Kelios dešimtys klausimų poetui, vertėjui Mariui Burokui

[intro_text content="Mielas Mariau, ar galėčiau kreiptis antruoju asmeniu, neslėpdamas nuo garbiųjų skaitytojų, kad esame seniai pažįstami ir palaikantys vienas kitą kūrybinėje plotmėje? Ir dar, ar priimsi mano komplimentą, kuris išsakomas taip, kad vadinu Tave vienu svarbiausių ir įdomiausių šiandienos Lietuvos vidurinės kartos poetų?"] Pradėdamas skaityti Tavo poeziją, ankstyvuosiuose eilėraščiuose aptinku daug kalbančiojo bandymų nustatyti santykį su savimi, todėl noriu paklausti – ar apskritai įmanomas mūsų žvilgsnis į veidrodį? Ar tas veidrodis nemeluoja? Ar galima juo kliautis? O gal tai tik iliuzija, kad galime išvengti savirefleksijos, kuri visada yra šališka? Kaip patartum jaunam ir ne tokiam jaunam poetui ieškoti adekvataus santykio su savimi? Gal tas adekvatumas visai negalimas? Gal tiesiog reikia leisti sau kalbėti ir nuo to pradėti rašyti eilėraščius? Ar labai klystu, kai Tave suprantu kaip žmogų, autorių, kūrėją, kuris gali įkvėpti ne tik mane, bet ir dar bent kelis esamus arba būsimus kolegas? Sakytum, kad čia jau reikia autoironijos, kuri išvaduoja nuo bet kokio susisvarbinimo? Pritartum, jei linktelčiau galvą ir ištarčiau, kad būtent ne pernelyg rimto požiūrio į save iš Tavęs ir tikėjausi? Bet čia turbūt patvirtintum, kad, norint rašyti grožinę literatūrą, kartais apskritai reikia pamiršti apie save? Ar prieštarautum, jei tvirtinčiau, kad Tavo poezijoje, skirtingai nei daugelio jaunesnių už mus poetų kūryboje, svarbi gamta? Ar tai yra tas realybės sluoksnis, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus kalbėjimo ir aplinkos balso? Gal gamta, lyg literatūrologės Viktorijos Daujotytės knygose, Tau yra būdas globoti tą tikrovę, kurioje gyveni ne tik pats, bet ir Tavo skaitytojai? Ar tai padeda išvengti hipertrofuoto analitinio santykio su gyvenimu, daiktais ir žmonėmis? Neklysčiau vadindamas Tavo poezijos eilutes vienovės paieškomis, kurios atneša tai, kad nei gamtinė aplinka, nei žmoniškumas neima dominuoti? [caption id="attachment_355878" align="alignleft" width="997"] Poetas, vertėjas Marius Burokas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Dar vienas klausimas – ar ta minėta globa tikrai vyksta atkreipiant savąjį žvilgsnį į smulkiausias gamtos detales? Ar žolynai, maži augalai yra tie aplinkos artefaktai, kuriuos kuria kažkas, kas mums vis dar yra nepažinu? Labai perlenkčiau, jei tvirtinčiau, kad Tavo poezija turi anapusybės žymę, net nekalbant apie ją, tačiau pasidomint ir eilėraščių autoriumi, ir bandant įsigyventi į Tavo poezijos žodžius? Gal tikrai poezija yra ne savotiška laiko mašina, bet ir erdvinės kaitos būdas, skaitytojui leidžiantis keliauti sėdint fotelyje ar gulint lovoje ir verčiant eilėraščių knygos puslapius vieną po kito? Ar ta erdvė mūsų nenuneša į ten, kur prasideda realybės paslaptis, sušvintanti ir kaip žmogaus misterija, ir kaip gamtos mažytė mažytė atvertis? Kodėl Tau yra svarbu pirmiausia atpažinti ir įvardyti aplinkos objektus? Ar taip ir išsaugomas vaiko žvilgsnio į pasaulį tyrumas, arba, kaip pats esi parašęs, švarumas? Ar esi matęs poeto, filmininko Jono Meko filmo „Prarasta, prarasta, prarasta“ epizodą, kuris pavadintas „Kiškio spirų haiku“? Ar Tau būtų artimas mekiškas požiūris, reiškiantis, kad gamtos ir žmogaus sukurtus daiktus labiausiai reikia įvardyti? Kodėl svarbu tai daryti? Ar tokiu būdu poetas, kaip kultūros žmogus, netampa labai išskirtiniu kitų būtybių apsuptyje? Ar, įvardydamas karo Ukrainoje smulkiausius tikrovės fragmentus, ne tik užfiksuoji juos, kad jie būtų atsimenami ilgus dešimtmečius arba net ir šimtmečius? Gal įvardijimas yra alfa ir omega, už kurios nebereikia ieškoti nieko daugiau? Gal Ukrainos ir jai padedančiųjų kareivių tikrovėje viskas iš tiesų tiek paprasta, kad nereikalauja jokios filosofijos ir prasmės klausimų atsakymo? Esi kare, ir tuo viskas pasakyta? Ar tiesioginis tų karo smulkmenų, kurios išties yra jokios ne smulkmenos, įvardijimas nėra skaitytojo vaizduotės žadinimas? Gal tikrai mūsų šimtmetyje, norint empatijos ir paprasto žmogaus ryšio su žmogumi, nepakanka sąvokinio, loginio mąstymo ir reikalingas tampa galvoje gimstantis atvaizdas?

Argi ne tai yra mūsų regiono poetų kūrybos vertimo į lietuvių kalbą ir lietuvių kūrybos vertimo į užsienio kalbas tikslas ir prasmė? Kad žmonės daugiau suprastų ir pažintų vieni kitus? 

Pagaliau dar vienas pasiteiravimas: ar aplinkos įvardijimas nėra mūsų kova su nedraugiška aplinka? Juk jei tylėsime, gamtos ir žmogaus priešiškumas kitam taps nesustabdomas? Ar mūsų kalbos, kaip esminio būtybių bruožo, akcentavimas poetiniu būdu yra pergalė ne vien prieš stichiją, bet ir prieš destrukciją? Gal karą laimi tas, kuris pavadina daiktus jų vardais? Kur, kuriame fronte ar užnugaryje driekiasi ta vieta ir erdvė, kurioje nėra vietos prievartai? Ar esame įsigyvenantys tik Lietuvoje? Ar savo šalyje dažnai nepamirštame, kad pasaulis nesibaigia ties Medininkų pasienio postu? Labai nusižengčiau tiesai, jei tvirtinčiau, kad esi gana retas, mūsų valstybėje drįstantis mąstyti, kurti ir veikti visame Vidurio Rytų Europos regione? Neprieštarautum, jei truputį eretiškai įtarčiau, kad daugelis lietuvių, dosniai aukojančių Ukrainai, nelabai įsimąsto į užpultos šalies tikrovę? Žinoma, dėl to nereikėtų nustoti aukoti pinigus ir kitus daiktus, tiesa? Ar tame regioniškame mąstyme esama galimybės, kad, būdami Lietuvoje, galėtume suprasti lenkų, baltarusių, ukrainiečių vargus ir džiaugsmus? O gal daugelis mūsų šalies žmonių pabunda tik tada, kai priešas stovi beveik už vartų? Argi ne tai yra mūsų regiono poetų kūrybos vertimo į lietuvių kalbą ir lietuvių kūrybos vertimo į užsienio kalbas tikslas ir prasmė? Kad žmonės daugiau suprastų ir pažintų vieni kitus? Juk visgi literatūra pirmiausia yra neatsiejama nuo žmogaus, jo rūpesčių ir klausimų? Kita vertus, pažindamas Tave ir kaip labai gerą literatūros vertėją iš anglų į lietuvių kalbą, apibendrintai klausčiau, ar grožinė kūryba nėra esminis vardiklis, kuris gali padėti susikalbėti labai skirtingų patirčių žmonėms? Nuspėji politinį šio klausimo atspalvį? Ar tikrai susipriešinusiame pasaulyje Kęstučio Navako pavyzdžiu negalėtume viltis, kad būtent grožis, estetika, taigi ir literatūra gali išgelbėti žmoniją? Ar pakylėtas politinių veikėjų kalbėjimas neturi šaknų subtiliausioje eilėraščio metaforoje, už kurios slypi teiginys, kad situacijos, padėtys ir karai yra tik laikinumo sritis? Pabaigsiu šį klausimyną prisimindamas Tavąjį eilėraštį „Klausimynas“ ir teiraudamasis – ar atsakymai į visus klausimus mums nėra seniai žinomi ir suprasti? Gal mes tik stokojame drąsos, kad juos ištartume? O gal tai – poezijos, kuri Ukrainoje reiškia ir tylos minutę, esminė ypatybė – pasakyti, bet tik tiems, kurie pasiruošę atsakymams? Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama