Kūriniai ateičiai, kai bus galima grįžti į tėvynę. Atidaryta pranciškonų išeivijos dailės paroda
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Gegužės 8 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta nauja paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“. Joje eksponuojama apie šimtą kūrinių, atskleidžiančių ir sakralinės, ir pasaulietinės dailės raidą išeivijoje. Anksčiau Lietuvoje jie nebuvo rodyti."]
Šią parodą kuravo Rasa Adomaitienė, Ilona Mažeikienė, Birutė Pankūnaitė, o konsultantas buvo kunigas Julius Sasnauskas OFM. Pasak vienos iš parodos kuratorių, dailėtyrininkės, V. Kasiulio dailės muziejaus direktorės I. Mažeikienės, apie šią kolekciją anksčiau beveik nieko nežinota. „Pirmas žmogus, supažindinęs mus su šiais meno kūriniais ir paskatinęs kurti šią parodą, yra kunigas Julius Sasnauskas. Ši kolekcija rodoma pirmą kartą, dėl to mums itin reikšminga“, – džiaugiasi kuratorė.
Kolekcijos esmė buvo kaupti kūrinius ateičiai, kai daugelis išeivių galės grįžti į tėvynę; taip pat tai buvo proga susipažinti su nematytais lietuvių menininkų darbais išeivijoje. Dėl šios priežasties menininkai stengėsi neperimti naujausių meno krypčių savo gyvenamose vietose ir išlaikyti lietuviškas šaknis. Kiekviename darbe jaučiamas nerimas, gimtojo krašto ilgesys, kartu ir noras įsitvirtinti naujoje vietoje.
„Manyčiau, šis pasirinkimas buvo nelengvas, bet labai svarbus“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba I. Mažeikienė.
[caption id="attachment_354866" align="alignleft" width="900"]
Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė, muziejininkė Ilona Mažeikienė. LDM archyvo nuotrauka[/caption]
Pranciškonas, vertinęs meną ir kūrybą
Leonardas Kazimieras Andriekus (1914–2003) – kunigas pranciškonas, poetas, redaktorius ir kultūros puoselėtojas išeivijoje. Įstojęs į Mažesniųjų brolių ordiną, jis pasirinko Leonardo vardą.
Iš Lietuvos išvyko 1937-aisiais, būdamas 23-ejų, – pirmiausia studijuoti į Austriją, Italiją, Romoje įgijo teologijos daktaro laipsnį. 1946-aisiais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, Kenebankportą Meino valstijoje. Ten tapo Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju, provincijolu, Šv. Antano berniukų gimnazijos rektoriumi. Redagavo laikraščius „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Darbininkas“, buvo kultūros ir meno žurnalo „Aidai“ redaktorius. Jo rūpesčiu 1992 m. žurnalas buvo perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su čia leidžiamu „Naujuoju židiniu“.
Kunigas L. Andriekus aktyviai reiškėsi išeivijos kultūriniame gyvenime, vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai, Brukline įsteigtam kultūros centrui „Židinys“, nuo 1976-ųjų – Adomo Galdiko meno galerijai. Dirbdamas žurnale „Aidai“ užmezgė ryšius su daugybe išeivijos menininkų ir pradėjo kryptingai kaupti jų darbus.
Daugelis dvasininką prisimena kaip dosnų, griežtų moralinių vertybių, geros širdies. Garsūs Lietuvos autoriai, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis, kunigą L. Andriekų apibūdina kaip auksinės širdies žmogų, padėjusį įsilieti į naują gyvenimą už Atlanto vandenyno.
[caption id="attachment_1168496" align="alignleft" width="1815"]
Algimantas Kezys, Leonardas Andriekus OFM 1964 m. Iš serijos „Išeivių portretai“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka[/caption]
Ilgesys ir nauji eksperimentai
Kunigas L. Andriekus siekė kompensuoti Lietuvoje užgniaužtą religinę kūrybą ir nuosekliai rinko kolekciją, kad atsiradus galimybei ją būtų galima grąžinti į Lietuvą, pasakoja I. Mažeikienė. „Tai dovana Lietuvai – ji turėjo parodyti, kiek daug yra nuveikę išeivijos menininkai įvairiuose pasaulio kraštuose, kuriuose bėgdami nuo Antrojo pasaulinio karo apsigyveno ir kūrė“, – teigia ji.
Parodos pavadinimas, anot I. Mažeikienės, yra ne tik aliuzija į pirmąjį kunigo poezijos rinkinį „Atviros marios“ (1955 m.), bet ir jo charakterio metafora. „Manau, šis žodžių junginys ir pačiam poetui kalbėjo apie neišsemiamą kūrybos pasaulį. Be to, pavadinimas apibūdina Andriekaus atvirumą naujoms idėjoms ir postūmiams, kuriuos pats patyrė. Dėl to parodą konstravome tuo pačiu principu – parodyti plačią, įdomią, spalvingą, kaip marios atsiveriančią lietuvių kūrybą. Tokią, koks buvo ir Leonardas Andriekus“, – aiškina dailėtyrininkė.
Daugiausia informacijos kuratoriai rado žurnale „Aidai“. Anot parodos kuratorės, tai buvo kunigo L. Andriekaus kūdikis, kuriame publikuota daug meno kūrinių, be to, kiekvienam menininkui buvo skiriamas atskiras žurnalo numeris. „Taip šis žurnalas tapo informatyviu šaltiniu. Manyčiau, ši pirmoji paroda paskatins pirmiausia susipažinti su plačiais kunigo interesais, taip pat gilesnius tyrimus apie kiekvieną kūrinį ir jo istoriją“, – džiaugiasi kuratorė.
[caption id="attachment_1264871" align="alignleft" width="2560"]
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264872" align="alignleft" width="2560"]
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Siekiant atskleisti kunigo charakterį, parodos struktūra sudėliota taip, kad atspindėtų keturias temas, labiausiai apibūdinančias meno puoselėtoją. Pirmojoje rodomas religinis menas, sukurtas išeivijoje. Antrojoje dalyje – retrospektyvus žvilgsnis į tėvynėje įgytas meno tradicijas, kurias išvykę Kauno meno mokyklos profesoriai ir mokiniai stengėsi išlaikyti.
„Menininkai kūrė Lietuvos nostalgijos dvasią. Peizažas byloja apie paliktos tėvynės skausmą, gimtojo krašto ilgesį. Tai buvo labai svarbi tautinės tapatybės dalis. Ją geriausiai ir atskleidžia peizažai – pavyzdžiui, labai mėgstami Andriekaus Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos kūriniai, taip pat Adomo Varno, Kajetono Sklėriaus, Viktoro Petravičiaus darbai. Religinėje plotmėje svarbiausias buvo Rūpintojėlio paveikslas, taip pat parodantis tėvynės netektį, prisiminimus“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Mažeikienė.
Kaip rašoma parodos kuratorių, iš dailininkų formuojant poetinį Lietuvos gamtovaizdį L. Andriekui labai daug padėjo A. Galdiko lyrinė kūryba. „Mat iš Lietuvos išvykau 1937 metų rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių ir atminties, išvydau gimtosios žemės peizažo grožį“, – cituojamos kunigo mintys parodoje.
Trečioji tema – modernusis menas. Modernizmui įsigalėjus Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame–septintajame dešimtmečiais, lietuviai taip pat pradėjo eksperimentuoti. „Religinį meną imta sieti su modernizmo klasika ir avangardiniais eksperimentais. Bažnyčios užsakomieji kūriniai leido kūrėjams palaikyti nuostatą, kad religinė tema yra svarbi kaip tautinio identiteto išraiška, galbūt ir pačių menininkų paieškos išdava. Taip matome, kad ir lietuviai pradėjo kurti abstraktesnius darbus“, – pasakoja I. Mažeikienė.
Dailėtyrininkė atvirauja, kad ją šiek tiek nustebino platūs kunigo L. Andriekaus interesai: jis domėjosi ne tik klasika, bet ir to meto moderniuoju menu, pavyzdžiui, popartu.
[caption id="attachment_1264845" align="alignleft" width="2560"]
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264850" align="alignleft" width="2560"]
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264882" align="alignleft" width="2560"]
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Moterų menininkių keliai išeivijoje
Atskiras dėmesys skiriamas moterų menininkių kūrybai ketvirtojoje parodos dalyje. Pasak I. Mažeikienės, kurį laiką moterys liko užmarštyje, o jų darbai – nežinomi, todėl svarbu atkreipti dėmesį ir į jas.
„Moterų menininkių keliai buvo kur kas sudėtingesni ir painesni nei vyrų, pirmiausia dėl to, kad apie tai mažiau žinome. Be to, neretai moterys būdavo vyrų menininkų šešėlyje arba sudarydavo šeiminius tandemus. Mes žinome tokius autorius kaip Vytautą ir Aleksandrą Kašubas, kurie Jungtinėse Valstijose kartu perspektyviai dirbo. Parodoje galime pamatyti ir Elenos Kepalaitės skulptūras. Apie šiuos perliukus anksčiau mažai žinojome“, – pripažįsta pašnekovė.
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 28-osios.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė, muziejininkė Ilona Mažeikienė. LDM archyvo nuotrauka[/caption]
Pranciškonas, vertinęs meną ir kūrybą
Leonardas Kazimieras Andriekus (1914–2003) – kunigas pranciškonas, poetas, redaktorius ir kultūros puoselėtojas išeivijoje. Įstojęs į Mažesniųjų brolių ordiną, jis pasirinko Leonardo vardą.
Iš Lietuvos išvyko 1937-aisiais, būdamas 23-ejų, – pirmiausia studijuoti į Austriją, Italiją, Romoje įgijo teologijos daktaro laipsnį. 1946-aisiais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, Kenebankportą Meino valstijoje. Ten tapo Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju, provincijolu, Šv. Antano berniukų gimnazijos rektoriumi. Redagavo laikraščius „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Darbininkas“, buvo kultūros ir meno žurnalo „Aidai“ redaktorius. Jo rūpesčiu 1992 m. žurnalas buvo perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su čia leidžiamu „Naujuoju židiniu“.
Kunigas L. Andriekus aktyviai reiškėsi išeivijos kultūriniame gyvenime, vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai, Brukline įsteigtam kultūros centrui „Židinys“, nuo 1976-ųjų – Adomo Galdiko meno galerijai. Dirbdamas žurnale „Aidai“ užmezgė ryšius su daugybe išeivijos menininkų ir pradėjo kryptingai kaupti jų darbus.
Daugelis dvasininką prisimena kaip dosnų, griežtų moralinių vertybių, geros širdies. Garsūs Lietuvos autoriai, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis, kunigą L. Andriekų apibūdina kaip auksinės širdies žmogų, padėjusį įsilieti į naują gyvenimą už Atlanto vandenyno.
[caption id="attachment_1168496" align="alignleft" width="1815"] Algimantas Kezys, Leonardas Andriekus OFM 1964 m. Iš serijos „Išeivių portretai“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka[/caption]
Ilgesys ir nauji eksperimentai
Kunigas L. Andriekus siekė kompensuoti Lietuvoje užgniaužtą religinę kūrybą ir nuosekliai rinko kolekciją, kad atsiradus galimybei ją būtų galima grąžinti į Lietuvą, pasakoja I. Mažeikienė. „Tai dovana Lietuvai – ji turėjo parodyti, kiek daug yra nuveikę išeivijos menininkai įvairiuose pasaulio kraštuose, kuriuose bėgdami nuo Antrojo pasaulinio karo apsigyveno ir kūrė“, – teigia ji.
Parodos pavadinimas, anot I. Mažeikienės, yra ne tik aliuzija į pirmąjį kunigo poezijos rinkinį „Atviros marios“ (1955 m.), bet ir jo charakterio metafora. „Manau, šis žodžių junginys ir pačiam poetui kalbėjo apie neišsemiamą kūrybos pasaulį. Be to, pavadinimas apibūdina Andriekaus atvirumą naujoms idėjoms ir postūmiams, kuriuos pats patyrė. Dėl to parodą konstravome tuo pačiu principu – parodyti plačią, įdomią, spalvingą, kaip marios atsiveriančią lietuvių kūrybą. Tokią, koks buvo ir Leonardas Andriekus“, – aiškina dailėtyrininkė.
Daugiausia informacijos kuratoriai rado žurnale „Aidai“. Anot parodos kuratorės, tai buvo kunigo L. Andriekaus kūdikis, kuriame publikuota daug meno kūrinių, be to, kiekvienam menininkui buvo skiriamas atskiras žurnalo numeris. „Taip šis žurnalas tapo informatyviu šaltiniu. Manyčiau, ši pirmoji paroda paskatins pirmiausia susipažinti su plačiais kunigo interesais, taip pat gilesnius tyrimus apie kiekvieną kūrinį ir jo istoriją“, – džiaugiasi kuratorė.
[caption id="attachment_1264871" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264872" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Siekiant atskleisti kunigo charakterį, parodos struktūra sudėliota taip, kad atspindėtų keturias temas, labiausiai apibūdinančias meno puoselėtoją. Pirmojoje rodomas religinis menas, sukurtas išeivijoje. Antrojoje dalyje – retrospektyvus žvilgsnis į tėvynėje įgytas meno tradicijas, kurias išvykę Kauno meno mokyklos profesoriai ir mokiniai stengėsi išlaikyti.
„Menininkai kūrė Lietuvos nostalgijos dvasią. Peizažas byloja apie paliktos tėvynės skausmą, gimtojo krašto ilgesį. Tai buvo labai svarbi tautinės tapatybės dalis. Ją geriausiai ir atskleidžia peizažai – pavyzdžiui, labai mėgstami Andriekaus Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos kūriniai, taip pat Adomo Varno, Kajetono Sklėriaus, Viktoro Petravičiaus darbai. Religinėje plotmėje svarbiausias buvo Rūpintojėlio paveikslas, taip pat parodantis tėvynės netektį, prisiminimus“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Mažeikienė.
Kaip rašoma parodos kuratorių, iš dailininkų formuojant poetinį Lietuvos gamtovaizdį L. Andriekui labai daug padėjo A. Galdiko lyrinė kūryba. „Mat iš Lietuvos išvykau 1937 metų rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių ir atminties, išvydau gimtosios žemės peizažo grožį“, – cituojamos kunigo mintys parodoje.
Trečioji tema – modernusis menas. Modernizmui įsigalėjus Jungtinėse Amerikos Valstijose šeštajame–septintajame dešimtmečiais, lietuviai taip pat pradėjo eksperimentuoti. „Religinį meną imta sieti su modernizmo klasika ir avangardiniais eksperimentais. Bažnyčios užsakomieji kūriniai leido kūrėjams palaikyti nuostatą, kad religinė tema yra svarbi kaip tautinio identiteto išraiška, galbūt ir pačių menininkų paieškos išdava. Taip matome, kad ir lietuviai pradėjo kurti abstraktesnius darbus“, – pasakoja I. Mažeikienė.
Dailėtyrininkė atvirauja, kad ją šiek tiek nustebino platūs kunigo L. Andriekaus interesai: jis domėjosi ne tik klasika, bet ir to meto moderniuoju menu, pavyzdžiui, popartu.
[caption id="attachment_1264845" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264850" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1264882" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption]
Moterų menininkių keliai išeivijoje
Atskiras dėmesys skiriamas moterų menininkių kūrybai ketvirtojoje parodos dalyje. Pasak I. Mažeikienės, kurį laiką moterys liko užmarštyje, o jų darbai – nežinomi, todėl svarbu atkreipti dėmesį ir į jas.
„Moterų menininkių keliai buvo kur kas sudėtingesni ir painesni nei vyrų, pirmiausia dėl to, kad apie tai mažiau žinome. Be to, neretai moterys būdavo vyrų menininkų šešėlyje arba sudarydavo šeiminius tandemus. Mes žinome tokius autorius kaip Vytautą ir Aleksandrą Kašubas, kurie Jungtinėse Valstijose kartu perspektyviai dirbo. Parodoje galime pamatyti ir Elenos Kepalaitės skulptūras. Apie šiuos perliukus anksčiau mažai žinojome“, – pripažįsta pašnekovė.
Paroda „Atviros marios: Leonardo Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės kolekcija“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 28-osios.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
