Prancūzijoje lietuvių kalbos per meną mokanti E. Rakauskaitė: „Kalba nėra vien raidės, nosinės ir kableliai“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="„Gyvenu kitoje šalyje ir matau, kaip svarbu išlaikyti savo identitetą, žinoti, kas tu esi“, – sako penkerius metus Prancūzijoje gyvenanti menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja EDITA RAKAUSKAITĖ, paklausta, kodėl jai svarbu puoselėti lietuvių kalbą svetur."]
Pasak E. Rakauskaitės, mintis išvykti galvoje sukosi ilgai, pirmus metus ji praleido Prancūzijos pietvakariuose esančiame Bordo mieste, ten įkūrė lietuvių knygų klubą ir kultūrinių mainų asociaciją „Baltique-Atlantique“.
Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovė jau trejus metus gyvena Prancūzijos vakaruose esančiame La Rošelyje ir čia per dailę diasporos lietuvius moko kalbos. Greta lituanistinės mokyklos E. Rakauskaitė veda individualius užsiėmimus „Linija, spalva + lietuvių kalba“. Menininkė pabrėžia, kad mokytis kalbos piešiant yra itin paveiku. „Piešdamas vaikas tarsi nejučia išsikalba, ir net tie, kurie gana gerai kalba lietuviškai, išmoksta naujų žodžių, plečiasi jų žodynas“, – pasakoja ji.
Jau penkerius metus gyvenate Prancūzijoje. Kas paskatino keisti savo gyvenimą ir išvykti iš Lietuvos?
Mintis pagyventi kitoje šalyje sukosi galvoje visada, norėjau susipažinti su kita kultūra, išmokti kalbą, pagyventi ten, kur daugiau saulės. Užaugo sūnus, išsiskyrė keliai su dabar jau buvusiu vyru, turėjau menininkų draugų prancūzų, tad ir išvykau.
Dar gyvendama Lietuvoje rengdavau kūrybinius projektus, su draugais, kolegomis prancūzais organizuodavome parodas tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Išvykau gyventi įdomiai ir kitaip. Labai norėjau patirti dailininkės gyvenimą – esu tapytoja, bet Lietuvoje dirbau daug pedagoginio darbo. Tad mintis išvykti ilgai brendo – tai padariau greitai ir tuo džiaugiuosi.
[caption id="attachment_1264022" align="alignleft" width="1439"]
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ką veikėte atvykusi į Prancūziją?
Atvykusi turėjau daug įvairių minčių, nes norėjau pakeisti gyvenimą – kitoje šalyje būdamas natūraliai nori keisti ir veiklą. Galvojau įkurti ir lietuvių galeriją ar butiką.
Vienus metus sąmoningai netapiau ir ieškojau savęs, mąsčiau, galbūt man įdomu kas nors kita. Daug svarsčiau, tačiau galų gale supratau, kad tapyba man labai brangi, įdomi – tai mano veikla. Tada prasidėjo parodų periodas, jų surengiau nemažai, tapiau.
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Esate viena iš lituanistinės mokyklos „Dialogai“ steigėjų, vadovė ir mokytoja. Kaip kilo mintis įkurti mokyklą?
Daug metų Lietuvoje dirbau meno pedagoge, turėjau įvairių mokinių, dėsčiau universitete, dirbau su vaikais – ugdymo srityje matau didelę prasmę. Aišku, dėsčiau dailę ir kūrybiškumą. Prancūzijoje lietuvių yra, tačiau jie išsibarstę, didesniuose miestuose jų daugiau, o mažesniuose gyvena dvi trys šeimos. Todėl nuotolinė lituanistinė mokykla čia labai pasiteisina.
Bendraujant su Prancūzijos lietuviais, bičiulei psichoterapeutei Aurimai Dilienei kilo mintis, kad reikia įkurti mokyklą. Ją įsteigėme prieš metus. Kai pradėjome vesti pirmąsias pamokas, neįsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Turiu pedagoginės patirties, tačiau šiuo atveju dirbame su įvairiais vaikais – vieni lietuviškai kalba mažai, kiti visai nekalba. Tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, kad pamokos būtų ir įdomios, ir naudingos.
Vaikai mokosi lietuvių kalbos, tačiau pamokose ir piešia. Kaip tai dera?
Mokykloje mokiniai kalbos mokomi pasitelkiant dailę ir pilietiškumą. Pati sugalvojau, kad reikia pridėti dailės elementą. Be manęs, dar yra trys mokytojos. Pamokos vyksta du kartus per savaitę, yra trys grupės ir viena išlyginamoji ypač sunkiai kalbantiems vaikams.
Mūsų mokykla susieta su daile, ir tai puikiai veikia. Pavyzdžiui, atėjęs naujas vaikas jaučiasi nedrąsiai, tačiau kai pasakau, kad piešime, jis lengviau įsilieja į grupę ir procesą. Aišku, mokomės kalbos, bet užduotys šiek tiek susietos su daile. Tai vaikus atpalaiduoja, padrąsina – tarsi būtų žaidybinis elementas. Kadangi vaikai lanko ir įprastas mokyklas, lietuvių kalbos pamokos jiems turi būti atraktyvios, kad geriau įsimintų informaciją.
[caption id="attachment_1264024" align="alignleft" width="2000"]
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė su kolegėmis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kaip pavyko suburti mokytojų kolektyvą?
Intensyviai ieškojau mokytojų – pradėjau viena, paskui kviečiau kitas. Visos dirbame savanorystės principu, tik neseniai gavome minimalų finansavimą iš Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Kolektyvą subūriau per draugus, pažįstamus. Dvi mokytojos yra iš Prancūzijos, viena – iš Lietuvos.
Pamokos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau galbūt planuojate ir tiesiogiai susitikti su visa suburta bendruomene?
Kol kas viskas vyksta nuotoliu. Vaikai yra iš visos Prancūzijos, vienas gyvena Vokietijoje. Yra tokių, kurie lituanistines mokyklas lanko tiesiogiai, tačiau ateina ir pas mus. Turime minčių susitikimus rengti gyvai, tikimės, kad bent vasarą pavyks organizuoti kokį nors savaitgalį vaikams susitikti.
Pasitelkusi dailę rengiate ir individualias virtualias pamokas, mokote lietuvių kalbos. Kuo unikalūs šie užsiėmimai?
Lietuvių kalbos mokymą susieju su daile, nes piešimas labai palengvina mokymąsi. Turime prigimtinę savybę – mums paprasčiau reikšti jausmus vizualiai, tik po to juos įvardinti žodžiais, tad tai tikrai veiksminga. Dailė – irgi kalba, tik vizuali. Šalia mokyklos ėmiausi asmeninės veiklos – rengiu dailės užsiėmimus lietuvių kalba, pavadintus „Linija, spalva + lietuvių kalba“. Tai individualios pamokos diasporos lietuviams, turiu mokinių iš viso pasaulio, veikla tikrai unikali, tuo labai džiaugiuosi, nes pamokos paveikios, mokinių žodynas plečiasi.
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kokie artimiausi Jūsų planai? Žinau, kad vasarą planuojate su Lietuvos menininkais bendrą projektą, kurio metu subursite diasporos vaikus.
Mūsų planai – augti ir auginti mokyklą, nes mokykla yra bendruomenė. Šiuo metu su Vokietijoje esančia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija turime projektą „Lietuviškos laimės instaliacijos“. Liepos 20–26 dienomis Lietuvos diasporos paaugliai susiburs stovykloje, su menininkais iš Lietuvos vyks pleneras, bus kuriamos Žemės meno instaliacijos, kurios taps Renhofo parko meniniais akcentais.
Norime, kad diasporos vaikai susiburtų ir bendrautų per kūrybą, susipažintų. Svarbu, kad ne tik pasikalbėtų, bet ir kartu kurtų, diskutuotų apie laimę, pilnatvę. Tai lietuvių kalbos ir savo identiteto puoselėjimas pasitelkiant kūrybinę formą, todėl labai kviečiu susidomėjusius dalyvauti.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Ką veikėte atvykusi į Prancūziją?
Atvykusi turėjau daug įvairių minčių, nes norėjau pakeisti gyvenimą – kitoje šalyje būdamas natūraliai nori keisti ir veiklą. Galvojau įkurti ir lietuvių galeriją ar butiką.
Vienus metus sąmoningai netapiau ir ieškojau savęs, mąsčiau, galbūt man įdomu kas nors kita. Daug svarsčiau, tačiau galų gale supratau, kad tapyba man labai brangi, įdomi – tai mano veikla. Tada prasidėjo parodų periodas, jų surengiau nemažai, tapiau.
Visada norėjau pagyventi taip: atsikeli ryte, išgeri kavos ir paskui eini tapyti.Visada norėjau pagyventi taip: atsikeli ryte, išgeri kavos ir paskui eini tapyti. Šis periodas praėjo, tai buvo puiki patirtis, bet supratau, kad šalia tapybos turiu energijos ir kitiems projektams. Kai atvažiavau į Prancūziją, su draugais prancūzais, kolegomis menininkais įkūrėme asociaciją „Baltique-Atlantique“, skirtą kultūriniams Baltijos šalių ir Prancūzijos mainams. Rengiau parodas, lietuviškas šventes, pasakojau apie jas prancūzams. Bordo mieste buvo visai nemaža lietuvių bendruomenė – apie 20 žmonių. Ten įkūriau knygų klubą, kas mėnesį lietuvės rinkdavosi pas mane, atsinešdavo knygų, jas pristatydavo, jomis keisdavosi, diskutuodavo. Platesnė veikla su lietuvių bendruomene prasidėjo gyvenant Le Rošelyje – čia įkūriau lituanistinę mokyklą „Dialogai“. Viename interviu esate teigusi, kad persikėlimas į Prancūziją Jūsų kūrybai suteikė daug spalvų. O po penkerių metų gyvenant svetur neatsirado ilgesio Lietuvai? Nuoširdžiai pasakysiu – esu, buvau ir būsiu lietuvė. Gyvendama Prancūzijoje skleidžiu žinią apie Lietuvą. Tačiau beprotiškai nepasiilgstu gyvenimo Lietuvoje – ją myliu, dėl jos darau daug, bet grįžti nenorėčiau. Esu vilnietė, daug metų gyvenau Lietuvoje, ją pažįstu ir tuo džiaugiuosi. O į Prancūziją mane atvedė smalsumas, noras patirti naujų dalykų, teikiančių džiaugsmą. Šia šalimi vis dar stebiuosi, tai labai smagu. Prancūzijoje sukurti mano paveikslai yra džiaugsmingi, tą patį man sako prancūzai, matantys juos parodose – kūryboje daug šviesos, spalvų ir džiaugsmo. Aplinka, kurioje gyvenu, įkvepia: šviesa, šiluma, nuoširdus bendravimas, naujų dalykų patyrimas. Džiaugiuosi gyvenimu, nes pasaulis yra didelis ir stebinantis, jo spalvos – įvairios. Tai man suteikia įkvėpimo ir energijos. [caption id="attachment_1264020" align="alignleft" width="2513"]
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Esate viena iš lituanistinės mokyklos „Dialogai“ steigėjų, vadovė ir mokytoja. Kaip kilo mintis įkurti mokyklą?
Daug metų Lietuvoje dirbau meno pedagoge, turėjau įvairių mokinių, dėsčiau universitete, dirbau su vaikais – ugdymo srityje matau didelę prasmę. Aišku, dėsčiau dailę ir kūrybiškumą. Prancūzijoje lietuvių yra, tačiau jie išsibarstę, didesniuose miestuose jų daugiau, o mažesniuose gyvena dvi trys šeimos. Todėl nuotolinė lituanistinė mokykla čia labai pasiteisina.
Bendraujant su Prancūzijos lietuviais, bičiulei psichoterapeutei Aurimai Dilienei kilo mintis, kad reikia įkurti mokyklą. Ją įsteigėme prieš metus. Kai pradėjome vesti pirmąsias pamokas, neįsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Turiu pedagoginės patirties, tačiau šiuo atveju dirbame su įvairiais vaikais – vieni lietuviškai kalba mažai, kiti visai nekalba. Tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, kad pamokos būtų ir įdomios, ir naudingos.
Vaikai mokosi lietuvių kalbos, tačiau pamokose ir piešia. Kaip tai dera?
Mokykloje mokiniai kalbos mokomi pasitelkiant dailę ir pilietiškumą. Pati sugalvojau, kad reikia pridėti dailės elementą. Be manęs, dar yra trys mokytojos. Pamokos vyksta du kartus per savaitę, yra trys grupės ir viena išlyginamoji ypač sunkiai kalbantiems vaikams.
Mūsų mokykla susieta su daile, ir tai puikiai veikia. Pavyzdžiui, atėjęs naujas vaikas jaučiasi nedrąsiai, tačiau kai pasakau, kad piešime, jis lengviau įsilieja į grupę ir procesą. Aišku, mokomės kalbos, bet užduotys šiek tiek susietos su daile. Tai vaikus atpalaiduoja, padrąsina – tarsi būtų žaidybinis elementas. Kadangi vaikai lanko ir įprastas mokyklas, lietuvių kalbos pamokos jiems turi būti atraktyvios, kad geriau įsimintų informaciją.
[caption id="attachment_1264024" align="alignleft" width="2000"] Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė su kolegėmis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kaip pavyko suburti mokytojų kolektyvą?
Intensyviai ieškojau mokytojų – pradėjau viena, paskui kviečiau kitas. Visos dirbame savanorystės principu, tik neseniai gavome minimalų finansavimą iš Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Kolektyvą subūriau per draugus, pažįstamus. Dvi mokytojos yra iš Prancūzijos, viena – iš Lietuvos.
Pamokos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau galbūt planuojate ir tiesiogiai susitikti su visa suburta bendruomene?
Kol kas viskas vyksta nuotoliu. Vaikai yra iš visos Prancūzijos, vienas gyvena Vokietijoje. Yra tokių, kurie lituanistines mokyklas lanko tiesiogiai, tačiau ateina ir pas mus. Turime minčių susitikimus rengti gyvai, tikimės, kad bent vasarą pavyks organizuoti kokį nors savaitgalį vaikams susitikti.
Pasitelkusi dailę rengiate ir individualias virtualias pamokas, mokote lietuvių kalbos. Kuo unikalūs šie užsiėmimai?
Lietuvių kalbos mokymą susieju su daile, nes piešimas labai palengvina mokymąsi. Turime prigimtinę savybę – mums paprasčiau reikšti jausmus vizualiai, tik po to juos įvardinti žodžiais, tad tai tikrai veiksminga. Dailė – irgi kalba, tik vizuali. Šalia mokyklos ėmiausi asmeninės veiklos – rengiu dailės užsiėmimus lietuvių kalba, pavadintus „Linija, spalva + lietuvių kalba“. Tai individualios pamokos diasporos lietuviams, turiu mokinių iš viso pasaulio, veikla tikrai unikali, tuo labai džiaugiuosi, nes pamokos paveikios, mokinių žodynas plečiasi.
Piešdamas vaikas tarsi nejučia išsikalba, ir netgi tie, kurie gana gerai kalba lietuviškai, išmoksta naujų žodžių, plečia savo žodyną.Pamokos vyksta nuotoliu, bet kiekvienam vaikui rengiu valandos trukmės asmeninę pamoką, kurios metu labai daug kalbame. Šiose pamokose ne mokau lietuvių kalbos gramatikos, bet pagal vaiko charakterį, norus, temperamentą parenku temas, ir mes piešiame, o piešdami – visą laiką kalbame, vienas kitam rodome piešinius ir pasakojame, ką jaučiame. Vaikai (o ir suaugusieji) mielai kalba apie savo piešinius. Piešdamas vaikas tarsi nejučia išsikalba, ir netgi tie, kurie gana gerai kalba lietuviškai, išmoksta naujų žodžių, plečia savo žodyną. Be kita ko, su vaikais susirašinėjame paštu, tai smagus priedas prie užsiėmimų. Gal būtent dailė yra raktas, galintis padėti tiems, kuriems sunkiai sekasi mokytis kalbos? Tai labai paveiku, nes dailė įtvirtina žinias. Pačiai kalbą sekėsi mokytis lengviau, kai informacija būdavo pateikiama emocingai, tarp draugų. Piešinys yra gyvas dalykas, juk tu jį išjauti, ir tai tikrai įsitvirtina. Tai labai geras būdas mokytis kalbos. Dailė irgi yra komunikacija – tik vaizdais. Matau, kaip tai drąsina vaikus, kurie sunkiai kalba: nupiešę jie nori ką nors apie piešinį pasakyti, tada atsiranda ir žodžiai. Mokyti lietuvių kalbos svetur – itin prasminga misija. Kodėl Jums tai svarbu? Visų pirma pati gyvenu kitoje šalyje ir matau, kaip svarbu išlaikyti savo identitetą, žinoti, kas tu esi. Kalba nėra vien raidės, nosinės ir kableliai. Tai mąstymo būdas, savastis – ja mes reiškiame mintis, potyrius. Labai svarbu žinoti, kas tu toks, kad galėtum gyventi, augti ir bręsti kaip asmenybė. Tai nekvestionuojama, todėl norisi vaikams padėti suvokti, jausti per lietuvių kalbą. Mokykloje „Dialogai“ ir kalbame, rašome, skaitome, ir kviečiamės lietuvius menininkus, sportininkus. Bendradarbiaujame su mokykla „Baltų šalis“ Lietuvoje. Per Kalėdas piešėme angelus, vaikai juos siuntė paštu į Lietuvą, lietuviai vaikai taip pat kūrė angelus ir siuntė juos prancūzams. Kiek buvo džiaugsmo! Vaikai dalijosi nuotraukomis. Tokie dalykai labai svarbūs, padeda pažinti savo šalį – ne per lozungus ir patosą, o jautriai, subtiliai, per savo patyrimus. [caption id="attachment_1264023" align="alignleft" width="1920"]
Menininkė, lituanistinės mokyklos „Dialogai“ įkūrėja Edita Rakauskaitė Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]
Kokie artimiausi Jūsų planai? Žinau, kad vasarą planuojate su Lietuvos menininkais bendrą projektą, kurio metu subursite diasporos vaikus.
Mūsų planai – augti ir auginti mokyklą, nes mokykla yra bendruomenė. Šiuo metu su Vokietijoje esančia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija turime projektą „Lietuviškos laimės instaliacijos“. Liepos 20–26 dienomis Lietuvos diasporos paaugliai susiburs stovykloje, su menininkais iš Lietuvos vyks pleneras, bus kuriamos Žemės meno instaliacijos, kurios taps Renhofo parko meniniais akcentais.
Norime, kad diasporos vaikai susiburtų ir bendrautų per kūrybą, susipažintų. Svarbu, kad ne tik pasikalbėtų, bet ir kartu kurtų, diskutuotų apie laimę, pilnatvę. Tai lietuvių kalbos ir savo identiteto puoselėjimas pasitelkiant kūrybinę formą, todėl labai kviečiu susidomėjusius dalyvauti.
Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Vakaris Vingilis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
