Keturšimtukininkas Ignas pasirinko medicinos studijas Lietuvoje: „Mokytis galima ir kitaip, nei tik sėdint prie vadovėlių“

[intro_text content="„Tėvai visada stebėjosi, kad man patiko mokykla, – jie dažnai iš pažįstamų girdėdavo, jog jų vaikai nenori mokytis ir daro viską, kad tik nereikėtų vartyti vadovėlių“, – šypsosi Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos absolventas IGNAS LAZARAVIČIUS. Tuo metu tėvai dar nežinojo, kad sūnaus domėjimasis mokslais per brandos egzaminus bus įvertintas keturiais aukščiausiais balais ir atvers kelią į medicinos studijas."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia jaunimo akademinės sėkmės istorijų ciklą „Tiesiai į šimtuką“. Aštuntojoje dalyje Ignas pasakoja apie tėvus stebinusį mokslų pomėgį, meilę ir neapykantą kėlusius šokius, egzaminų formos kritiką ir medicinos studijas, privertusias jaustis kosmonautu. [youtube embed=eeRzxgjUHRk] Tėvai stebėjosi sūnaus noru mokytis Prisimindamas praėjusius mokyklos metus, KTU gimnazijos absolventas šypsosi – dvylika metų prabėgo kaip viena sekundė. „Tėvai visada stebėjosi, kad man patiko mokykla – jie dažnai iš pažįstamų girdėdavo, jog jų vaikai nenori mokytis ir daro viską, kad tik nereikėtų vartyti vadovėlių“, – pasakoja Ignas. Moksleivio tėvai buvo pirmieji autoritetai, skatinę stengtis ir pradėtus darbus atlikti iki galo. „Vėliau, gimnazijos klasėse, tėvų įtakai sumažėjus, labai padėjo aplinka. Šalia manęs buvo motyvuoti žmonės, o kai matai, kad kiti stengiasi, ir pats pradedi daryti tą patį“, – aiškina jis. Ignas domėjosi ir menais, ir gamtos mokslais – fizika, biologija, chemija. Vis dėlto vaikinas teigia nesėdėjęs per naktis prie vadovėlių ir namų darbų ruošos. „Daug laiko skirdavau savo pomėgiams: šokiams, muzikai, praktikai laboratorijose. Mokytis galima ir kitaip, nei tik sėdint prie vadovėlių konspektuojant ir skaitant“, – tikina pašnekovas. [caption id="attachment_1413108" align="alignleft" width="1290"] Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Ignas Lazaravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Buvusių šokėjų nebūna Be mokyklos, didelę Igno laisvalaikio dalį užimdavo užklasinė veikla – šokiai. Vaikinas atviras: nors šokius mėgo, kartu susiformavo ir savotiška neapykanta jiems. „Sportiniai šokiai – sunkus ir varginantis sportas, reikalaujantis visiško atsidavimo, dėmesio ir dėmesio. Jei nori siekti profesionalumo ir aukštų rezultatų, turi paaukoti visą savo laiką. Man tai niekada neatrodė priimtina, nenorėjau palikti nuošalyje nei mokslo, nei kitos veiklos. Laikui bėgant reikalavimai vis augo – teko vis daugiau valandų praleisti šokių salėje ant parketo. Vis dėlto džiaugiuosi, kad pradėjau šokti, nes tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi“, – atvirauja jis. Nepaisant paaukoto laiko ir pastangų, vaikinas niekada neplanavo savo ateities sieti su šokiais: „Nors sakoma, kad buvusių šokėjų nebūna, tai niekada netaps pagrindine mano veikla.“ „Pirmaisiais studijų metais visi patarė, kad po mokyklos streso ir egzaminų sesijos reikia atsikvėpti, pasimėgauti gyvenimu, todėl dabar stengiuosi skirti daugiau laiko sau. Šiuo metu nebešoku, bet nežinau, kur gyvenimas nuves ir ką dar atneš ateitis – palieku šias duris atviras“, – šypsosi pasakojimo herojus. [caption id="attachment_1413113" align="alignleft" width="1086"] Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Ignas Lazaravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Per egzaminą tikrinama faktologija, o ne bendras suvokimas Prisimindamas pasirengimo egzaminams laiką, absolventas kritikuoja jų formatą – orientavimąsi į faktus, o ne į bendrą suvokimą. „Pavyzdžiui, mokydamasis matematikos ugdai kritinį ir loginį mąstymą, sprendi uždavinius, bet per egzaminą tai nelabai vertinama – reikalaujama konkrečių žinių, o ne bendro suvokimo. Atrodė, nors per dvylika metų tų žinių sukaupiau daug, bet realus pasirengimas egzaminams truko tik apie vienus metus. Ruošimasis neatrodė labai intensyvus, nes žinių jau buvo sukaupta, tereikėjo sudėlioti taškus“, – pasakoja Ignas. Tuo metu dėl pačios egzaminų struktūros vaikinas nerimo nejautė. „Žinojau, kad yra konkretus kursas, kurį reikia išmokti, ir nuo to niekur nepabėgsi – dviračio juk neišrasi. Reikėjo daugiau savarankiškai pasiskaityti, paieškoti informacijos, bet aš tai laikau pranašumu – kai pats ieškai, geriau įsimeni, nei viską gaudamas ant lėkštutės“, – svarsto absolventas. Daugiau nerimo kėlė vienuoliktos klasės egzaminų sesija, kai vieną dieną vykstančias pamokas keisdavo egzaminas kitą dieną. „Net nespėjau suprasti, kad sesija, apie kurią kalbėta visus tuos metus, jau prasidėjo“, – šypsosi jis. Kur kas aiškiau buvo dvyliktoje klasėje – visas dėmesys buvo sutelktas į egzaminus. „Stresavau, esu toks žmogus – kai artėja svarbūs įvykiai, nervinuosi ir stengiuosi padaryti viską, ką galiu. Tai ir padeda, ir kiša koją“, – prisipažįsta vaikinas.

Ar galima tai smerkti? Tikrai ne, nes intencijos buvo geros – kompensuoti taškus, prarastus dėl egzamino klausimų netikslumų ar dėl peržengtų programos ribų.

Keturi šimtukai ir skandalingas ministerijos sprendimas Iš visų egzaminų Ignas gavo aukštus įvertinimus. Chemijos šimtukas buvo tikėtinas, o informacinių technologijų egzamino įvertinimas tapo staigmena: „Ėjau išbandyti save, be didelio pasiruošimo. Be to, egzaminas vyko iš karto kitą dieną po lietuvių kalbos, todėl buvau pavargęs.“ „Trečiasis šimtukas buvo iš matematikos egzamino – taip pat šiek tiek netikėtas ir labai pradžiuginęs. Buvo laikotarpis, kai gerai supratau matematiką, tačiau einant laikui jaučiausi vis mažiau užtikrintas dėl savo žinių. Vis dėlto turėjau gerus pagrindus, nieko nepraleidau. Turėjau visus pamatus, reikėjo tik baigti statyti namą“, – palygina šimtukininkas. Maksimalių įvertinimų kraitį papildė laikytas tarptautinis Kembridžo anglų kalbos egzaminas. Paskelbus valstybinių brandos egzaminų rezultatus, didelį ažiotažą sukėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas prie visų egzaminų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, rezultatų pridėti po dešimtį taškų. Absolventas tokį poelgį vertina nevienareikšmiškai. „Ar galima tai smerkti? Tikrai ne, nes intencijos buvo geros – kompensuoti taškus, prarastus dėl egzamino klausimų netikslumų ar dėl peržengtų programos ribų. Pavyzdžiui, biologijos egzamine papildomi taškai, mano manymu, buvo pateisinami – jeigu ne jie, Lietuvoje turėtume tik vieną šimtukininką, tai statistiškai iškreiptų rezultatų pasiskirstymą. Tačiau kai kurie sprendimai, pavyzdžiui, dėl istorijos egzamino, kelia daugiau klausimų. Gal buvo galima kiekvienu atveju atskirai įvertinti užduotis ir apskaičiuoti, kiek taškų pridėti būtų logiška. Visuotinis pridėjimas, mano manymu, nebuvo tinkamiausias sprendimas, bet džiugu, kad ministerija mato problemas ir bando jas spręsti“, – tikina KTU gimnazijos absolventas. [caption id="attachment_1413107" align="alignleft" width="2560"] Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas Ignas Lazaravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Motyvacija – noras padėti kitiems Sėkmingai išlaikęs egzaminus ir gavęs brandos atestatą, šiandien vaikinas mokslus tęsia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studijose. „Laikui bėgant dvejojau, rinktis sveikatos ar gyvybės mokslus. Sprendimą lėmė užklasinė veikla – dalyvavau dviejuose tiriamuosiuose projektuose, rašiau brandos darbą. Proceso metu supratau, kad toks darbas, kai reikia sėdėti, ieškoti informacijos ir prirašyti šimtus puslapių, man nepriimtinas“, – studijų pasirinkimą aiškina jis. Po pirmųjų studentavimo mėnesių Ignas juokiasi: „Jaučiuosi kaip kosmonautas.“ „Reikia skubėti į atsiskaitymus, paskaitos vyksta viena po kitos, kyla daug klausimų. Reikia dar laiko, kol galutinai įsivažiuosiu į studentišką gyvenimą, bet studijomis džiaugiuosi, dalykai atrodo įdomūs, prasmingi ir logiškai susieti“, – džiaugiasi pirmakursis. Kalbėdamas apie vidinę motyvaciją, kurios turi pakakti ilgų ir sudėtingų studijų metu, Ignas išskiria norą padėti kitiems: „Gal skamba banaliai, bet kai lankaisi klinikose ir matai, kad gali žmogui padėti, tas noras kyla natūraliai – iš vidaus.“

Nėra vieno teisingo atsakymo, bet turime siekti geriausio būdo, kad visi gautų kokybišką išsilavinimą ir turėtų geros karjeros galimybę.

Sprendimai priimami per greitai Paklaustas, ko trūksta šiuolaikinei švietimo sistemai, pašnekovas atsako – gebėjimo įsiklausyti į skirtingas nuomones. „Tie, kurie mokosi Vilniuje ar Kaune, mato vieną realybę, o besimokantys mažesniuose miestuose, kur trūksta mokytojų ar mokymo priemonių, mato visai ką kita. Nėra vieno teisingo atsakymo, bet turime siekti geriausio būdo, kad visi gautų kokybišką išsilavinimą ir turėtų geros karjeros galimybę“, – viliasi jis. Kita opia švietimo problema tampa greitos ir neapgalvotos reformos. „Pavyzdžiui, sprendimas pridėti po dešimt taškų prie egzaminų rezultatų iš pradžių galėjo atrodyti kaip geras sumanymas – visi džiaugsis gerais rezultatais. Bet, matyt, nebuvo iki galo pagalvota apie pasekmes – kaip pasijus įvertinti šimtuku be pridėtų taškų? Nors intencija buvo gera, sprendimas priimtas skubotai ir sulaukė priešingo atsako, negu buvo galima tikėtis“, – apibendrina medicinos studentas Ignas. Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama