Marija Liugienė - kai rišu sodą, pasaulis nustoja skubėti

„Sodas – tai ne dekoracija. Tai pasaulio modelis. Tai dvasios ir materijos vienovė, tai žmogaus gyvenimo atspindys“, – taip pasakojimą apie sodo meną pradeda etninės kultūros puoselėtoja ir sodų rišėja, kuri jau keturiasdešimt metų šiaudinukuose ieško darnos, ramybės ir amžinybės ženklų. Marija Liugienė – sertifikuota meno kūrėja, tautodailininke, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, ilgametė Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja, edukatorė, leidybos ir tautinio paveldo puoselėtoja, asociacijos „Dangaus sodai“ vadovė.

Koks jūsų kelias į tautodailę ir sodų meną?

Gimiau po karo, Dzūkijos gilumoje, prie pačios gamtos širdies – mūsų kaimelis įsikūręs ties Merkio ir Ūlos santaka. Tai buvo civilizacijos dar nepaliesta vieta. Mano tėvas buvo žmogus, kuris laikėsi tradicijų – jis kartodavo: „Vaikeliai, ką radom – taip ir palikim.“

Išsaugojau seną nuotrauką: tėvelis mane laikė ant rankų – buvau jauniausia. Ir jis mirė man ant rankų… O mamytė – ant sesės. Tose senose nuotraukose esame visi – o dabar, kai jas pažiūriu, širdy tokia šiluma. Sesė mane išmokė skaityti ir rašyti penkerių. Tada sakė: „Tu gabi.“ Gal todėl taip ir ėjau per gyvenimą – smalsiai, viską norėdama suprasti.

Didžiausią įspūdį paliko kalendorinės šventės – Velykos, Kalėdos, Sekminės, Žolinės. Jos visos prasidėdavo bažnyčioje Marcinkonyse. Žiemą ten važiuodavom rogėmis, vasarą – su arkliuku, o kai ūgtelėjom – basos, dešimt kilometrų pėsčiomis. Įeidavom į bažnyčią apsiavusios batus – ir ten pasijusdavom kaip rojuje. Vargonų muzika, šviesa, šiluma... Mano tėvas buvo giesmininkas ir liaudies dainų pateikėjas. Iš jo buvo užrašyta daug dainų.

Mūsų gyvenimas buvo pilnas veiklos – pusiau natūrinis ūkis, kolūkio likučiai, darbeliai su sesėmis ir broliu. Nors gyvenimas buvo paprastas, bet šviesus. Po mokyklos įstojau į Vilniaus technikumą, paskui baigiau inžineriją KPI. Inžinierė iš manęs nebuvo pati geriausia, bet ištvėriau kone 30 metų. O tada prasidėjo antrasis gyvenimo etapas.

Kaip atsirado sodai jūsų gyvenime?

Lūžis įvyko, kai buvau pakviesta dirbti vaikų stovykloje Vilniaus etninės kultūros centre. Ten pradėjau mokyti verbų rišimo, sodų pynimo. Tai mane įtraukė. Galutinai pakerėjo vienas apsilankymas pas Malviną Česnulienę – sodų kūrėją iš mano kraštų. Įžengus į jos tamsią, seną trobelę, kur palubėse sukosi paukščiai, žvaigždės, angelai... Mane tiesiog sukrėtė tas vaizdas – tai buvo lyg dangaus atspindys žemėje.

Malvina buvo deganti asmenybė – ji visus norėjo supažindinti su tuo stebuklu. Tarybiniais laikais tai buvo unikalus poelgis. Sodai tuomet daug kam atrodė kaip juokingas dalykas, o ji – tarsi beprotiška entuziastė. Bet būtent tokie žmonės įkvepia.

Taip pradėjau pati kurti, mokyti, rašyti knygas, organizuoti stovyklas, festivalius, renginius. Per 14 metų teikiau projektus Lietuvos kultūros tarybai – ir beveik visi buvo finansuoti. Sunku patikėti, bet šios veiklos dėka sodai išėjo į plačiąją visuomenę. 2013 m. surengėme pirmąją respublikinę sodų parodą Nacionaliniame muziejuje – ji tapo tikra sensacija. Tiek žmonių plūdo, kad paltų nebeturėjo kur kabinti.

Ir jūs tada pasakėt frazę, kuri tapo pranašiška?

Taip, vienas žurnalistas manęs paklausė – ką manau apie sodų reikšmę. Ir aš spontaniškai pasakiau: „Sodai verti UNESCO apsaugos.“ Ir štai – po dešimties metų jie tikrai tapo saugomu paveldu.

Sodai sulaukia vis daugiau žmonių dėmesio todėl, kad jie gyvi. Tai ne tik dekoracijos – tai simbolių, reikšmių, dvasinės šviesos sistema. Kiekvienas elementas – paukštis, žvaigždė, rombas – turi gilią prasmę. Jie sukasi ne tik erdvėje, bet ir mūsų širdyse. Sodas – tai ryšys su protėviais, su dangumi, su savimi.

Kai pradėjau rišti sodus, dar nežinojau, kad tai taps ne tik amatu, bet ir pasaulėjauta. Per keturis dešimtmečius keitėsi ir mano stilius, ir požiūris. Buvo laikas, kai mėgau sodą puošt barokiškai – daug detalių, daug spindesio. Dabar – viskas santūriau. Man atrodo, kad perteklius sudarko formos tyrumą. Kuo mažiau triukšmo – tuo aiškesnė sodo žinia.

Koks yra klasikinis sodas?

Tai – dvi piramidės, sujungtos bendru pagrindu. Viena – į viršų, kita – žemyn. Tarsi žmogaus ir dangaus, materijos ir dvasios vienybė. O pradžia – keturi trikampiai. Senose civilizacijose trikampis reiškė dvasią. Iš jų gimsta kvadratas – tai jau materija, žemiškumas. O paskui viskas plečiasi, auga – kaip žmogaus gyvenimas – iki brandos, o tada lėtai ima mažėti. Ir vėl grįžta prie trikampių. Dvasia pirminė – taip atsako sodas.

Sodas – gelmės gelmė. Į jį įrašyta mūsų senoji, baltiška pasaulėjauta. Turim tik išmokti ją skaityti. Sode susitinka priešybės – vyras ir moteris, ugnis ir vanduo, materija ir dvasia. Ir viskas – harmonijoje.

Kupiškėnai sodą vadino vėlių nameliu. Tikėta, kad protėvių vėlės grįžta į namus ir ilsisi ant šiaudinio sodo. Todėl kiekvienoje troboje virš stalo turėjo kabėti sodas ir rankšluostinė – tai jų vieta. Vėlei reikėjo švaros, pagarbos, vietos, kur pailsėti.

Nuotaka iškeliaudavo į kitą kaimą ne viena – kartu keliaudavo vestuvinis sodas. Jį rišdavo pamergės, svočia, mama, o kartais ir pati jaunoji. Jei sodas tvirtas – gabendavo aukštai pakėlus, kad visi matytų. Jei trapus – veždavo atsargiai, nes buvo ženklas, kad gyvenimas nebus lengvas. Jį kabindavo virš stalo, virš guolio – kad duotų vaisingumo, darnos, laimės. Ir laikydavo visą gyvenimą. Sodu tikėta.

O kaip sodai keičiasi šiandien?

Dabar sodų formų daug – ir palietų, ir rombinių, ir kvadratinių. Kiek išradingų žmonių – tiek naujų sprendimų. Atsiranda vyrai, kurie riša sodus savaip – jų matymas kitoks, labai įdomus. Aišku, yra pavojus nutolti nuo tradicijos. Bet aš džiaugiuosi, kai žmonės ieško, kuria, bando. Tegul rodo savo kūrybą, kaip išmano. Juk tradicija nėra sustingusi – ji gyva tol, kol kalba mūsų kalba.

Senasis žmogus – labai artimas žemei. Kaip sakydavo Gintaras Beresnevičius, valstietis negali būti nereligingas. Jis pasėja grūdą ir jau nieko negali nulemti – tik dangus žino, ar bus derlius. Todėl ir sodas, ir duona, ir mirtis, ir gyvenimas – viskas buvo šventa. Mirdavo žmogus tarp savųjų, palaimindavo, atsiprašydavo, atiduodavo skolas. Mirtis buvo natūrali, o ne išstumta. Ir jei sodas pradeda suktis – ženklas, kad protėvis aplankė. Vadinasi, namams seksis.

Sodas – tai ne tik praeitis. Tai žinia mums dabar. Jame slypi darnos, tylos, esmės ilgesys. Sodas kviečia gyventi ne greitai, ne paviršiumi, o iš gilumos. Mokytis iš senųjų, kurie, atrodytų, buvo tamsūs – neturėjo nei mobiliųjų, nei interneto – bet jų išmintis šiandien mums kaip niekad reikalinga.

Paminėjote, kad kiekvienas sodas – lyg vėlinių sodas, su savom šaknim, netgi su savom vėlėm. Ar tai reiškia, kad sodas yra tam tikra asmeninė šventovė?

Taip, tikrai taip. Kai rišau vestuvinį sodą savo dukrai, jaučiau, kad jame gyvena ne tik dabartis, bet ir visi mūsų protėviai. Net anyta juokais sakė: „Velnio pramanyta, bet gražu!“ O aš galvojau – čia ne tik aš, čia mes.

Ar jaučiat, kad ši tradicija Lietuvoje atgimsta?

Ilgą laiką sodai buvo beveik išnykę. Išliko verbos, margučiai, keramika, bet apie sodus niekas nekalbėjo, niekas nerodė. Tik Kupiškyje ta tradicija išliko – gal dėl to, kad buvo filmuojamos Kupiškėnų vestuvės, jose parodytas ir tas sodo išpirkimas – labai svarbi apeiga. Ten sodai niekad nebuvo tik puošmena – be jų vestuvės buvo tiesiog neįmanomos.

Kituose regionuose ta tradicija nunyko dėl modernėjimo. Dzūkijoje tradicijos ilgiau laikėsi, nes ten civilizacija vėliau atėjo – dainos, apeigos, viskas liko gyva. Bet dabar situacija keičiasi. Mūsų asociacijoje vien narių virš 70. 2023 m. gruodį sodų rišimas įtrauktas į UNESCO sąrašą – ir staiga viskas pasikeitė. Atėjau po to į parduotuvėlę, kur visad būdavo keli sodai – nė vieno! Kaziuko mugėje – tas pats. Sodai išgraibstyti!

Lietuviai vėl nori turėti savo sodą – kabina juos sodybose, pirtyse, net virš šviestuvų! Nors kartais man gaila, kad sodai praranda apeiginę prasmę ir tampa tiesiog dekoracija, vis tiek džiaugiuosi – geriau taip nei visai pamiršta. Japonai, pavyzdžiui, visiškai kitaip į juos žiūri – kai pamato, sako: „Čia šventas dalykas.“ Jiems tai artima per jų šintoizmą – šiaudai, sausos žolės – viskas turi sakralinę prasmę.

Ar šiaudas lietuviui irgi buvo šventas?

Labai. Šiaudas – tai gyvenimo ir mirties ciklas. Jis išsupa grūdą, kuris pratęsia giminę, bet pats sunyksta. Senoliai labai jį brangino – dengė stogus, pynė skrybėles, net blauzdines darydavosi iš šiaudų. Gimdyvė gulėdavo ant šiaudų kūlio, kad lengviau išgimdytų. Mirštantį irgi paguldydavo ant šiaudų, kad galėtų išeit. Šiaudas buvo visur – nuo pirmo iki paskutinio atodūsio.

Dabar rasti tinkamą šiaudą sodui - tikras iššūkis. Dauguma rūšių – chemizuotos, silpni šiaudai, lūžta. Aš ieškau tik ekologiškų. Trakų rajone turiu bičiulę, kuri augina kvietrugius. Jie nedideli, bet tvirti – tokie, kokių reikia sodui. Dirva turi būti nerūgšti, kitaip šiaudas tampa minkštas. Kai matau tinkamą lauką, sustoju ir atsargiai su manikiūrinėmis žirklutėmis nusikerpu – ten juk pelės daugiau padaro žalos nei aš.

Yra meistrų, kurie riša iš smilgų. Mano giminaitė Dzūkijoje riša iš Kiškio ašarėlių – jos sodai tokie lengvi, kad pradeda suktis nuo žvilgsnio. Yra ir iš metalo vamzdžių rišančių. Bet man vis tiek – rugys yra visko šerdis. Rugys, duona, sodas – tai vienas pasaulis. Tremtiniai pasakojo, kad badaujant labiausiai persekiojo ne lašinių ar kumpio kvapas, o tik duonos. Tai kalba apie mūsų giluminę tapatybę.

Sodas – tai palinkėjimas, malda, harmonija, tvarka. Tai ne šiaip sau dekoracija ant lubų. Tai – mūsų protėvių pasaulio tvarkos suvokimas. Kai riši sodą, tarsi kartu susikaupi, susivoki, susitari su savimi ir pasauliu. O svarbiausia – palieki dalelę savęs.

Ar tiesa, kad šiuolaikiniame mene atsiranda ir labai netikėtų interpretacijų?

Taip, vienoje Vilniaus galerijoje net buvo surengta paroda iš plastikinių kokteiliams skirtų šiaudelių – ryškių, rožinių. Kabėjo apie 20 „sodų“. Tai buvo sąmoninga provokacija – parodyti, kaip kičas gali apsimesti tautodaile. Meno tikslas buvo sukelti pasibjaurėjimą. Ir iš tikrųjų – nieko koktesnio nesu mačiusi.

Kokius šiaudus rekomenduojate mokymuisi?

Kuo šiaudas tvirtesnis, tuo geriau. Jei žmogui pirmąkart niekas nepavyksta, jis nusivilia. Turi būti toks šiaudas, kad žmogui pavyktų, kad jis išeitų blizgančiomis akim. Tada jau nepaleis šito amato.

Sodas – lyg gyvenimo metafora. Trapus, kaip ir mūsų likimai. Kiekvienas šiaudelis turi savo vietą. Jei vienas lūžta – visas grožis sugriūva. Todėl reikia jautrumo, švelnumo. Štai, kai ruošiu šiaudus, visas darbas pasiruošti – o rišimas jau malonumas. Kaip ir gyvenime: reikia ruoštis, brandinti, o tada jau – kurti.

Mokinių turiu daugiau nei tūkstantį. Mokosi ne tik gyvai, bet ir per internetą – ir iš mano pamokų, ir iš kolegių. Vieną kartą Kaune per mokymus prie manęs pribėgo jauna moteris su gėlių puokšte: „Aš jūsų mokinė“. Ji išmoko rišti sodus iš mano video internete. Jos istorija – kaip iš filmo.

Jos vyras vieną dieną pasakė: „Myliu kitą“. Paliko. Ji liko viena su dviem dukrom. Buvo labai sunku. Bet artėjant Kalėdoms ji surišo sodą – su keturiais paukštukais: vyras, ji, ir dvi dukros. Ir padovanojo tą sodą buvusiam vyrui. Praėjo laiko – ir jis grįžo. Prašė atleidimo, norėjo būti su šeima. Dabar jie turi trečią dukrytę. Ir ji tiki, kad tai suveikė sodas.

Neįtikėtina... Atrodo, kad sodai gydo.

Taip, ir kuria. Ir įkvepia. Man pačiai labiausiai patinka klasikinis sodo pavidalas – tie trikampiai, kvadratai. Kartais žmonės nori „modernaus“ – sako: „Gal padarykit man tokį apvalų...“ Bet aš aiškinu: sodas turi turėti struktūrą, geometriją, pusiausvyrą. Kaip ir gyvenimas.

Mano personalinės parodos buvo Klaipėdoje, Kaune, Valkininkuose. Kai buvo Dzūkijos metai – mano sodai keliavo per bibliotekas visoj Dzūkijoj.

Kaip ruošiatės svarbiam sodui, pavyzdžiui, vestuviniam?

Labai atsakingai. Tarsi ikonų tapytojai – jie pasninkauja, meldžiasi. Ir mes taip – stengiamės būti tyros vidinės būsenos, su geriausiais linkėjimais. Nes žinome – sodas neša žinią.

Darbui reikia ypatingai aštrių žirklių, vienodo ilgio ir storio šiaudų. Ypač išorėje – jie turi būti stiprūs. Vidiniai gali būti plonesni. O siūlą, kai pritrūksta, reikia pratęsti bobutės mazgeliu, ir ne toliau nei šiaudo ilgis, kad nesimatytų. Viskas – kaip architektūroje.

Ar Jums vis dar įdomu rišti sodus?

Būna – atsibosta. Bet praeina kelios dienos... ir vėl „lomkės“. Rankos pačios ieško šiaudo. Tas laikymo jausmas – ypatingas. Viena mūsų rišėja net sakydavo: „Atneškit man bent palaikyt šiaudą.“ Kai šiaudai kokybiški, geri, sausi, skamba kaip stiklo karoliukai. Magiška.

Kaip apibūdintumėte žmones, kurie riša sodus?

Jie visi ypatingi. Moterys nuoširdžios, labai dosnios. Dalijasi paslaptimis, džiaugiasi viena kitos darbais. Facebook‘e kai viena įkelia nuotrauką – visos nykščius kelia. Mūsų gvardija stipri!

O viena kolegė juokauja: „Kaip dar Lietuvoj yra žmonių, nemokančių rišti sodo?“ Aš sakau: ateis diena, kai lietuvis bus laikomas neišsilavinusiu, jei neturi sodo. Kaip senovės graikai sakydavo apie beraštį – jis nemoka nei tik skaityti, nei plaukti. Pridursiu – nemoka rišti sodo.

O ar visi anūkai moka rišti sodą?
Visus išmokiau! Štai su vienuoliktoku anūku Gabrieliu padovanojome sodą Marvelės klojimo teatrui – 6600 šiaudelių. Liepos mėnesį jis juos visus surišo, o aš komponavau. Tai buvo mūsų bendras kūrinys. Nuotrauką turiu, parodysiu!

Kaip reagavote į Jums įteiktą premiją?

Žinot, prieš tai vaikščiojau pas Joną Basanavičių – tiesiog kalbėjau su juo. Sakiau: žiūrėk, kad man būtų premija. Ir praėjau pro jo kapą – o ten žvakutė tik viena. Mūsų „Basanavičiukas“ net per gimtadienį pamirštas. Todėl dabar visus laureatus kviečiu lapkričio 23 d. susitikti prie jo kapo. Jis tautodailininkams tiek davė – subūrė Mokslų draugiją, rinko liaudies dirbinius. Nors apie sodus jis, keista, neužsiminė nė žodžio. Gal todėl, kad jie per trapūs?

– Ar Jūs vis dar kuriate?

Taip! Ir vis dar tikrinu kiekvieną šiaudelį. Jeigu ne toks – netinka. Po parodų jie dažnai lūžta. Tada reikia vėl naujo, tvirto. Kaip ir žmogaus dvasia – kartais lūžta, bet svarbu ją atnaujinti. Sodas – tai ne tik menas. Tai gyvenimas, kuris supintas iš trapumo, grožio ir kantrybės. Kai laikai šiaudą rankoje, laikai pirmapradę medžiagą. Tą, kuri kalba ne tik rankomis, bet ir širdimi.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama