Režisierė G. Žickytė: nėra geresnio laiko išeiti filmui apie I. Veisaitę nei dabar

[intro_text content="Spalio 24-ąją Lietuvos kino teatrų repertuarus papildys režisierės GIEDRĖS ŽICKYTĖS pasakojimas „Irena“ – duoklė iškiliai šalies asmenybei Irenai Veisaitei. „Deja, nėra geresnio laiko išeiti šiam filmui. Reikia iš Irenos semtis šviesos bei vilties ir dar kartą įsiklausyti į liudijimą, kur link veda neapykanta, kerštas ir iš kur kilo antisemitizmas“, – sako režisierė."] „Ši įtampa primena ketvirtojo dešimtmečio pabaigą. Pokalbiai yra panašūs, situacija yra panaši, ir savijauta yra panaši“, – važiuodama automobiliu ištarė I. Veisaitė viename iš filmo kadrų. Vargu ar kas tuo metu įtarė, kokia aktuali ši mintis bus po penkerių metų. „Ji neatlaikytų Ukrainoje vykstančio karo, žydų ir palestiniečių konflikto, mūsų vietinių realijų. Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad antisemitizmas nedingęs, tai kelia didelį siaubą ir nerimą“, – sako režisierė G. Žickytė. Filmo heroje tapusi literatūrologė, teatrologė I. Veisaitė – žmogus, išgyvenęs Holokausto žiaurumus, sovietų okupaciją ir netektis, – daugeliui tapo įkvėpimu: kaip vietoj pykčio rinktis meilę ir tvirta laikysena išgyventi neramius laikus. Tai, ko labiausiai reikia šiandien. Apie Irenos magnetinę trauką, garsųjį butą Jono Basanavičiaus gatvėje, atskiro filmo vertą darbą prie archyvų ir viltį teikiantį jaunimą dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su filmo „Irena“ režisiere G. Žickyte. [caption id="attachment_1410654" align="alignleft" width="2048"] Režisierė Giedrė Žickytė. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption] Kaip jaučiasi filmo kūrėjas paskutinėmis dienomis prieš premjerą, kai filmas vis dar priklauso kūrybinei komandai, bet netrukus bus paleistas į pasaulį gyventi atskirą gyvenimą? Daug jautrumo ir jaudulio, viskas labai intensyvu. Šiuo metu jaudulio dar nėra tiek daug dėl parengiamųjų darbų: interviu, užkulisiniai filmavimaisi, organizaciniai rūpesčiai. Žinoma, intensyvumas nesibaigia premjera, tik dar sustiprėja, nes tada prasideda filmo pristatymo kelionės. O dėl premjeros – yra toks angliškas žodis blackout (liet. „užtemimas“). Tai ne pirmas mano filmas, atsimenu, anksčiau atrodydavo, kad širdis iššoks iš krūtinės. Aš tiesiog nekenčiu premjerų, man tai nėra šventė – apnuogini savo sielą ir išstatai ją viešai. Praėjus keliems mėnesiams, kai filmas keliauja per žiūrovus, po festivalius, prie jo pripranti, atsiranda atstumas, ir tik tada jautiesi išsilaisvinęs. Bet kol neįvyko premjera, tol esi nelaisvėje. Taip pat jautru kalbėti apie filmą. Žinai, kad to reikia sklaidai, bet visiems pasakodamas kartojiesi, kartais nerandi tinkamų žodžių išreikšti – visi normalūs jaudulio lydimi procesai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad turiu galimybę pristatyti savo kūrybą. Jaučiu, kad filmas yra laukiamas. Gera, bet kartu dar didėja nerimas.

Keista: žmogaus nebėra, bet ji vis dar kartu su manimi, kalbuosi su ja per ekraną ar žiūrėdama medžiagą. Laikau didele dovana, kad pasitelkusi kiną turiu galimybę toliau bendrauti su šia ypatinga asmenybe. Jos nebėra, bet atrodo, pradedu giliau ją pažinti.

Prieš penkerius metus Lietuvai parodėte Simo Kudirkos istoriją filme „Šuolis“, dabar atėjo laikas kitai iškiliai Lietuvos asmenybei – teatrologei, germanistei Irenai Veisaitei. Pasakojote, kad filmų herojai į jūsų gyvenimą ateina netikėtai, kaip meilė ar draugystė. Kokie likimo vingiai suvedė jus ir Ireną? Su Irena buvome kurį laiką pažįstamos, bendravome. Ireną daug kas pažinojo – ji buvo nepaprasta, unikali asmenybė, gebėjusi kiekvienam parodyti dėmesį. Ji buvo pirmas mano sutiktas žmogus, kuris taip nuoširdžiai viskuo domėjosi. Smalsumas, domėjimasis turbūt ir buvo begalinio jos jaunatviškumo paslaptis. Iki šiol atsimenu, kaip ji sakydavo: „Giedrute, tik kviesk mane į visas savo premjeras.“ Premjerose ji susipažindavo su naujais žmonėmis, ir šie ja susižavėdavo – Irenos ratas vis plėsdavosi, plėsdavosi. Galima būtų sakyti, kad tai vyresnės kartos atstovė, bet ji buvo moderni, jaunatviška, turėjo labai daug jaunų draugų. Ji skleidė kažkokią magiją, kuri užburdavo – tik kviesk, tik eik. Po premjerų žmonės susiburdavo pabendrauti. Porą kartų mačiau, kaip ją atlydėjęs žmogus sakė: „Jau reikėtų važiuoti namo, vėlu, daug žmonių išeina.“ O ji likdavo su paskutiniais svečiais, nes su visais norėdavo pabendrauti. Irena tapo mano gyvenimo dalimi – tiek į ją žiūrėjau, tiek klausiausi kiekvieną dieną... Keista: žmogaus nebėra, bet ji vis dar kartu su manimi, kalbuosi su ja per ekraną ar žiūrėdama medžiagą. Laikau didele dovana, kad pasitelkusi kiną turiu galimybę toliau bendrauti su šia ypatinga asmenybe. Jos nebėra, bet atrodo, pradedu giliau ją pažinti. [caption id="attachment_881411" align="alignleft" width="1724"] Prof. Irena Veisaitė 1975 m. Šeimos archyvo nuotrauka[/caption] Daugelis Ireną Veisaitę pažinojusių žmonių kartodavo apie jos magnetinę trauką. Tai puikiai parodo viena pirmųjų filmo scenų, kurioje – Irenos gimtadienio diena ir dėl sveikinimų netylantis telefonas. Sakėte, kad filmavimo metu bandėte sau atsakyti, iš kur ši jos trauka. Ar žinote atsakymą? Tu, žmogau, paslapties niekada neįminsi, tai neįmanoma. Galbūt žmogus tuo ir gražus, kad tą paslaptį turi. O mūsų, kino kūrėjų, tikslas yra ieškoti atsakymo. Net ir neįminus paslapties, paieškos kelias veda pirmyn. Žiūrovai atsakys patys sau, bet man atrodo, kad Irenos traukos paslaptis yra meilė žmonėms, kuri paradoksaliai atsirado iš siaubingų išgyvenimų. Matote, regėjus tiek neapykantos, perėjus visišką siaubą, išlikti tokiu žmogumi galima tik turint labai daug meilės. Galbūt matytas nužmogėjimas tą meilę dar labiau sustiprino – į ją remiesi norėdamas atrasti šviesą. Garsusis Irenos butas Jono Basanavičiaus gatvėje pritraukdavo margą publiką – įvairaus amžiaus, tautybės, tikėjimo ir įvairių pažiūrų. Ar dažna būdavote tų namų viešnia? Su filmavimo komanda buvome nuolatiniai svečiai, kurie jau galėtų ir išeiti (juokiasi). Vieną kartą Irena išgirdo mano interviu per radiją, parašė laišką, papasakojo, kas rezonavo tame interviu, ir pakvietė išgerti arbatos. Į šiuos namus visada norėjosi turint galimybę užsukti, pasikalbėti. Ten būnant kas nors nuolat skambindavo ar užeidavo, o ji sakydavo: „Aš dabar esu su Giedrute, mes kalbame apie jos „Šuolį“.“ Po dešimties minučių kitas skambutis: „Aš dabar su Giedrute, ji pasakoja, ką nuveikė Amerikoje.“ [caption id="attachment_886405" align="alignleft" width="2560"] Prof. Irena Veisaitė savo namuose 2013 m. lapkritį. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Paskui atėjo 2020 m. gruodžio 11-oji – Irena paliko šią žemę. Kaip pamenate tą dieną? Mes visi jau anksčiau žinojome, kad Irena sirgo ir gulėjo ligoninėje. Visi labai jaudinomės, nerimavome dėl jos sveikatos, kasdien apie ją galvojome – ši tema nuolat skambėjo mūsų pokalbiuose. Tą dieną buvau ne Lietuvoje. Užėjau į suvenyrų parduotuvę ir pamačiau gražią dėžutę – knygą, kurios viduje buvo arbatžolės. Irena mėgdavo skaityti ir gerti arbatą, todėl pamaniau, kad tai bus graži dovanėlė į ligoninę. Planavau, kaip grįšiu, pandemija pasitrauks, mes pasimatysime, įteiksiu lauktuves, papasakosiu, kaip man sekėsi. Tačiau po kelių valandų sužinojau, kad Irenos nebėra. Susigraudinau, liūdėjau, jaučiau didelį gailestį. Apie filmą tuo metu negalvojau – tik apie žmogų. Nors Irena buvo garbaus amžiaus, vis tiek atrodė, kad ji yra amžina. Susitaikyti buvo labai sunku – taip jautėsi visi pažinoję Ireną. Supranti, kad išėjimas yra natūralu, bet vis tiek. Užuojautos ir liūdesys skriejo iš visų pasaulio kampelių. Praėjus kiek laiko, pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Žinojau, kad filmą toliau kursiu, nes noriu pratęsti Irenos gyvenimą, mintis, misiją. Kaip sakiau pokalbio pradžioje, šis filmas tam tikra prasme tapo dovana, per kurią galėjau su ja bendrauti. Didžiąją filmo dalį sudaro archyvinė medžiaga – istorinės nuotraukos, vaizdo medžiaga, dar nematyti interviu. Kaip sekėsi dirbti prie archyvo, jo ieškoti, atsirinkti ir galiausiai spręsti, ką ir kaip naudoti? Pradėjus ieškoti archyvo atsivėrė nauji pasakojimo klodai. Atlikome nepaprastai kruopščią atranką, apie tai būtų galima sukurti atskirą filmą: nuo Amerikos universitetų, kur buvo pakeltos beveik šimto metų senumo juostos, iki privačių archyvų Los Andželo garaže. Aštuonių milimetrų juostos kadras, portretas iš filmuotos medžiagos, tapo filmo plakatu. Jame įamžintos Irenos žvilgsnį ir šypseną visada atsiminsiu. [caption id="attachment_1391849" align="alignleft" width="1584"] Irena Veisaitė. Režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025 m.) kadras[/caption] O tada laukė ilgas, varginantis montažas. Nė vienas montažas nėra lengvas, bet šis buvo pats sudėtingiausias – labai trūko medžiagos, galbūt reikėjo viską daryti kitaip. Atrodo, tik užčiuopiau, kaip noriu filmuoti, ir viskas, turėjome sustoti. Montavau Lietuvoje ir užsienyje, dirbau su vienu geriausių pasaulyje montuotojų – „Oskarams“ nominuotu Atanu Georgievu, „Medaus šalies“ kūrėju ir prodiuseriu. Jis į filmą įžengė paskutiniame etape. Jis nieko nežinojo nei apie Lietuvą, nei apie Ireną. Tai buvo labai reikalingas žvilgsnis iš šalies ir didžiulė pagalba. Tarkime, Ireną išgelbėjusi lietuvė Stefanija Ladigienė priglaudžia ją, slapsto nuo nacių persekiojimo, o sovietams okupavus Lietuvą ištremiama į Sibirą – svarbus dramaturginis filmo lūžis. Kai atvažiavau su juodraščiu pas montuotoją, jis pasakė: „Filme yra dvi problemos, viena jų – neaišku, už ką moteris areštuota.“ Nustebau: „Kaip? Juk sovietų okupacija!“ Tada supratau, kaip svarbu išeiti iš savo burbulo. Mums gal atrodo savaime suprantama, kad atėję sovietai trėmė žmones, bet tiems, kurie čia negyvena, gali būti neaišku.

Kurdamas filmą ieškai dar vieno pasakojimo sluoksnio, atskleisti visą gyvenimo istoriją yra neįmanoma, ji tik gali tapti pagrindu papasakoti ką nors daugiau, suprasti istorijos pasakojimo motyvus.

Didysis darbas vyko su ilgamečiu bendražygiu, montažo meistru Danieliumi Kokanauskiu – mūsų didžiuoju meistru kine. Daug pykomės, ieškojome sprendimų. Pro jo akis nė mažiausia klaida negali prasprūsti. Jis mane versdavo tikrinti kiekvieną archyvą, kol nepateikdavau įrodymo, kad čia tikrai yra Kaunas, tikrai tiesa – kitaip neįtraukdavo į filmą. Buvo didelis parengiamasis darbas, turėjome visą chronologiją, atrodo, net geriau susipažinau su Lietuvos istorija. Visa filmavimo komanda – operatorius Eitvydas Doškus, garso operatorius Ignas Mateika – buvo Irenos mylimukai. Kai filmavimo metu skambindavo telefonas, ji visus išvardydavo: „Su manimi dabar Giedrutė filmuoja, jos komanda – nuostabi. Dabar yra Eitvydas Doškus, labai šaunus, o jau Ignas!..“ Kai Ignas segdavo jai mikrofoną, Irena juokaudavo: „Turime savo intymumo momentą.“ Esu labai dėkinga komandai, filmas yra bendra mūsų visų dalis. Iki tol filmo apie Ireną Veisaitę nebuvo, nors apie šią garsią asmenybę ir buvo, ir dabar kalbama daug. Turbūt nelengva pristatyti žmogaus istoriją, kad ji nesikartotų, būtų negirdėta, nebanali. Tai nėra tiesiog Irenos biografija. Kurdamas filmą ieškai dar vieno pasakojimo sluoksnio, atskleisti visą gyvenimo istoriją yra neįmanoma, ji tik gali tapti pagrindu papasakoti ką nors daugiau, suprasti istorijos pasakojimo motyvus. Peržiūrėjęs filmą žmogus atsimena tam tikrą gestą, judesį, sceną, jausmą, o ne biografinius faktus. Todėl nekėliau tikslo atskleisti Irenos gyvenimą, nežinau, ar tai apskritai įmanoma. Gal dėl to filme pasinaudojau savo asmeniniu santykiu su Irena: aš, visai kitos kartos žmogus, per ją bandau suprasti praeitį ir mūsų laiką. [caption id="attachment_1391845" align="alignleft" width="1920"] Irena Veisaitė. Režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025 m.) kadras[/caption] [caption id="attachment_1391848" align="alignleft" width="1920"] Režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025 m.) kadras[/caption] Lietuviškas filmo pavadinimas yra „Irena“, o angliškas – Goodnight Kiss („Vidurnakčio bučinys“). Kodėl nusprendėte išrinkti kitokį pavadinimą tarptautinei auditorijai? Goodnight Kiss tobulai tiko filmui. Šie žodžiai kilo iš vienos jautriausių filmo scenų, kai Ireną išgelbėjusi Stefanija Ladigienė, nebijodama rizikuoti visos šeimos gyvybe, pačią pirmą naktį bučiuoja savo vaikus ir pabučiuoja Ireną. Šis bučinys grąžino tikėjimą žmogiškumu, kad gėris dar gali egzistuoti šiame pasaulyje, turint omenyje aplinkybes, kad Irena ką tik ištrūko iš geto, matė tiek žiaurumo, neapykantos, mirčių, ir tada ją Stefanija pabučiuoja. Deja, neradau lietuviško atitikmens, kuris skambėtų ne per daug romantiškai, ne per daug vaikiškai. Nežinant, apie ką yra filmas, „Vidurnakčio bučinys“ skamba kaip romantinė meilės istorija, o ne Holokausto išgyvenimas. Mūsų koprodiuseriai estai susidūrė su ta pačia dilema – ir vertinys į estų kalbą skamba vaikiškai, truputį kaip „Labanakt, vaikučiai“. Kalbėdami apie filmus dažnai pamirštame garso svarbą. Jūsų filme fragmentiškai skamba Irenos bičiulio kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Für Alina“. Kokie dar buvo muzikiniai sprendimai? Nebuvo nieko atsitiktinio, net tą pačią „Für Alina“ įgrojo Irenos artimas draugas Petras Geniušas. Įrašo metu sugalvojau prisegti mikrofoną jam prie krūtinės ir įrašyti grojančio alsavimą. Nebūtinai gerai girdėti, bet tikiu, kad lieka pasąmonėje. Prie garso dirbome labai daug. Neatsitiktinai skamba žydiškos lopšinės, radome autentišką kadišo giedojimą – įrašytą nežinomo, tačiau turinčio itin tinkamą tembrą žmogaus. Scenoje, kur žūsta Irenos mama, tolumoje girdėti moters balsu dainuojama lopšinė, o „Lietūkio“ scenoje, kur buvo nužudytas Irenos dėdė, skamba vyrišku balsu atliekamas kadišas. Tų žmonių balsuose jauti jų ir visos žydų kultūros skausmą. Ieškojau jų liaudies dainų, lopšinių, maldų. Jokia muzika nėra sukurta specialiai – tik keletas mažų epizodų, kuriuos parašė estų kompozitorius. [caption id="attachment_1412904" align="alignleft" width="2560"] Literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. Giedrės Žickytės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Filme sugretinami Antrojo pasaulinio karo laikai ir 2020-ieji, kai Irena kalbėjo apie kylančią baimę dėl ateities. Tada vargu ar kas galėjo numanyti, kad šie žodžiai bus pranašiški – šiandien karo grėsmė tapo dar realesnė, o visuomenė – vis labiau susiskaldžiusi. Ar tikėjotės, kad filmas taps toks aktualus? Kai su Irena filmavome ir ji reikšdavo savo nerimą dėl pasaulio, kad viskas grįžta, prisipažinsiu – koncentravausi į kitus dalykus ir jos perspėjimo nesuvokiau. Daugelis mūsų to nesuvokė, atsiminkime save 2019-aisiais: norėtųsi grįžti į tą laiką, kai gyvenome daug ramiau ir taikingiau. O Irena jau tada jautė nerimą dėl to, kas vyksta pasaulyje, nuoširdžiai išgyveno. Kartais net manydavau, kad per jautriai reaguoja, bet pasirodo, tas jautrumas turėjo pagrindą. Žmogus, pergyvenęs karų, Holokausto persekiojimus, jaučia, kai visuomenėje nuotaikos pradeda keistis, auga susipriešinimas. Mes to dar nejautėme, o ji, visa tai išgyvenusi, užčiuopė visuomenėje vykstančius procesus, vedančius galimų siaubingų dalykų link. Todėl Irena visą gyvenimą kalbėjo, į ką gali nuvesti neapykanta ir kokia ji užkrečiama.

Deja, nėra geresnio laiko išeiti šiam filmui. Gal dėl to jį paleidžiame dabar, Lietuvoje, nelaukiame tarptautinės premjeros. Reikia iš Irenos semtis šviesos bei vilties ir dar kartą įsiklausyti į liudijimą, kur link veda neapykanta, kerštas ir iš kur kilo antisemitizmas.

Pradėjusi montuoti filmą, žiūrėdama scenas galvojau, kaip dabar norėčiau pasikalbėti su Irena. Nors su jos artimais draugais dažnai kalbamės, kad gerai, jog ji nemato, kas dabar vyksta. Ji neatlaikytų Ukrainoje vykstančio karo, žydų ir palestiniečių konflikto, mūsų vietinių realijų. Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad antisemitizmas nedingęs, tai kelia didelį siaubą ir nerimą. Deja, nėra geresnio laiko išeiti šiam filmui. Gal dėl to jį paleidžiame dabar, Lietuvoje, nelaukiame tarptautinės premjeros. Reikia iš Irenos semtis šviesos bei vilties ir dar kartą įsiklausyti į liudijimą, kur link veda neapykanta, kerštas ir iš kur kilo antisemitizmas. Siaubas, kad šimtai tūkstančių nekaltų žmonių prarado gyvybę dėl aklos neapykantos, tai protu neįsivaizduojama. [caption id="attachment_1391847" align="alignleft" width="1920"] Irena Veisaitė. Režisierės Giedrės Žickytės filmo „Irena“ (Lietuva, Estija, Bulgarija, 2025 m.) kadras[/caption] Filme yra scena, kurioje Lietuva laisvėja, vyksta Sąjūdis ir prašoma tylos minute pagerbti visų tautybių ir tikėjimų žmones, žuvusius nuo politinio persekiojimo, neapykantos. Tai nebėra žydiškas ar nežydiškas klausimas, esmė – ne ta. Irenos mama buvo nužudyta per Holokaustą, o antroji jos mama, kuri ją išgelbėjo, kentėjo nuo sovietinės valdžios. Mes irgi žmonių neskirstome pagal tautybes, bet čia, Lietuvoje, antisemitizmas yra labai gajus, o kai kurie piliečiai neapykantos kalba siekia dar labiau supriešinti, sukiršinti. Jeigu jie kalba, vadinasi, žino, kad tokia kalba kažkam rezonuoja. Su Irena daug šnekėjome, kad norisi tikėti, jog ateina nauja karta, kuri nuoširdžiai domisi praeities įvykiais, kitaip mąsto, o antisemitizmas išnyks. Irena man sakydavo, kokia yra laiminga matydama tiek daug šviesaus jaunimo – ji jais tikėjo. Tai nėra tik deklaratyvūs žodžiai, aš pati tai vis labiau jaučiu. Gal tai viltis dėl ateities, kad ir neatrodo ji šviesi. Montuodama filmą ieškojau paguodos ir vilties, todėl jaučiu, kad žiūrovai taip pat tai ras. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama