuvė – savotiškas muziejus, o gal net šventovė. Čia kiekvienas lentynų kampas turi istoriją, kiekvienas įrankis – randą, o kiekviena skulptūra – sielą.

„Viskas prasidėjo nuo septintos klasės, kai su kišeniniu peiliu drožiau pirmas šachmatų figūrėles. Tėvai stebėjosi: kaip tu taip gali? – prisimena Virgilijus. – Vėliau drožiau suvenyrus, miniatiūras, kol vieną dieną ištariau: aš tau išdrošiu Nukryžiuotąjį. Ir padariau.“

Skulptoriaus kelias vingiuotas: studijos architektūros fakultete, darbas Skuode, o vėliau – sprendimas grįžti į Palangą ir pasinerti į medžio pasaulį. Vienas esminių gyvenimo posūkių – pažintis su skulptoriumi Albertu Žulkumi, kuris lyg netyčia išprovokavo Virgilijų imtis tikrojo pašaukimo.

Kai dvasia įpučiama į medį: apie angelus, naktį ir tylą

V. Vaičiūno kūryba įvairialypė. Kūrė parkams, miestams, parodoms ir sau. Vienas didžiausių iššūkių – 2015 metai. Gautas užsakymas – sukurti dviem parkams dvidešimt devynias skulptūras iš europinių fondų lėšų. Iššūkis - praktiškai trisdešimt skulptūrų per du mėnesius.

„Su užsakovais išsiderėjau, kad darysime abstrakcijas. Nedarysime pasakų veikėjų“, – prisimena Virgilijus. Kodėl? „Veidui reikia atiduoti dūšią. O tos dūšios nėra kada atiduoti.“

Tarp sukurtų darbų – ir tokios modernistinės kompozicijos kaip „Mėnulis išėjo pasivaikščioti“ ar „Marija susitinka su Elžbieta“. Visos jos – iš gyvo santykio su architektūra, erdve ir gamta. Kiekvienas – grynai modernistinis, sukurtas architektūrinio mąstymo. „Jeigu skulptūras reikia parkui daryti, tai visai kiti masės žaidimai turi būti. Negali būti smulkmenų. Didelė masė šešėlius gražiai gaudo.“

„Angelai gimsta žiemą“, – sako skulptorius Virgilijus Vaičiūnas. Jam reikia tik tylos, kalto ir medžio. Likusią magiją padaro laikas, dvasia ir gyvenimo nuojauta. Tai vienas stipriausių V. Vaičiūno kūrybos motyvų.

„Žiemą niekas neatvažiuoja. Niekas netrukdo. Uždarai duris, užsikuri pečių ir droži“, – sako Virgilijus. Jo kūrybos ritmas – priešingas šiuolaikiniam pasauliui. Kai visi skuba, jis laukia. Kai kiti ilsisi, jis įdeda sielą į ąžuolo gabalą.

Būtent žiemą gimsta angelai – vieni jo labiausiai atpažįstamų darbų. Per vieną mėnesį skulptorius yra sukūręs net penkiolika skulptūrų. „Kai droži veidą, turi įdėti širdį. Kartais atsikeli ryte – žiūri, širdies nėra. Tada droži iš naujo. Ir taip – kol atsiranda“, – dalinasi meistras.

„Trečią nakties atsikėliau, pradėjau šlifuoti. Žiūriu – medis švyti. Gavosi pusiau marmurinis“, – pasakoja Virgilijus apie vieną naktį gimusį kūrinį.

Neretai jo darbai gimsta iš atsitiktinumų: nulūžusios šakos, gamtos dvišakiai, apdegę medžiai. „Čia jau nebe tu darai – čia gamta tau padovanoja“, – mintimis dalinasi medžio skulptorius. Todėl ne vienas jo kūrinys atrodo taip, tarsi būtų rastas, o ne sukurtas.

Ypač iškalbingos skulptūros, kurios atrodo... tylinčios. Vienas darbas, sukurtas iš dvišakio medžio, sulaukė klausimo: kaip tai apskritai įmanoma išdrožti? „Neįmanoma, jei nematai per medieną. O jei matai – viskas įmanoma.“

Kai kurie angelai iškeliavo į galerijas, kiti – į žmonių kiemus ar parkus, o treti liko saugomi pačio skulptoriaus. Vieną, septynių metrų aukščio angelą, Virgilijus norėjo padovanoti „Angelų kalvai“. Tai būtų buvusi įspūdinga, šešių–septynių metrų skulptūra su šviečiančiais sparnais. „Kai važiuotų keliu, matytųsi iš toli,  sparnai šviestų.“ Architektas Jurgis Bumblauskas netgi parengė projektą. Tačiau idėja liko neįgyvendinta, pritrūko rėmėjų.

