Prof. Libertas Klimka – tautinio paveldo dvasia

Ar kada susimąstėte, kaip dangaus kūnai ir gamtos ritmai persipina su mūsų kasdieniu gyvenimu ir netgi formuoja mūsų kultūrą? Būtent į šį magišką pasaulį mus kviečia žymus Lietuvos etnokosmologas žymus lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka. Jis laikomas naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje.

Profesoriaus aistra dangui ir senosioms tradicijoms yra užkrečianti. Jis ne tik tyrinėja žvaigždėtus skliautus, bet ir atskleidžia, kaip mūsų protėviai orientavosi pagal žvaigždes, kaip suprato metų laikus ir kaip šie supratimai atsispindėjo jų mituose, kalendoriuose bei netgi architektūroje.

Libertas Klimka yra žmogus, kuris sujungia tikslųjį mokslą su humanitariniais tyrimais, atverdamas mums naują požiūrio tašką į mus supantį pasaulį ir mūsų pačių istoriją. Jis yra tarsi tiltas tarp dangaus ir žemės, tarp mokslo ir tradicijų, leidžiantis mums pažvelgti į pasaulį plačiau ir giliau.

Profesorius visą gyvenimą paskyrė žinių kaupimui, dalijimuisi ir tautos etnokultūros puoselėjimui. Kilęs iš pedagogų šeimos, jau nuo vaikystės jautė artimą ryšį su švietimu ir lietuviškuoju paveldu. Mokyklos pastate prabėgę pokario metai įskiepijo jam ne tik meilę mokslui, bet ir stiprų tautinės tapatybės jausmą.

Didžiąją gyvenimo dalį L. Klimka praleido fizikos laboratorijose bei universiteto auditorijose, dėstydamas ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Jo moksliniai darbai puslaidininkių taikymo srityje, atvedę prie daktaro disertacijos ir profesoriaus vardo, liudija apie gilų atsidavimą tiek tiksliesiems mokslams, tiek kūrybinei dvasiai.

Vis dėlto didžiausia jo aistra visuomet buvo lietuviškosios etnokultūros tyrinėjimas ir saugojimas. L. Klimka ne tik sukaupė vertingus archyvus Etnokosmologijos muziejui, bet ir parašė ne vieną knygą, siekdamas palikti gyvą tautinės savasties atmintį ateities kartoms.

Pasak profesoriaus, tautinė kultūra – tai kasdienis gyvenimas: darbai, rūpesčiai, šventės ir džiaugsmai. Tačiau šiandien, pasikeitus socialinėms sąlygoms, etnokultūra dažnai nugrimzta į muziejus ar akademinius tyrimus. Pašnekovas su liūdesiu pastebi, kad pagarba tautiniams dalykams mokyklose ir žiniasklaidoje menksta, o biurokratizuota kultūros priežiūra dažnai nutraukia gyvą ryšį su praeitimi.

Etninė kultūra – ne muziejaus eksponatas, o gyvybės versmė

Iš mokyklos pastato pokaryje į fizikos laboratorijas, iš auditorijų į knygų puslapius – toks buvo profesoriaus Liberto Klimkos kelias. Pedagogas iš pedagogų šeimos, mokslininkas, etnokultūros puoselėtojas dalijasi mintimis apie tai, kas brangiausia ir vertingiausia mūsų tautos palikime. Šiandien, būdamas garbaus amžiaus, jis pagaliau gali skirti laiką tam, kas visada buvo arti širdies – etninei kultūrai ir jos išsaugojimui.

„Kultūra – tai penas dvasiai. Ir taip, kaip kasdien mes savo kūną maitiname maistu, taip kasdien reikėtų dvasią maitint kultūra,“ – teigia profesorius L. Klimka.

Kuo tampa etninė kultūra šiuolaikiniame pasaulyje? Ar ji tėra muziejinė vertybė, ar vis dar pulsuoja kasdienybėje? Galbūt tai klausimai, į kuriuos kiekvienas turime atsakyti patys.

Tačiau ar neprarandame kažko nepaprastai vertingo, kai nusisukame nuo savo šaknų? Ar nejaučiame, kad kartu su globalėjančia kultūra mūsų dvasia praranda kažką autentiško, tikro ir giliai atpažįstamo?

„Mes praradom savo tautos orumą, praradom pasididžiavimo galimybę,“ – apgailestauja profesorius. Jis su liūdesiu pastebi, kad šiuolaikinėje Lietuvoje tautinis orumas ir pasididžiavimas savo kultūra pastebimai susilpnėjo. Anot jo, XX-ojo amžiaus antroje pusėje ir ypač įžengus į XXI-ąjį amžių, lietuviai pernelyg dažnai ėmė mėgdžioti kitų tautų gyvenimo būdą, vertybes ir kultūros reiškinius, pamiršdami savąsias šaknis.

Šis nekritiškas kitų kultūrų sekimas, kartu su silpstančia pagarba tautiniam paveldui mokyklose ir viešojoje erdvėje, nulėmė, kad prarandame ne tik savo kultūrinį savitumą, bet ir galimybę didžiuotis tuo, kas esame. Libertas Klimka įsitikinęs: kiekviena tauta turi teisę didžiuotis savo unikaliu paveldu, o jo nešiotojai verti didžiausios pagarbos. Tačiau šiandien, pasak profesoriaus, dažnai stokojame pasitikėjimo savimi ir pagarbos savo pačių kultūros lobynui.

Ragindamas atsigręžti į savo tautinę tapatybę, puoselėti ją kasdieniame gyvenime ir taip susigrąžinti orumą bei pasididžiavimą būti lietuviais, profesorius į ateitį žvelgia kupinas tikėjimo ir vilties.

Lietuvių tautos kūrybingumas – nepalaužiama jėga

Mūsų tautos stiprybė – gamtos grožyje ir žmonių kūryboje. Nuostabu, kiek daug kūrybingų žmonių turi mūsų šalis! Žmonių, kurie ne tik patys gražina savo gyvenimą, bet ir įkvepia kitus.

Ar žinojote, kad vieno žmogaus – Marijos Liugienės – pastangomis buvo atgaivinta beveik išnykusi šiaudinių sodų tradicija? Šiandien šie subtilūs, iš šiaudų surišti geometriniai kūriniai ne tik vėl gyvena mūsų tautos atmintyje, bet ir yra įtraukti į UNESCO pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tai – nepaprastas pavyzdys, kaip vieno žmogaus meilė ir atsidavimas gali išsaugoti ištisą kultūros sluoksnį ateities kartoms. M. Liugienė, savo darbu ir įkvėpimu, sugebėjo prikelti beveik užmirštą tradiciją, ištraukė ją iš užmaršties ir padovanojo naują gyvenimą.

Šiandien šiaudiniai sodai vėl puošia ne tik tautodailės parodas, bet ir modernius lietuvių namus, skleisdami ypatingą ramybę, darną ir ryšį su gamta. Jie tapo simboliu, kad tautos gyvybingumas priklauso nuo tų, kurie nepabijo imtis atsakomybės už savo kultūros išlikimą. Ir tai liudija: net viena ryžtinga širdis gali pakeisti istoriją.

O kokie nuostabūs mūsų margučiai! Keliaudamas per Europą Velykų laikotarpiu, profesorius Libertas Klimka atidžiai tyrinėjo įvairių šalių margučių marginimo tradicijas. Kiekvienoje šalyje jis ieškojo senųjų ženklų, pasaulio suvokimo atspindžių, tačiau galutinė išvada pribloškė: lietuvių margučių ornamentika yra archajiškiausia visoje Europoje.

Mūsų protėvių margučiuose slypi daugiau nei gražūs raštai – juose įkoduotas pasaulio modelis ir dvasinė tvarka. Kiekvienas brūkšnelis, kiekviena spirale ar žvaigždė turi savo prasmę: žemė, dangus, gyvybės medis, metų ciklas. Tai nėra vien dekoras – tai senolių perduota pasaulėžiūra, užrašyta vašku ant trapaus kiaušinio lukšto.

Kitų tautų margučiai, nors ir išliko kaip gražus paprotys, bėgant laikui dažniausiai prarado šią giluminę simboliką ir pasuko paprastesnio, labiau dekoratyvinio puošimo keliu. Lietuvių margučiai išsaugojo savo prasminį svorį – jie tebėra šventi ženklai, pasakojantys apie pasaulio sandarą, žmogaus vietą jame ir amžiną gamtos ciklą.

Net mažose, kasdienėse tradicijose slypi mūsų tautos išmintis ir dvasinė galia. Ir kiekvienas margutis, margintas tradiciniais raštais, tampa nematomu tiltu tarp mūsų ir protėvių pasaulio. Ar kas iš mūsų turtingo paveldo išliks ir bus perduota ateinančioms kartoms? Profesorius optimistiškai žvelgia į keletą tradicijų, kurios turi stiprų pagrindą išlikti.

Tradicijos, kurios išliks: kai duonos raugas ir dainos melodija jungia amžius

Ar pastebėjote, kad net labiausiai nuo lietuviškos virtuvės nutolę jaunuoliai, laikydamiesi įvairiausių dietų, vis tiek neatsisako juodos duonos? Tai ne atsitiktinumas – profesorius L. Klimka pabrėžia, kad mūsų genai, tūkstančius metų gyvenę šioje žemėje, įpratę maitintis maistu, kuris ateina iš vietinio dirvožemio, vietinių vandenų.

Lietuviui duona visais laikais buvo šventas dalykas. Tai ne tik maistas, bet ir giliausios pagarbos, dvasinio ryšio su žeme, darbščios kasdienybės simbolis. Kiekvienas duonos kepalas nešė savyje ilgo ir kantraus triūso, žemės derlingumo ir gamtos dovanų dėkingumo žinią.

Etnologas primena: mūsų protėviai duoną gerbė kaip gyvą būtybę. Nukritęs duonos gabalėlis buvo pakeliamas, pabučiuojamas ir tik tada padedamas į šalį – taip reiškiant pagarbą tiems, kurie ją užaugino, iškepė, tiems, kurie dirbo žemę nuo ryto iki vakaro.

Duonos auginimo ir kepimo papročiai liudijo tvarų ryšį su gamta: buvo gerbiamos gamtos dovanos, nenaikinta dirva, tausojamos sėklos. Pati duona, pagaminta iš vietinių rugių, maitino ne tik kūną, bet ir dvasią – ji simbolizavo tęstinumą, šeimos stiprybę, gyvenimo ciklo nenutrūkstamumą.

Šiandien, kai pasaulio lentynas nukloja įvairūs dirbtinai praturtinti ar greitai gaminami gaminiai, profesorius kviečia atsigręžti į savo šaknis: prisiminti ruginę duoną, keptą iš vietinių javų, rauginamą senoviškai, be skubos, su pagarba procesui. Tokia duona – ne tik sveikas maistas, bet ir dvasinė jungtis su protėviais, su mūsų žeme, su pačia gyvybės versme.

Šiuolaikinė ekologija ir tvarumo siekis tarsi iš naujo atranda tai, ką lietuvis žinojo nuo amžių: tik per dėkingumą ir pagarbią partnerystę su gamta galima užtikrinti gyvenimo tęstinumą. Todėl duona mūsų kultūroje visada buvo ir liks daugiau nei maistas – ji išlieka šventa kasdienybės dalimi, mūsų tautos gyvastingumo ir vidinės stiprybės simboliu.

„Mūsų kūnai reaguoja alergijomis į egzotiškus produktus iš tolimų kraštų,“ – pastebi jis. O tradiciniai valgiai ne tik palaiko mūsų sveikatą, bet ir tampa unikaliu kultūriniu paveldu, galinčiu pritraukti turistus, norinčius pažinti tikrąją Lietuvą.

„Įsivaizduokite Vilnių, pilną jaukių restoranėlių, siūlančių autentiškus lietuviškus patiekalus – ar tai nebūtų nuostabu?“

Tautinis rūbas – pasididžiavimo ženklas

Anot profesoriaus, tautinis rūbas – tai ne tik audinys ar siūlė. Tai gyvas ryšys su tautos istorija, tradicijomis ir dvasine savastimi. Jis – tarsi nematoma gija, jungianti mus su protėviais ir primenanti, kas mes esame.

Prisiminkime škotus, kurie be didelių kompleksų dėvi savo tautinį kostiumą ne tik per svarbiausias šventes, bet ir kasdienėse situacijose – net sporto renginiuose. Tai ne folkloras, o gyvas pasididžiavimas savo kilme. O dabar pamėginkime įsivaizduoti: lietuvių minias, palaikančias savo sportininkus tarptautinėse varžybose, pasipuošusias drobiniais marškiniais, tautinėmis juostomis ir sijonais. Šiandien tai atrodo beveik neįtikėtina, tačiau ar tikrai esame taip toli nuo šios vizijos?

Tautinis rūbas pamažu grįžta į mūsų šventes ir širdis. Dainų šventės, kuriose tautiniai kostiumai žaižaruoja visomis etnografinėmis spalvomis, jau įrašytos į UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą kaip neįkainojama vertybė. Šis tarptautinis pripažinimas – aiškus ženklas, kad mūsų tradicijos turi išliekamąją vertę ir globalią reikšmę.

Profesorius viliasi, kad tautinis rūbas neliks vien scenos atributu. Jis tiki, kad vis dažniau tautiniai drabužiai papuoš šeimos šventes – vestuves, krikštynas, jubiliejus. Juk tautinis rūbas – tai asmeninis pasakojimas apie savo šaknis, apie meilę gimtajam kraštui ir norą sąmoningai priklausyti savo tautai.

Grįžimas prie tautinio kostiumo nėra žingsnis atgal – tai drąsus žingsnis pirmyn, į tapatybės stiprinimą, į gyvą tautos dvasios liudijimą. Galbūt artėja metas, kai pasipuošę tautiniais drabužiais mes švęsime ne tik didžiąsias valstybės šventes, bet ir kasdieną didžiuosimės tuo, kad esame lietuviai

Nors tai šiandien atrodo neįtikėtina, tautinis rūbas pamažu grįžta į mūsų šventes. Lietuvių dainų šventė kartu su estų ir latvių šventėmis jau įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Galbūt netrukus tautiniai drabužiai papuoš ne tik sceną, bet ir šeimos šventes – vestuves, krikštynas, jubiliejus?

Daina – pasipriešinimo ir džiaugsmo balsas

„Mano kartai liaudies daina buvo pasipriešinimas tam režimui, kuris mus žlugdė 50 metų ir trynė mūsų istorinę atmintį,“ – sako profesorius Libertas Klimka, prisimindamas laikus, kai tautiškumas buvo stumiamas į užmarštį, o tautinė savimonė – sistemingai naikinama.

Sovietmečiu, kai oficiali propaganda siekė užgožti tautinę tapatybę, lietuvių liaudies daina tapo tylia, tačiau galinga pasipriešinimo forma. Ji skambėjo tyliai šeimų susibūrimuose, giedojo širdyse ir slapta saugojo atmintį apie laisvę, apie žemę, apie savąją istoriją. Daina nebuvo tik pramoga – ji buvo dvasinis prieglobstis, stiprybės šaltinis ir tylus, bet atkaklus tautos gyvybingumo liudijimas.

Per liaudies dainas buvo perduodama žinia apie tai, kas buvome ir kuo tikėjome. Kiekvienas melodijos vingis, kiekvienas žodžių skambesys liudijo, kad lietuvių dvasios nepavyko palaužti. Tai buvo tarsi nematomas, bet stiprus tinklas, jungiantis kartas, gaivinantis istorinę atmintį ir neleisdamas jai užgesti.

Šiandien, kai galime laisvai dainuoti ir laisvai puoselėti savo tradicijas, pašnekovas primena: liaudies dainos tebėra neįkainojamas tautos lobynas. Jose slypi ne tik poetiška gamtos pajauta, bet ir tūkstantmetė išmintis, gyvenimo išgyvenimo patirtis, viltis ir orumas.

Todėl atsigręžimas į liaudies dainą šiandien – tai ne tik pagarba praeičiai, bet ir stiprybės ieškojimas ateičiai. Ji vis dar gali būti gyva, šiuolaikiška, skambanti žygiuose, šventėse, bendruomenių susibūrimuose, kaip neatsiejama mūsų tautinės tapatybės dalis.

„Ar žinojote, kad lietuvių tautosakos ir literatūros institutas nuolat išleidžia naujus dainų rinkinių tomus? – retoriškai klausia profesorius. – Tai didžiulis lobis, kurį verta atversti dažniau, norint pamaloninti sielą ir pasisemti gaivumo, slypinčio liaudies dainose.“

Medžio kultūra – lietuvių santykis su gamta

„Lietuviai buvo medžio kultūros tauta,“ – primena profesorius. Medis persmelkė visą lietuvių buitį: namai, baldai, įrankiai, vaikų žaislai – viskas buvo iš medžio.

Prof. Libertas Klimka labai taikliai apibūdina lietuvių tradicinį santykį su gamta ir ypač medžiais. Tai nėra tik praktinis aspektas – medžių naudojimas kasdienybėje. Tai gilus kultūrinis, net dvasinis ryšys. Lietuvių bendruomenė per šimtmečius vystėsi glaudžiai su gamta, o medis tapo ne tik kasdienės buities, bet ir pasaulėžiūros dalimi.

Medis lietuviams buvo daugiau nei tik medžiaga. Tai buvo gyvybės, tvirtumo ir bendrystės simbolis. Lietuvių tikėjimas, kad su kiekvienu nukirstu medžiu turi būti atsodintas kitas, rodo gilų pagarbą gamtai ir cikliškumui, gyvenimo tęstinumui. Medžiai buvo ne tik materialūs objektai – jie buvo ir gyvi liudininkai senųjų kartų, dalis šeimos istorijos.

Ar pastebėjote, koks ypatingas lietuvių santykis su medžiais? „Lietuvis kiekvieną medį kirsdamas apgailėdavo jį ir pasižadėdavo atsodinti ne vieną,“ – pasakoja profesorius. Jis prisimena, kaip jo seneliai, kurdamiesi naujoje vietoje, pirmiausia pasodino ąžuoliukus sklypo gale, ir tik tada statėsi namą. Ąžuolas – ilgalaikio gyvenimo, stiprumo ir ištvermės simbolis – tapo namų širdimi, ne tik prieglauda nuo vėjo ar lietaus.

O nukirsti obelį? Didžiausia nuodėmė! Jei jau būtinai reikėdavo, samdydavo kažką iš šalies, kad neužsitrauktų nuodėmės, nes tai senelių pasodintas medis. Obelis, kaip minėjo profesorius, buvo ypač vertinama. Toks didelis atsargumas ir pagarba šiam medžiui rodo, kad lietuviai siejo medžius su dvasine apsauga. Obelų sodinimas buvo ne tik praktinis, bet ir dvasinis aktas – tai buvo kaip prisirišimas prie šaknų, tapatybės ir protėvių palikimo.

Šiandien lietuviai, nors ir nebepriklauso nuo medžių kaip pagrindinio kasdienio gyvenimo šaltinio, galėtų iš naujo atrasti šį gilų santykį su gamta. Greita, moderni gyvenimo eiga ir urbanizacija atsiribojo nuo senųjų tradicijų, tačiau tai neturėtų reikšti, kad mes turime pamiršti šį ryšį. Atsigręžti į gamtą, nepamiršti ekologijos ir tvarumo – tai ne tik „žaliosios deklaracijos“, bet ir kasdieniai mūsų pasirinkimai.

Galbūt, kaip ir mūsų protėviai, galėtume pradėti naujas tradicijas, kuriose medžiai ir gamta būtų neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Pavyzdžiui, auginti medžius, saugoti senus parkus, mažinti miškų naikinimą ir ne tik kalbėti apie žalumą, bet ir imtis realių veiksmų. Tai galėtų tapti nauja „žaliąja tautos” koncepcija, kuri būtų ne tik aplinkosaugos idėja, bet ir kasdienio gyvenimo praktika.

Ar ne laikas mums, šiuolaikiniams lietuviams, susigrąžinti šią pagarbą gamtai? Ar ne laikas mums vėl tapti žaliąja tauta – ne deklaracijose, o kasdieniuose veiksmuose?

Laidojimo papročiai – tradicijos išsaugojimo iššūkiai

Su liūdesiu profesorius kalba apie šiuolaikinių laidojimo papročių pokyčius. Pašnekovo mintys apie šiuolaikinių laidojimo papročių pokyčius skamba kaip subtilus ir galingas priminimas. Nors pasaulis keičiasi, kai kurie dalykai – tikrosios vertybės – turi išlikti amžini. Etnologai dažnai teigia, kad laidojimo papročiai yra vieni iš tų, kurie atsparūs laiko tėkmei, tačiau šiandien net ir šios senovinės tradicijos patiria didžiulius pokyčius, kuriuos, deja, dažnai lydi nutolimas nuo tikrosios prasmės.

Ypač jį liūdina tendencija kapinėse iškirsti medžius. „Kaip mitologas aš turiu pasakyt, kad lietuvio siela į dausas pakyla medžiu,“ – sako jis, primindamas, kad anksčiau kaimo kapinės iš tolo buvo atpažįstamos pagal gražias medžių guotas. „Niekas nesijaudindavo, jeigu ten kokia šakelė ar rudeniai lapai nubirs ant kapo, dar gražiau papuošę jį, negu mes papuošėm dirbtinomis gėlėmis dabar,“ – pastebi profesorius.

Tai ne tik gražus mitologinis vaizdas. Tai kvietimas prisiminti, kas mes buvome ir kas galime vėl tapti. Anksčiau kaimo kapinės buvo atpažįstamos iš medžių guotų – jie buvo ir ženklas, ir atminimas, kuris niekada nenublanko. Žmonės niekada nesijaudino, jei žemė pasidabindavo lapais, nes tai buvo gyvo, besikeičiančio gamtos ciklo dalis, kuri, kaip ir žmogaus gyvenimas, turėjo savo grožį ir prasmingumą.

Pašnekovui skaudu, kaip vis daugiau kapinių užtvindoma standartiniais akmeniniais paminklais, kurie savo šaltumu ir uniformumu nesugeba perteikti gilios, žmogiškosios širdies, kurią atspindėjo senieji šeimos kapai su mediniais kryžiais. „Kas jie?“ – klausia jis, aiškiai nusivylęs šiuolaikiniais simboliais. „Šie paminklai tolimi lietuvio sielai.“ Ir jis teisus: tai nėra daugiau nei marmuro ir granito blokai, kurie bando įprasminti gyvenimus, bet nesugeba pasakyti tikrosios istorijos, nes jie neturi šilumos, neturi gyvybės. Tradiciniai mediniai kryžiai, kurie pasakojo apie kiekvieną žmogų, apie jo gyvenimo kelią ir šeimos ryšį su žeme, dabar tik nyksta – tarsi užmiršti mūsų tautos identiteto paminklai.

Galbūt laikas peržvelgti, ką mes laikome amžinu, ir ką iš tikrųjų norime išsaugoti. Laidojimo papročiai neturi būti tik formalūs ritualai. Galėtume grįžti prie savo šaknų, prisimindami, kas yra tikroji mūsų tautos dvasia. Laikydamiesi senųjų papročių, galime atgaivinti šilumą ir gyvybę, kurios prasmė tęsiasi per medžių šakas, per rudeninius lapus, per paslėptus gamtos ženklus. Galbūt tai – vienintelis kelias, kaip iš tikrųjų galime įamžinti savo praeitį, savo artimuosius ir jų prisiminimus.

Paveldo kelionė: nuo praeities iki rytojaus

Profesorius Klimka siūlo keletą praktinių idėjų, kaip integruoti tradicinę kultūrą į šiuolaikinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kodėl kaimo turizmo sodybose neatgaivinus tradicinių baldų – kraičio skrynių? Užuot naudojus jas kaip gėlių vazonus, šios skrynios galėtų tapti puošmena ir kultūrinio paveldo pristatymo priemone užsienio svečiams.

O kaip su tradiciniais memorialiniais paminklais – kryžiais ir koplytstulpiais? Jie puikiai papuoštų sodybas ir suteiktų joms dvasingumo. Ne veltui lietuvių kryždirbystė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą!

Nepaisant visų iššūkių, profesorius išlieka optimistas. Jis lygina Europą su natūralia pieva prie upelio, kuri stebina žiedų formomis, spalvomis ir kvapais – kiekviena tauta yra skirtinga ir unikali. „Ir tą pievą imkime, palyginkim su aračinu užsėta kultūrine ganykla. Europa tikrai neis tuo keliu,“ – įsitikinęs etnologas.

Įsivaizduokite ateitį, kurioje mūsų vaikai ir anūkai ne tik naudojasi, bet ir puoselėja turtingą lietuvių kultūros paveldą. Ateitį, kurioje tautinė savimonė vėl sustiprėja, o lietuviai pasauliui drąsiai pristato savo unikalią kultūrą ir tradicijas.

„Kai atsigaus mūsų tautinė savimonė, vėl suprasime, kad tarp kitų Europos tautų mes esam lygiaverčiai, kad mūsų kūrybingumas gali stebinti pasaulį ir džiuginti jį,“ – tiki profesorius.

O ar tuo tikime mes? Ar esame pasiruošę ne tik išsaugoti, bet ir kurti, puoselėti, atgaivinti tai, kas vertingiausia mūsų kultūroje? Ar esame pasiruošę perduoti šį turtą ateities kartoms?

Lietuvių tautos stiprybė – gamtos grožyje ir žmonių kūryboje.

Tvarumo pamokos iš mūsų šaknų

Kai pasaulis vis garsiau kalba apie tvarumą, profesorius Libertas Klimka primena: mums nereikia ieškoti toli – tvarumas nuo seno gyvena mūsų pačių širdyse ir tradicijose.

Lietuvis nuo amžių buvo gamtos vaikas. Medžio dvasia lydėjo jį visą gyvenimą: namai buvo statomi iš medžio, baldai, žaislai, netgi kasdieniai įrankiai buvo rankų darbo, iš to, ką dovanojo žemė. Kiekvienas medis buvo gerbiamas tarsi šeimos narys – jį kirsti be būtinybės buvo laikoma nuodėme. O jei jau prireikdavo – pažadėdavo atsodinti naują.

„Tvarumas mums buvo kaip motinos pienas – savaime suprantama būtinybė“, – sako profesorius. Tai buvo gyvenimo būdas, o ne deklaracija. Senoliai žinojo: gamta duoda ne tik duoną, bet ir dvasinę ramybę. Todėl mūsų tautos papročiai, dainos, buitis – visa tai alsavo pagarba gyvajam pasauliui.

Šiandien, kai pasaulio miestai skęsta vartotojiškumo spąstuose, Lietuva dar turi galimybę sugrįžti prie savo šaknų. Libertas Klimka kviečia: atsigręžkime į tai, kas tikra. Marginkime margučius natūraliais vaškais, statykime tradicinius medinius kryžius šeimos kapinėse, puoškimės tautiniais rūbais ne tik per šventes, bet ir kasdien.

Tvarumas – tai ne progreso atsisakymas. Tai sąmoningas pasirinkimas išsaugoti tai, kas brangiausia: mūsų žemės dvasią, mūsų papročius, mūsų atmintį. „Jei maitiname kūną kasdien, lygiai taip pat turime maitinti ir dvasią – kultūra, pagarba gamtai, savo šaknimis“, – primena Klimka.

Profesorius tiki: mūsų tradiciniai valgiai, mūsų medis, mūsų liaudies daina – visa tai gali būti mūsų stiprybė pasaulio akivaizdoje. Ne kaip atgyvena, bet kaip gyvybingas, įkvepiantis pavyzdys, kad galima gyventi gražiai, oriai ir atsakingai.

Mūsų tvarumas – mūsų garbė. Tai žydinti pieva šalia upelio, kuri žavi ne vienu ryškiu žiedu, o visa savo įvairove, kvapu ir gyvybe. Ir kiekvienas iš mūsų gali būti to žydėjimo dalimi.

Ateitis – mūsų rankose. Pasodinkime savo medį, užauginkime savo kultūrą. Tegul mūsų vaikai ir anūkai paveldi pasaulį, kuriame dar žydi sena pieva, o ąžuolas dainuoja mūsų protėvių dainas.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama