Čikagoje mažuosius lietuvius ugdanti R. Gudzevičienė: „Išsaugoti lietuvybę taip paprasta, kaip gyvenant Lietuvoje. Tik noro reikia“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Tradicijų puoselėjimas, nacionalinių švenčių minėjimas padeda vaikams ne tik mokytis kalbos, bet ir perimti kultūrinį paveldą, suvokti savo tautinį identitetą“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja RITA GUDZEVIČIENĖ, Jungtinėse Amerikos Valstijose skaičiuojanti jau 19 gyvenimo metų."]
Kaip pasakoja mokytoja, su šeima ji niekada nesvajojo išvykti svetur, tačiau paskatinta draugės porą kartų dalyvavo žaliosios kortos loterijoje ir laimėjo galimybę išvažiuoti. „Prieš pildydama anketą net vyrui to nesakiau“, – šypsosi ji.
[caption id="attachment_1254687" align="alignleft" width="1032"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Pradžioje dvejonių būta – kai sulaukė neeilinės galimybės, R. Gudzevičienės sūnui buvo tik du mėnesiai, tačiau smalsumas nugalėjo, o įsilieti į naujos šalies ritmą padėjo gausi Čikagos lietuvių bendruomenė. Gerų žodžių mokytoja negaili ir miestiečiams: „Čikagoje gyvena įvairių tautybių žmonės – tolerancija, atvirumas ir pagarba kitoms kultūroms čia yra kasdienybė.“
Darbuotis lituanistinėje mokykloje taip pat pradėjo greitai – mokytoja dirba jau 17 metų. Kalbėdama apie mokyklos svarbą diasporoje, pašnekovė pabrėžia – ji vaikams padeda suvokti, kas jie yra, iš kur kilę, kokios jų šaknys. „Tai ypač svarbu gyvenant aplinkoje, kur dominuoja kita kultūra. Tėvai nori, kad vaikai susirastų lietuvių draugų, o mokykla – puiki vieta užmegzti draugystes“, – teigia R. Gudzevičienė.
[caption id="attachment_1254684" align="alignleft" width="960"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Apie 300 mokinių išleidusi mokytoja pasakoja, kad mokyklos bendruomenė mini Lietuvai svarbias dienas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Netrūksta ir švenčių. „Puoselėjame lietuviškas tradicijas, švenčiame Kalėdas ir Kūčias. Per Užgavėnes vaikai gamina kaukes, mokosi dainelių, žaidimų, vyksta persirengėlių eisenos, deginame Morę ir taip simboliškai varome žiemą.
Prieš Velykas marginame kiaušinius, pasakojame apie velykinius papročius, rengiame kūrybinius užsiėmimus, – vardija mokytoja ir pabrėžia: – Čikagoje išsaugoti lietuvybę taip paprasta, kaip gyvenant Lietuvoje. Tik noro reikia.“
Papasakokite išsamiau, kaip persikėlėte į Čikagą.
Į Čikagą persikėlėme, kaip sakau, žaidimo būdu. Draugė gyveno Čikagoje ir vasaromis grįžusi atostogų ragindavo savo seseris užpildyti anketą žaliai kortai laimėti. Tai ir aš susigundžiau tą padaryti tiesiog smalsumo vedama. Mes niekada nenorėjome kur nors išvažiuoti, keisti savo gyvenimą. Aš juokais sakydavau – nebent į Ameriką. Prieš pildydama anketą, net vyrui to nesakiau.
[caption id="attachment_1254691" align="alignleft" width="1536"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Pirmus metus nelaimėjome, tačiau kitąmet vėl užpildžiau anketą. Antras kartas buvo sėkmingas – laimėjome. Tuomet išsigandome, sūnui buvo tik du mėnesiai, ir pirma mintis buvo niekur nevažiuoti, užmiršti šiuos žaidimus. Bet tada giminės, draugai paskatino: „Negi prarasite tokią galimybę?“ Ir per metus apsisprendėme – važiuosime pažiūrėti, kas gi ta svajonių Amerika. Taip mes čia jau 19 metų, o anam dviejų mėnesių sūnui kitą savaitę sueis 22 metai.
Kas padėjo įsilieti į naują aplinką, turinčią kitą kultūrą, kalbą, mentalitetą?
Čikagoje gyvena labai daug lietuvių, todėl prisitaikyti naujoje aplinkoje buvo lengviau. Ypač padėjo, kad galėjome bendrauti su tautiečiais, kurie jau buvo apsipratę, patarė, kaip susitvarkyti dokumentus, registruoti vyresnį sūnų į mokyklą ir panašiai. Prisitaikyti padėjo ir tai, kad Čikagoje gyvena įvairių tautybių žmonės – tolerancija, atvirumas ir pagarba kitoms kultūroms čia yra kasdienybė. Taip pat stengiausi būti atvira naujoms patirtims – domėjausi amerikietišku gyvenimo būdu, papročiais, šventėmis.
Kaip sekėsi rasti darbą? Ar išvykdama iš Lietuvos galvojote, kad dirbsite lituanistinėje mokykloje?
Pirmaisiais metais aš nedirbau, auginau vaikus. Bet jaunesniajam sūnui paaugus pajutau, kad laikas ieškoti darbo. Netikėtai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad vaikų darželyje reikalinga mokytoja. Tas darželis buvo amerikietiškas, bet vadovė – lietuvė. Man buvo taip gera ir jauku, kad ji – lietuvė. Taip ir pradėjau mokytojauti Čikagoje.
[gallery ids="1254685,1254686,1254690,1254697"]
Vėliau dirbau kitame amerikietiškame vaikų darželyje, paskui – lietuvių vaikų darželyje. Ir tuo pačiu metu ėmiau dirbti Čikagos lituanistinėje mokykloje, nes vaikus ten pradėjome leisti nuo pat pirmųjų metų Amerikoje. Tuomet pagalvojau, kad atvežusi vaikus į mokyklą ir aš norėčiau padirbėti, direktorės paklausiau, gal yra kokia laisva vietelė. Ir, žinoma, ji atsirado.
Lietuvių kalbos mažuosius diasporos lietuvius mokote jau 17 metų. Kaip atrodo jūsų darbas? Gal skaičiavote, kiek mokinių esate išleidusi?
Taip, dirbu jau septyniolika metų, o atrodo, kad tik septyniolika mėnesių. Kiekvieną šeštadienį renkamės mokykloje ir mokomės keturias su puse valandos. Kiekvieną šeštadienį būna dainavimo, tautinių šokių, tautodailės pamokos, o kas antrą šeštadienį – tikybos. Šias pamokas dėsto tų dalykų mokytojos, o likusios būna mano.
Aš dirbu su trečiokais – tobuliname skaitymo įgūdžius, mokomės gramatikos, taip pat aplinkos pažinimo. Kuriame kalėdinius vaidinimus, rengiame linksmą ir gražią Motinos dienos šventę. Per septyniolika metų išleidau apie 300 mokinių.
[caption id="attachment_1254694" align="alignleft" width="1536"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Čikagoje susitelkę daugiausia lietuvių JAV. Bendruomenę vienija ne tik bendri renginiai ar šv. Mišios bažnyčioje, tačiau ir lituanistinė mokykla.
Čikagoje labai daug lietuvių. Čia jaučiuosi kaip Lietuvoje. Beveik visose įstaigose galima rasti lietuvių, galybė renginių, koncertų, lietuviško maisto. Ir, žinoma, lituanistinės mokyklos – čia jų yra kelios. Man mokykla labai svarbi – galiu mokyti vaikus, taip pat susitikti, bendrauti su kolegomis lietuviais.
Ar JAV lietuviai noria veda vaikus į mokyklą, nori juos išmokyti lietuvių kalbos? Jeigu taip, kodėl jiems tai svarbu?
Tėvai noriai veda vaikus į lituanistinę mokyklą. Jie nori, kad jų vaikai išmoktų lietuvių kalbos. Tai leidžia jiems bendrauti su seneliais, giminėmis Lietuvoje. Mokykloje vaikai švenčia lietuviškas šventes, supažindinami su tradicijomis ir papročiais. Mokykla padeda vaikams suvokti, kas jie yra, iš kur kilę, kokios jų šaknys. Tai ypač svarbu gyvenant aplinkoje, kur dominuoja kita kultūra. Tėvai nori, kad vaikai susirastų lietuvių draugų, o mokykla – puiki vieta užmegzti draugystes.
[caption id="attachment_1254689" align="alignleft" width="960"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kokias tradicijas puoselėja jūsų mokykla? Turbūt minite ir Lietuvos nacionalines šventes?
Mūsų mokykla puoselėja daugybę lietuviškų tradicijų ir mini svarbiausias Lietuvos nacionalines šventes. Čia vaikai ne tik mokosi kalbos, bet ir perima kultūrinį paveldą, suvokia savo tautinį identitetą. Visuomet švenčiame Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Mokykla rengia minėjimą su tautiniais šokiais ir dainomis.
[caption id="attachment_1254699" align="alignleft" width="1024"]
Čikagos lituanistinės mokyklos Vasario 16-osios šventė. Ritos Gudzevičienės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1254696" align="alignleft" width="1024"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – mūsų mokiniai dalyvauja renginiuose, gamina trispalves dekoracijas. Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – uždegame žvakeles, kalbame apie Lietuvos istoriją ir žmones, už laisvę paaukojusius gyvybę.
Puoselėjame ir kitas lietuviškas tradicijas, švenčiame Kalėdas ir Kūčias. Vaikai supažindinami su Kūčių papročiais, kalbame apie dvylikos patiekalų tradiciją, šiaudus po staltiese, kalėdines giesmes, organizuojame Kūčių vakaronę.
Per Užgavėnes mažieji gamina kaukes, mokosi dainelių, žaidimų, vyksta persirengėlių eisenos, deginame Morę ir taip simboliškai varome žiemą. Prieš Velykas marginame kiaušinius, pasakojame apie velykinius papročius, rengiame kūrybinius užsiėmimus. Tradicijų puoselėjimas, nacionalinių švenčių šventimas padeda ne tik mokytis kalbos, bet ir perduoti kultūrinį paveldą, suvokti savo tautinį identitetą.
Rudenį kalbinau Lituanistinių mokyklų asociacijos vadovę Donatą Simonaitienę, ji pabrėžė, kad lituanistinės mokyklos šiuo metu išgyvena aukso amžių. O kaip sekasi jūsų mokyklai? Ar netrūksta mokinių?
Negaliu pasakyti, kad tai aukso amžius, bet mūsų mokykloje jau kelerius metu iš eilės mokinių skaičius beveik nekinta ir vaikų netrūksta. Čikagoje, kaip ir visose Jungtinėse Valstijose, gyvena labai įvairių tautybių žmonės.
[caption id="attachment_1254695" align="alignleft" width="1051"]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ar sunku saugoti lietuvybę margoje kultūroje?
Pasakysiu trumpai: Čikagoje išsaugoti lietuvybę taip paprasta, kaip gyvenant Lietuvoje. Tik noro reikia.
Ar po ilgų gyvenimo JAV metų nesvarstote grįžti į Lietuvą?
Svajoju, svarstau, bet kaip bus, nežinau. Kartais pamąstau, kad mes palikome savo tėvus Lietuvoje, o dabar paliktume savo vaikus čia.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Pradžioje dvejonių būta – kai sulaukė neeilinės galimybės, R. Gudzevičienės sūnui buvo tik du mėnesiai, tačiau smalsumas nugalėjo, o įsilieti į naujos šalies ritmą padėjo gausi Čikagos lietuvių bendruomenė. Gerų žodžių mokytoja negaili ir miestiečiams: „Čikagoje gyvena įvairių tautybių žmonės – tolerancija, atvirumas ir pagarba kitoms kultūroms čia yra kasdienybė.“
Darbuotis lituanistinėje mokykloje taip pat pradėjo greitai – mokytoja dirba jau 17 metų. Kalbėdama apie mokyklos svarbą diasporoje, pašnekovė pabrėžia – ji vaikams padeda suvokti, kas jie yra, iš kur kilę, kokios jų šaknys. „Tai ypač svarbu gyvenant aplinkoje, kur dominuoja kita kultūra. Tėvai nori, kad vaikai susirastų lietuvių draugų, o mokykla – puiki vieta užmegzti draugystes“, – teigia R. Gudzevičienė.
[caption id="attachment_1254684" align="alignleft" width="960"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Apie 300 mokinių išleidusi mokytoja pasakoja, kad mokyklos bendruomenė mini Lietuvai svarbias dienas – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Netrūksta ir švenčių. „Puoselėjame lietuviškas tradicijas, švenčiame Kalėdas ir Kūčias. Per Užgavėnes vaikai gamina kaukes, mokosi dainelių, žaidimų, vyksta persirengėlių eisenos, deginame Morę ir taip simboliškai varome žiemą.
Prieš Velykas marginame kiaušinius, pasakojame apie velykinius papročius, rengiame kūrybinius užsiėmimus, – vardija mokytoja ir pabrėžia: – Čikagoje išsaugoti lietuvybę taip paprasta, kaip gyvenant Lietuvoje. Tik noro reikia.“
Papasakokite išsamiau, kaip persikėlėte į Čikagą.
Į Čikagą persikėlėme, kaip sakau, žaidimo būdu. Draugė gyveno Čikagoje ir vasaromis grįžusi atostogų ragindavo savo seseris užpildyti anketą žaliai kortai laimėti. Tai ir aš susigundžiau tą padaryti tiesiog smalsumo vedama. Mes niekada nenorėjome kur nors išvažiuoti, keisti savo gyvenimą. Aš juokais sakydavau – nebent į Ameriką. Prieš pildydama anketą, net vyrui to nesakiau.
[caption id="attachment_1254691" align="alignleft" width="1536"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Pirmus metus nelaimėjome, tačiau kitąmet vėl užpildžiau anketą. Antras kartas buvo sėkmingas – laimėjome. Tuomet išsigandome, sūnui buvo tik du mėnesiai, ir pirma mintis buvo niekur nevažiuoti, užmiršti šiuos žaidimus. Bet tada giminės, draugai paskatino: „Negi prarasite tokią galimybę?“ Ir per metus apsisprendėme – važiuosime pažiūrėti, kas gi ta svajonių Amerika. Taip mes čia jau 19 metų, o anam dviejų mėnesių sūnui kitą savaitę sueis 22 metai.
Kas padėjo įsilieti į naują aplinką, turinčią kitą kultūrą, kalbą, mentalitetą?
Čikagoje gyvena labai daug lietuvių, todėl prisitaikyti naujoje aplinkoje buvo lengviau. Ypač padėjo, kad galėjome bendrauti su tautiečiais, kurie jau buvo apsipratę, patarė, kaip susitvarkyti dokumentus, registruoti vyresnį sūnų į mokyklą ir panašiai. Prisitaikyti padėjo ir tai, kad Čikagoje gyvena įvairių tautybių žmonės – tolerancija, atvirumas ir pagarba kitoms kultūroms čia yra kasdienybė. Taip pat stengiausi būti atvira naujoms patirtims – domėjausi amerikietišku gyvenimo būdu, papročiais, šventėmis.
Kaip sekėsi rasti darbą? Ar išvykdama iš Lietuvos galvojote, kad dirbsite lituanistinėje mokykloje?
Pirmaisiais metais aš nedirbau, auginau vaikus. Bet jaunesniajam sūnui paaugus pajutau, kad laikas ieškoti darbo. Netikėtai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad vaikų darželyje reikalinga mokytoja. Tas darželis buvo amerikietiškas, bet vadovė – lietuvė. Man buvo taip gera ir jauku, kad ji – lietuvė. Taip ir pradėjau mokytojauti Čikagoje.
[gallery ids="1254685,1254686,1254690,1254697"]
Vėliau dirbau kitame amerikietiškame vaikų darželyje, paskui – lietuvių vaikų darželyje. Ir tuo pačiu metu ėmiau dirbti Čikagos lituanistinėje mokykloje, nes vaikus ten pradėjome leisti nuo pat pirmųjų metų Amerikoje. Tuomet pagalvojau, kad atvežusi vaikus į mokyklą ir aš norėčiau padirbėti, direktorės paklausiau, gal yra kokia laisva vietelė. Ir, žinoma, ji atsirado.
Lietuvių kalbos mažuosius diasporos lietuvius mokote jau 17 metų. Kaip atrodo jūsų darbas? Gal skaičiavote, kiek mokinių esate išleidusi?
Taip, dirbu jau septyniolika metų, o atrodo, kad tik septyniolika mėnesių. Kiekvieną šeštadienį renkamės mokykloje ir mokomės keturias su puse valandos. Kiekvieną šeštadienį būna dainavimo, tautinių šokių, tautodailės pamokos, o kas antrą šeštadienį – tikybos. Šias pamokas dėsto tų dalykų mokytojos, o likusios būna mano.
Aš dirbu su trečiokais – tobuliname skaitymo įgūdžius, mokomės gramatikos, taip pat aplinkos pažinimo. Kuriame kalėdinius vaidinimus, rengiame linksmą ir gražią Motinos dienos šventę. Per septyniolika metų išleidau apie 300 mokinių.
[caption id="attachment_1254694" align="alignleft" width="1536"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Čikagoje susitelkę daugiausia lietuvių JAV. Bendruomenę vienija ne tik bendri renginiai ar šv. Mišios bažnyčioje, tačiau ir lituanistinė mokykla.
Čikagoje labai daug lietuvių. Čia jaučiuosi kaip Lietuvoje. Beveik visose įstaigose galima rasti lietuvių, galybė renginių, koncertų, lietuviško maisto. Ir, žinoma, lituanistinės mokyklos – čia jų yra kelios. Man mokykla labai svarbi – galiu mokyti vaikus, taip pat susitikti, bendrauti su kolegomis lietuviais.
Ar JAV lietuviai noria veda vaikus į mokyklą, nori juos išmokyti lietuvių kalbos? Jeigu taip, kodėl jiems tai svarbu?
Tėvai noriai veda vaikus į lituanistinę mokyklą. Jie nori, kad jų vaikai išmoktų lietuvių kalbos. Tai leidžia jiems bendrauti su seneliais, giminėmis Lietuvoje. Mokykloje vaikai švenčia lietuviškas šventes, supažindinami su tradicijomis ir papročiais. Mokykla padeda vaikams suvokti, kas jie yra, iš kur kilę, kokios jų šaknys. Tai ypač svarbu gyvenant aplinkoje, kur dominuoja kita kultūra. Tėvai nori, kad vaikai susirastų lietuvių draugų, o mokykla – puiki vieta užmegzti draugystes.
[caption id="attachment_1254689" align="alignleft" width="960"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kokias tradicijas puoselėja jūsų mokykla? Turbūt minite ir Lietuvos nacionalines šventes?
Mūsų mokykla puoselėja daugybę lietuviškų tradicijų ir mini svarbiausias Lietuvos nacionalines šventes. Čia vaikai ne tik mokosi kalbos, bet ir perima kultūrinį paveldą, suvokia savo tautinį identitetą. Visuomet švenčiame Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Mokykla rengia minėjimą su tautiniais šokiais ir dainomis.
[caption id="attachment_1254699" align="alignleft" width="1024"] Čikagos lituanistinės mokyklos Vasario 16-osios šventė. Ritos Gudzevičienės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1254696" align="alignleft" width="1024"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – mūsų mokiniai dalyvauja renginiuose, gamina trispalves dekoracijas. Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – uždegame žvakeles, kalbame apie Lietuvos istoriją ir žmones, už laisvę paaukojusius gyvybę.
Puoselėjame ir kitas lietuviškas tradicijas, švenčiame Kalėdas ir Kūčias. Vaikai supažindinami su Kūčių papročiais, kalbame apie dvylikos patiekalų tradiciją, šiaudus po staltiese, kalėdines giesmes, organizuojame Kūčių vakaronę.
Per Užgavėnes mažieji gamina kaukes, mokosi dainelių, žaidimų, vyksta persirengėlių eisenos, deginame Morę ir taip simboliškai varome žiemą. Prieš Velykas marginame kiaušinius, pasakojame apie velykinius papročius, rengiame kūrybinius užsiėmimus. Tradicijų puoselėjimas, nacionalinių švenčių šventimas padeda ne tik mokytis kalbos, bet ir perduoti kultūrinį paveldą, suvokti savo tautinį identitetą.
Rudenį kalbinau Lituanistinių mokyklų asociacijos vadovę Donatą Simonaitienę, ji pabrėžė, kad lituanistinės mokyklos šiuo metu išgyvena aukso amžių. O kaip sekasi jūsų mokyklai? Ar netrūksta mokinių?
Negaliu pasakyti, kad tai aukso amžius, bet mūsų mokykloje jau kelerius metu iš eilės mokinių skaičius beveik nekinta ir vaikų netrūksta. Čikagoje, kaip ir visose Jungtinėse Valstijose, gyvena labai įvairių tautybių žmonės.
[caption id="attachment_1254695" align="alignleft" width="1051"] Čikagos lituanistinės mokyklos mokytoja Rita Gudzevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ar sunku saugoti lietuvybę margoje kultūroje?
Pasakysiu trumpai: Čikagoje išsaugoti lietuvybę taip paprasta, kaip gyvenant Lietuvoje. Tik noro reikia.
Ar po ilgų gyvenimo JAV metų nesvarstote grįžti į Lietuvą?
Svajoju, svarstau, bet kaip bus, nežinau. Kartais pamąstau, kad mes palikome savo tėvus Lietuvoje, o dabar paliktume savo vaikus čia.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