Kiekvienas darbas – su istorija

Vaičiūno kūryba – tai ir meno kūriniai, ir gyvos biografijos. Kiekviena skulptūra slepia įkvėpimą, dramą, istoriją. „Vienas stalą užsakė – paskui pabandė nusukti, apgauti. Nepasidaviau. Stalas liko pas mane. Dabar jis – ne tik baldas, o ir simbolis. Su istorija“, – prisimena tautodailininkas.

Taip – kiekvienas darbas, kiekvienas lentynos kraštas ar padėklo linkis turi savo legendą. Ir jei prireiktų, Virgilijus galėtų apie kiekvieną jų pasakoti valandų valandas.

„Turbūt retas žino, kad aš esu medinių padėklų pradininkas Lietuvoje“, – šypsosi skulptorius. Pirmasis šešių skirsnių padėklas nukeliavo į Juodkrantę, sukėlė sąmyšį, o netrukus ir kopijavimo bangą.

Padėklai tapo kultiniu produktu. Kūčių vakarienės dvylikos skirsnių padėklas, Kalėdiniai piešiniai – kiekvienas jų ne tik funkcionalus, bet ir estetiškai apgalvotas meno kūrinys. Jie eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Hamburge, o autorinės teisės – taip pat svarstytos rimtai.

Padėklas Virgilijui – ne buities objektas, o simbolis. Jis yra sukūręs Kūčių vakarienės padėklą iš dvylikos dalių, Kalėdinį padėklą, netgi tokių, kuriuose susijungia piešinys, forma ir religinė potekstė.

„Aš pusę dienos praleisdavau kurdamas piešinį. Kad jis būtų estetiškas, prasmingas. Ne šiaip. Ir tada pradėdavau drožti“, – pasakoja jis. Šie padėklai – nebe daiktai, o meno kūriniai. Jie buvo rodyti parodose Lietuvoje ir užsienyje, o juos kopijuoti bandė ne vienas. „Iš pradžių pykti norėjosi. O paskui pagalvojau – jeigu kopijuoja, vadinasi, padariau ką nors gero.“

Kai kurie skulptoriaus darbai iškeliavo į Ameriką. Vienas jų – skulptūra „Šokėja“, įsigyta per „Saatchi Art“ galeriją Brukline. „Angliškai kalba geriau už mane lietuviškai“, – sako Virgilijus apie savo sūnų, kuris padeda administruoti galerijų reikalus. Darbai taip pat rodyti „Art Major“ platformose, o kontaktų su užsieniu netrūksta.

Teko keliauti ir į Londoną – aplankyti „British Museum“ bei pamatyti legendines Alberto Giacometti ir Henry Moore skulptūras. „Kai pamačiau Moore, sustojau. Tai buvo atradimas, kuris pakeitė mano požiūrį į modernizmą“, – prisimena jis.

Nors kūrybinis kelias prasidėjo nuo religinių temų – Nukryžiuotasis, angelai, bažnytiniai simboliai – laikui bėgant formos tapo laisvesnės, abstraktesnės. Skulptorius sako: „Gamtos šaka – tai jau pradžia. Aš jos nevaldau – ji mane veda.“

Architektūros išsilavinimas paliko gilų pėdsaką – erdvės pajautimas, kompozicija, struktūriniai sprendimai skulptūrose atsiskleidžia aiškiai. Net lentynas jis kuria kaip meno objektus. „Sako, ką reiškia padaryti lentyną? O aš sakau – padaryti lentyną kaip skulptūrą.“

Vienuoliai, kurie taip ir neišėjo į miestą

Viena ambicingesnių idėjų – Kretingos mieste pastatyti 10–12 vienuolių eiseną. Modeliai buvo parengti, skulptūros suplanuotos, tačiau projektas finansavimo nesulaukė. „Tokios kompozicijos negalima statyti po vieną. Turi būti grupė, nuotaika. Kitaip nėra efekto“, – aiškina menininkas.

Idėja taip ir liko lentynoje, bet, kaip ir daugelis jo sumanymų, vis dar laukia savos progos. Kartais menui reikia ne tik talento, bet ir laiko, ir... rėmėjų.

Didelė dalis Virgilijaus kūrybos – religinė. Jis kūrė ne vieną Nukryžiuotąjį, o vienas jų net iškeliavo į Ameriką, į lietuvių bendruomenę Čikagoje. Kitas – kabinamas ant katalikiškos mokyklos fasado Alytuje – net buvo sukėlęs diskusiją tarp architektų.

„Atvažiavo architektas, pradėjo šaukti: kas čia padarė? Bet kai išgirdo, kad tai – tautodailininko profesionalo darbas, nutilo. Nes viskas buvo apgalvota iki smulkiausios detalės“, – pasakoja Virgilijus.

Skulptorius kuria ir memorialines skulptūras – savo tėvams, seneliams, o pastaruoju metu – ir bažnyčioms, kapinėms. Darbai – ažūriniai, subtilūs, stiprūs. Jie kalba be žodžių.

Anksčiau V. Vaičiūnas ne kartą dalyvaudavo Kaziuko mugėse. Kartą net išdrožė dvylikos metrų šaukštą, kuris pateko į rekordų knygą. Kitąsyk – gigantiškas klumpes. Buvo net sugalvojęs intriguojantį šūkį - „Atvažiuos žemaitis, ilgins medį nesupjaustęs medžio – gera intriga, ar ne?“ – juokiasi skulptorius.

Tačiau su laiku mugės jam pasidarė per siauros. „Ten daro pinigus. Plonesnė lenta, greitesnis frezavimas, mažiau kūrybos.“ Virgilijui to neužtenka. Jam reikia erdvės, tylos ir laiko – kad kūrinys būtų tikras.

Skulptūra – ne amatas, o būdas būti

Gyvenime – kaip ir mene – būna laikotarpių, kai viskas sustoja. Kai net rankos nebenori imti įrankių. Virgilijus sako: „Kartais atrodo, kad viskas baigta. Bet tada ateina žmogus, kuris pasako vieną sakinį – ir tu vėl atsistoji.“

Tuo žmogumi tapo jo moteris. „Ji mane sugrąžino prie skulptūros. Tiesiog pastūmė. Ir dabar vis sakau – jeigu nori daryti ką nors didelio, pirmiausia pasitark su savo moterimi“, – šypsosi meistras. Jis primena ir vyskupo Valančiaus žodžius apie moters svarbą vyro dvasiniam kelyje.

Virgilijus sako aiškiai: „Jeigu būčiau turėjęs nuolatinius užsakymus – kartojęs tą patį kryžių per kryžių – kūrybos nebūtų likę.“ Kūryba jam – ne amatas, o būdas būti. Todėl jo skulptūros neatsiejamos nuo kasdienybės: nuo sodo, nuo žemės, nuo stebėjimo.

„Aš nesu dievas. Aš einu į sodą, pamatau šaką – ją paimu. Kartais jau žiūri: va, čia dvišakis, iš jo bus angelas. Gamta viską pasako, tik reikia klausyti“, – dalinasi jis.

Didelę įtaką kūrybai padarė kelionė į Londoną. Ne tiek paroda, kurioje dalyvavo jo darbai, kiek apsilankymas Britų muziejuje. „Kai įėjau į salę, kur eksponuojamos Moore skulptūros, sustojau. Visa salė – tarsi kvėpavimas. Tada supratau, kas yra forma, kas yra tyla skulptūroje.“

Nuo to laiko Virgilijaus kūryboje dar daugiau modernizmo, dar daugiau erdvės, dar daugiau potekstės. Neatsitiktinai jo darbus dabar sunku pavadinti tiesiog tautodaile. Jie stovi ties riba tarp amato ir konceptualaus meno.

„Menininkas turi gyventi arčiau gamtos. Mieste – per daug triukšmo. Asfalte nesikuria kūryba“, – sako skulptorius. Todėl ir sodybą jis įsirengė kaip kūrybinę erdvę: čia lentynos – kaip skulptūros, dirbtuvės – kaip muziejus, o kiekviena žiema – kaip naujo etapo pradžia.

Anksčiau nedalyvaudavo menininkų stovyklose, vengdavo viešumo. „Gal ir nebūčiau pritapęs. Aš negaliu dirbti žmonių akivaizdoje. Aš turiu girdėti, kaip medis kalba su manimi.“

Tarp medžio ir atminties: kas lieka po skulptoriaus prisilietimo

Virgilijus atviras – jo kūrybos stilius keitėsi kartu su gyvenimu. „Pradėjau nuo religinės tematikos – Nukryžiuotieji, Marijos, angelai. Bet vėliau į mano darbus atėjo architektūra, forma, tyla. Atsirado daugiau erdvės.“

Kūryboje vis ryškiau ima dominuoti modernistinės įtakos, ypač po apsilankymo Londono muziejuose. „Nevadinčiau savęs modernistu. Bet Henry Moore skulptūros man paliko neišdildomą įspūdį. Jos moko, kaip tyliai kalbėti apie didelius dalykus“, – sako jis.

Šiandien jo darbai atpažįstami: jie – tarsi dialogas tarp gamtos ir žmogaus. Jis retai kada drožia tiesmukai – figūros stilizuotos, dažnai susiliejančios su medžio struktūra. Tai nėra imitacijos – tai savita meninė kalba.

Vienas ryškiausių Virgilijaus kūrybos bruožų – gebėjimas kalbėti apie atmintį be patoso, be triukšmo, bet su gilia pagarba. Jis yra sukūręs daugybę paminklų – savo tėvams, seneliams, vienuoliams, bažnyčių kiemams, kapinėms.

„Veidams reikia dvasią įdėti. Tai sunkiausia. Forma ateina, bet dvasios be tylos nesukursi“, – sako jis. Todėl memorialinės skulptūros dažnai yra ažūrinės – jose nėra svorio, bet yra šviesa. Ir – šešėlis, kuris žaidžia taip, kaip pats menininkas suplanuoja.

Vienas paskutiniųjų darbų – trijų metrų aukščio ažūrinis angelas Kretingoje. O anksčiau – kryžiai, monumentalūs Nukryžiuotieji, Marijos figūros, kurios „nešamos“ ne per religiją, o per žmogaus ryšį su dvasiniu pasauliu.

Virgilijaus darbai – tai ne muziejinės vertybės. Tai gyvas paveldas, kuris kvėpuoja kartu su mumis: stovėdamas miestelių parkuose, tylėdamas bažnyčių kiemuose ar tiesiog – žiūrėdamas iš kampuotos lentynos, kuri pati yra skulptūra.

Jo kūryba nepataikauja laikui – ji jį pranoksta. Ir ne veltui vienas iš jo padėklų per Kaziuko mugę virto... manifestu. „Aš norėjau parodyti, kad net buities daiktas gali turėti vertę. Kad galima vakarieniauti ant padėklo, kuris pasakoja istoriją.“

Kūryba – ne darbas. Tai likimas

„Aš negaliu kitaip. Aš arba drožiu, arba tyliai nykstu“, – sako Virgilijus Vaičiūnas. Kūryba jam niekada nebuvo tik amatas ar pragyvenimo šaltinis. Ji buvo išsigelbėjimas. Kelias. O gal net malda.

Jo dirbtuvė – tarsi išskobtas pasaulis: sienose įsikūrusios lentynos, kurios pačios tapusios skulptūromis, knygos, kurios atsiveria ten, kur mintis sustoja, ir šakos, kurios laukia – metų metus, kol gims jų forma.

„Medis pats pasako, kada jis pasiruošęs. Tu negali forsuoti. Negali skubinti kūrybos. Tu arba ją išbūni, arba sužalosi.“

Virgilijus tiki, kad menininkas turi gyventi arčiau žemės. „Mieste per daug triukšmo. Tu net negirdi, kaip medis tau kalba“, – sako jis. Todėl jo sodyba – ne tik gyvenamoji vieta. Tai kūrybinė šventovė.

Ten gimsta darbai, kurie iškeliauja į miestus, bažnyčias, parodas. Tačiau svarbiausia – ten gimsta ramybė. Ir tylūs susitikimai su savimi. Nes, pasak menininko, „geriausi darbai gimsta tada, kai esi vienas“.

Skulptorius neturi ambicijų būti didis. Jam svarbiau – būti tikram. Todėl jo kūryba nepataikauja. Ji ne siekia patikti, o kalba. Kartais tyliai. Kartais – šviesa, kuri krinta ant ažūrinio angelo sparno. Kartais – šešėliu, kuris atsiveria saulėlydyje.

„Aš noriu palikti ne formą, o dvasią. Kad mano darbas paliestų. Kad žmogus sustotų. Pagalvotų. Atsigręžtų į save.“

Šiandien Virgilijus vis dar kuria. Vis dar drožia. Ir vis dar ieško. Nors daug kas galėtų pasakyti, kad jis jau viską pasiekė, jis pats taip negalvoja.

Kai klausiu, kas šiandien jam svarbiausia, jis atsako be pauzės: „Išlikti žmogumi. Ir nesudegti iš vidaus. Nes kūrėjas be širdies – kaip medis be kamieno.“

Virgilijus Vaičiūnas – žmogus, kuriame susitinka tautodailė ir modernizmas, žemė ir dangus, kryžius ir angelai, tylus šaukštas ir rėkianti forma.

Jo kūryba – tai ne dekoras, ne eksponatas, o atverta žaizda. Kartais švelni, kartais skaudi, bet visada gyva.

Ir kai po daugelio metų kažkas užklys į mažą parką, įsuks į bažnyčios kiemą ar atras lentyną, kuri atrodo tarsi sparnas – galbūt jie nežinos, kas autorius. Bet jie pajus. Nes ten bus ne medis. Ten bus dvasia.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama