Režisierius N. Jasinskas: mano siekis nėra sukrėsti, siekiu sukurti dialogą

[intro_text content="„Spektaklio „Chroma“ pradžia buvo konkretus įvykis – 2023-iųjų pavasarį, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, vaivorykštės vėliava buvo pažymėta penkiomis juodomis svastikomis“, – apie naujo spektaklio pradžią kalba teatro režisierius NAUBERTAS JASINSKAS."]

N. Jasinskas, kartu su Maksymu Teteruku Jaunimo teatre sukūręs spektaklį „Chroma“, teigia, kad šiandien teatras neturi būti iliustratyvus – veikiau reaguojantis, dialogiškas, atspindintis mūsų laiką.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ režisierius pasakoja apie naująjį spektaklį, požiūrį į teatrą bei visuomenę ir kas joje vyksta, ką teatras turėtų ir galėtų reflektuoti. „Jei nesikalbėsime apie tai teatre, per kultūrą, tai kur ir kada įvyks pokytis?“ – sako jis.

Jaunimo teatre rodomas spektaklis „Chroma“ paremtas Thomo Manno kūriniu „Mirtis Venecijoje“ ir Dereko Jarmano kūryba. Kodėl pasirinkote šiuos autorius ir kodėl spektaklis vis dėlto statytas ne pagal šią literatūrą – ji tik inspiravo?

Dažniau imuosi konkrečios temos, būsenos, emocijos ar įvykio ir bandau juos išskleisti socialiniame, kultūriniame kontekste. Tokiu būdu konstruoju spektaklio audinį. Taip nutiko ir šįkart. Spektaklio „Chroma“ pradžia buvo konkretus įvykis – 2023-iųjų pavasarį, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, vaivorykštės vėliava buvo pažymėta penkiomis juodomis svastikomis. Šis incidentas buvo nutylėtas, tarsi išnyko iš viešojo lauko, bet mane asmeniškai tai šokiravo.

Tai įvyko pačiame miesto centre – šalia modernaus meno centro, šalia Žydų atminimo muziejaus. Ir niekas nesiėmė jokių veiksmų. Supratau, kad gyvenu mieste, kuriame kas nors drąsiai gali taip pasielgti ir niekas į tai nereaguos. Tai kelia baimę. Daugelis to net nepastebi arba praleidžia pro akis. Man atrodo, tai atskleidžia stiprų visuomenės susipriešinimą. Toks vizualinis smurtas matomas ir socialinėse medijose.

Kai tokie dalykai vyksta gatvėje, viešojoje erdvėje, jie tampa kur kas tikresni nei pikti komentarai internete. Tai paskatino mus pradėti kurti „Chromą“.

O „Mirtis Venecijoje“ tapo atskaitos tašku – man tai labai svarbus kūrinys. Kai buvau devyniolikos ir studijavau pirmame kurse, pas Rasą Paukštytę žiūrėjome italų modernistų filmus. Vienas jų – Manno „Mirtis Venecijoje“ – man padarė didžiulį įspūdį. Jame kalbama apie pažadą, kuris niekada negali išsipildyti, apie neišgyventą homoseksualumą, persekiojimą, senėjimą ir vienatvę. Tai tapo kertine emocine linija ir mūsų spektaklyje.

Todėl man atrodo svarbu ne eiti per konkrečius kūrinius, o suprasti, kas yra aplink mus, ir tuomet teatre kurti dialogą.

[caption id="attachment_1257946" align="alignleft" width="2048"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorius Darius Gumauskas. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257948" align="alignleft" width="2500"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption]

Spektaklį statėte kartu su Maksymu Teteruku. Jūsų žvilgsnis į teatrą sutampa ar išsiskiria?

Mūsų požiūriai skirtingi, bet būtent tai ir leidžia mums vienam kitą papildyti. Mes atėjome iš visiškai skirtingų mokyklų, išgyvenome skirtingus likimus. Maksymas yra ukrainietis, gyvenęs Ukrainoje, vėliau persikėlęs į Paryžių. Jis baigė kino studijas, su teatru susipažino Lenkijoje. O aš visą laiką gyvenau Lietuvoje, nuosekliai mokiausi vienoje teatro mokykloje, turėjau savo teatro formavimosi kelią.

Mūsų patirtys – labai skirtingos, bet abu sieja meilė teatrui – tam pačiam skoniui, tam pačiam mąstymui. Maksymas ilgai dirbo su Krystianu Lupa, o aš dar mokydamasis jaučiausi įkvėptas jo kūrybos, jame mačiau magiją, intelektą, gilumą. Nors mūsų su Maksymu žvilgsniai į teatrą nėra tapatūs, mes turime bendrą supratimą, ko iš jo norime. Tai jungia.

Spektaklyje gvildenama ne viena tema. Kuri jums atrodo svarbiausia?

Tikriausiai norėčiau sakyti, kad vienatvė. Nors tai gal kiek per siauras žodis. Gal labiau – vienatvė ir visos jos rūšys. Spektaklyje nagrinėjame, kas nutinka žmogui, kuris dėl savo gyvenimo būdo, mąstymo, kultūrinio konteksto patenka į paraštę. Tai gali būti socialinė ar vidinė paraštė, bet joje gimsta gilus vienišumo jausmas.

Ne tik vienatvė kaip būsena, bet ir tai, ką žmogus su tuo daro, kaip kovoja – destruktyviai ar konstruktyviai. Kaip bando rasti atsvarą, anodiją vienatvei. O visa kita yra potemės, kurios taip pat labai svarbios, tačiau ašis yra vienatvė.

Vienatvė nepriklauso tik nuo metų skaičiaus – ji gali užklupti bet kuriame gyvenimo taške. Man atrodo, būtent ši būsena – atsidūrus paraštėje – yra mūsų spektaklio centras.

Ar manote, kad vienišumo jausmas stiprėja su amžiumi – tarkim, perkopus penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų ribą?

Negaliu tiksliai atsakyti. Dar nesu šešiasdešimties. Bet, tiesą sakant, teatrologės, scenos menų kritikės Sigitos Ivaškaitės spektaklio recenzijoje buvo tiksliai pastebėta – kodėl mums, dar nesulaukusiems tokio amžiaus, rūpi šie klausimai?

Gal amžius ir turi įtakos vienišumo intensyvumui, bet nemanau, kad tai vienintelis veiksnys. Vienatvė nepriklauso tik nuo metų skaičiaus – ji gali užklupti bet kuriame gyvenimo taške. Man atrodo, būtent ši būsena – atsidūrus paraštėje – yra mūsų spektaklio centras.

Vienišumo tema, kurią gvildenate spektaklyje, iš tiesų nėra labai susijusi su jūsų karta. Ar tai kilo iš „Mirties Venecijoje“, ar turėjo kitą pradžią?

Taip, iš esmės atskaitos taškas buvo Mannas. Ši tema man pasirodė įdomi ne tik asmeniškai, bet ir kaip reiškinys, apie kurį verta kalbėti. Tačiau pasirinkimas buvo sutiktas gana kritiškai ne tik Sigitos Ivaškaitės, bet ir kitų žmonių. Iki galo nesuprantu, kodėl. Ar tai buvo netaikliai pavaizduota? Klausiame savęs ir žiūrovų. Gal tai keista, nes ši tema neatrodo būdinga trisdešimtmečių dramoms. Bet juk spektaklyje yra ir kitų amžiaus grupių veikėjų – tiek vyresnių, tiek jaunesnių.

Ne iki galo suprantu tokį neigiamą priėmimą. Juk jei sakytume, kad vyras negali kurti apie moterį vien todėl, kad jis yra ne moteris, – ar tai ne per siaura? Ar lytis, amžius turi aiškias ribas? Jie apibrėžia daug, bet ar tai reiškia, kad negalima kurti apie tai, kas tau nepažįstama iš vidaus? Nemanau, kad amžėjimas yra pagrindinė spektaklio tema, bet ji, žinoma, viena iš potemių. Kartu tai ir klausimas žiūrovams: ar jums atrodo, kad spektaklis – apie senėjimą? Tai be galo spekuliatyvu.

[caption id="attachment_1257943" align="alignleft" width="1440"] Režisierius Naubertas Jasinskas. Kęstučio Žilionio nuotrauka[/caption]

Pagrindinis veikėjas, pusamžis vyras, praradęs tikėjimą kalba, viską fiksuoja kamera. Ar manote, kad vaizdas šiandien tampa galingesne išraiškos forma nei žodis?

Sunku pasakyti. Bet sunku ir paneigti – vaizdas šiandien tapo neatsiejama mūsų bendravimo dalimi. Taip, mes kalbamės žodžiais, bet kartu kalbame ir vaizdu.

Aš įpratęs naudoti vaizdą – tiek kaip pramogą, tiek kaip dokumentavimą ar net provokaciją. Vaizdas – mūsų kasdienybės įrankis. Šiandien matome medijų klestėjimą, o kartu – ir mūsų negebėjimą kai kada save išreikšti vien žodžiu. Gestai, kai įsitraukia vaizdas, įgauna daugiau struktūrų, tampa estetiškai reikšmingesni.

Kalba – grynai verbaline forma – tampa labai siaura priemone jungtis tarpusavyje. Kamera – dar viena galimybė žiūrėti į pasaulį. Pagrindinis veikėjas sako: „Fotografija – tai kalėjimas.“ Bet juk galime kalbėti per fotografiją, muziką, įvairias disciplinas.

Spektaklis kalba apie grožį. Tai labiau apie tai, kas mus traukia, kas mums gražu, kaip mes tai suprantame.

Viena iš spektaklio temų yra lytiškumas, galbūt net savotiškas lyties seksualumas. Jums svarbu apie tai kalbėti?

Spektaklis kalba apie grožį. Tai labiau apie tai, kas mus traukia, kas mums gražu, kaip mes tai suprantame.

Man atrodo, kad vis dar paplitęs įsivaizdavimas, jog lytis būtinai susijusi su seksualumu. Bet juk žmogus gali būti aseksualus – neturėti šios temos savo gyvenime. Tačiau grožio sampratą, gebėjimą matyti grožį kitame – nesvarbu, kas tas kitas, – gali turėti kiekvienas. Ir čia nėra jokio prieštaravimo.

Šiame spektaklyje man svarbu kalbėti apie grožį. Vienas iš mūsų tikslų buvo parodyti nuogą kūną neseksualizuotai – tokį, koks yra. Nesuteikti jam seksualumo, nebent tam tikrose scenose, kur tai sąmoningai motyvuota mintimi ar dramaturginiu sprendimu.

Man atrodo, čia ir slypi paradoksas: nuogas kūnas, jeigu nėra pateikiamas seksualiai, nėra seksualus. Gali būti bet kokio grožio žmogus, bet jei jis neturi to, ką galėtume pavadinti seksualine laikysena – nesiekia seksualiai savęs reprezentuoti, tada kūnas netampa seksualus.

Jei mūsų visuomenė vis dar laikosi viduramžiško, binarinio požiūrio į lytį ir kūniškumą, vadinasi, būtina apie tai kalbėti – ir teatre, ir kituose kontekstuose.

Nuogumas Lietuvos teatre vis dar yra tabu. Mes, kitaip nei dauguma Vakarų Europos šalių, neišgyvenome seksualinės revoliucijos. Pas mus vis dar nejauku kalbėti apie seksualumą, grožį, reprodukciją, kūną. Tai tebėra labai jautrios temos. Puikus to pavyzdys – spektaklio nuotraukos.

Nuotraukas su aktoriumi Motiejumi Aškelovičiumi galime publikuoti, tačiau aktorės Rūtos Jonikaitės nuotraukų viešinti beveik niekur nepavyksta – vien dėl to, kad matomi krūtų speneliai. Tos pačios kompozicijos, ta pati estetika, bet štai – spenelis. Ir tai puikiai atskleidžia mūsų visuomenės požiūrį į lytį ir tam tikros lyties a priori seksualizavimą.

Mano nuomone, tai absurdas. Jei mūsų visuomenė vis dar laikosi viduramžiško, binarinio požiūrio į lytį ir kūniškumą, vadinasi, būtina apie tai kalbėti – ir teatre, ir kituose kontekstuose.

Taip – žinau, kad spektaklis sulauks pasipriešinimo. Kils klausimų, ar tikrai tai būtina rodyti, ar nesiekiama šokiruoti, ar tai tiesiog „trendas“, kam čia rodyti nuogą kūną... Bet man atrodo, kad pats klausimas „kam?“ jau rodo būtinybę apie tai kalbėti. Nes jei nesikalbėsime apie tai teatre, per kultūrą, kur ir kada įvyks pokytis?

Su kūrybine komanda ir aktoriais apie tai daug šnekėjomės. Ne – mes ne iš kitos planetos. Visi gyvename socialiniuose konstruktuose, spąstuose, kuriuos turėjome sau pripažinti ir peržengti. Man atrodo, komandai tai pavyko – ir intelektualiai, ir emociškai, ir meninės išraiškos prasme. Už tai esu labai dėkingas.

Kaip manote, ar Lietuvos teatre pakankamai kalbama apie lytiškumą?

Man atrodo, kad nei gyvenime, nei teatre žmonės apie tai daug negalvoja. Ir tai liūdina. Gyvendamas savo socialiniame burbule kartais nustembu susidūręs su realybe.

Pavyzdžiui, visai neseniai buvau ekskursijoje Azijoje. Grupėje – maždaug 20 žmonių iš Vakarų: amerikiečių, vokiečių. Kone devynias valandas praleidome kartu, tad teko su jais šiek tiek susipažinti. Ne kartą buvo girdimi su lytimi susiję, mizoginiški juokeliai. Gidas kalba apie religijas, o vienas amerikietis įsiterpia: „Vienintelė religija, kurią išpažįsta vietnamiečiai, yra religija žmonai.“ Arba kitas: „Išėjau į pensiją, nes pavargau, bet dabar paklūstu žmonai.“ Ir visi juokiasi. Tuomet supranti, kad tai vis dar labai gyva – ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje.

Todėl taip – apie tai reikia kalbėti. Nebūtinai kiekvienas spektaklis turi būti šia tema, bet būtinas sąmoningumas kuriant tarpusavio santykius scenoje, vaizduojant lyčių dinamiką.

[caption id="attachment_1257940" align="alignleft" width="2048"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorė Rūta Jonikaitė. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257942" align="alignleft" width="2048"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorė
Kristina Andrejauskaitė. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257938" align="alignleft" width="2500"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorius Darius Gumauskas. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption]

Kodėl lytiškumo, homoseksualumo tema vis dar išlieka nepatogi?

Manau, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad nuo desovietizacijos praėjo ne tiek daug laiko. Šitas vidinio ruso – vadinkime tai taip – naikinimo procesas dar truks kartų kartas. Kai dešimtmečiais buvo sistemingai diegiama mintis, kad homoseksualumas – nepriimtina, kai daugybė žmonių buvo engiami dėl įvairių priežasčių, natūralu, kad visuomenės požiūris taip greitai nesikeičia.

Homoseksualumas – tik viena iš mažumos grupių. Ši bendruomenė buvo kriminalizuota ir socialiai pasmerkta dešimtmečius. Tokie dalykai neišnyksta per naktį. Dažnai pateikiu paprastą pavyzdį. Jau vienuolika metų nevalgau mėsos. Ir kai pietauju su žmonėmis, pokalbis neretai pakrypsta apie veganizmą. Man viskas atrodo akivaizdu – suprasti, kad vartojamas gyvūnas prieš tai turi kentėti, žūti. Mes sukūrėme gyvūnams savotiškas koncentracijos stovyklas, kad patenkintume savo malonumo poreikį. Bet žmonės net nereaguoja – nei šilta, nei šalta. Kodėl? Todėl, kad jie taip buvo mokomi. Iš kartos į kartą.

Engimas kyla iš nemeilės. Ir labai dažnai – iš egoizmo, kuris neleidžia matyti kito.

Taip pat – požiūris į kitokį žmogų. Jis sunkiai keičiasi. Tam reikia didžiulių pastangų. Ne tik asmeninių, bet ir sisteminių, valstybiniu mastu. Klausimas – kaip mes suvokiame kitą. Ar jis priimtinas tik tiek, kiek netrukdo mūsų komfortui?

Kai pradedu sieti šias temas – apie žmogaus teises, gyvūnų gerovę, meilę, empatiją, – daugelis klausia, kodėl jas gretinu. Bet man atrodo, jos labai glaudžiai susijusios. Juk viskas sueina į vieną klausimą: kodėl aš darau tai, ką darau? Ir kodėl destruktyvūs mano veiksmai man teikia malonumą?

Čia, man regis, atsiranda labai gili tema – nemeilė. Engimas kyla iš nemeilės. Ir labai dažnai – iš egoizmo, kuris neleidžia matyti kito.

Pažiūrėkime, kaip skiriasi bendruomeniškumo samprata mūsų senelių kartoje ir mūsų. Anksčiau kaimynas buvo potencialus priešas, galintis parašyti skundą milicijai. Buvo įskiepytas nepasitikėjimas. Dabar – priešingai. Bent jau man kaimynas ar pažįstamas – mano bendruomenės dalis. Aš noriu su juo megzti ryšį. Tai – esminis lūžis.

Įdomu, kad jūsų spektaklyje jaunas veikėjas pasirodo gana konservatyvus, o senstantis vyras – atvirkščiai, laisvesnis, liberalesnis. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas?

Taip, tai buvo numatyta nuo pat pradžių. Mes dažnai naiviai tikime, kad jaunimas visada yra progresyvus, o vyresni – konservatyvūs. Bet realybė kitokia. Ir mūsų, ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad jaunystė nėra lygu progresui.

Spektaklyje norėjau pasiūlyti kitą kampą – parodyti, kad laisvė ir atvirumas nepriklauso nuo amžiaus. Tai priklauso nuo to, kur ir kaip augai, kokioje bendruomenėje buvai, kiek meilės patyrei. Juk yra ir dvidešimtmečių, kurie laikosi radikaliai fašistinių pažiūrų. Todėl tai – ne amžiaus, o žmogaus istorijos klausimas.

[caption id="attachment_1257957" align="alignleft" width="2048"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorius Darius Gumauskas. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257935" align="alignleft" width="2048"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Aktorius Motiejus Aškelovičius. Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption]

Kitas įdomus aspektas – praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio estetika spektaklyje. Kodėl grįžtate į tuos laikus?

Atsakymas labai paprastas. Dešimtajame dešimtmetyje pirmą kartą atsirado galimybė žvelgti į pasaulį per vaizdą. Mums, ypač mano tėvų kartai, tai buvo svarbus lūžis. Puikiai atsimenu tas vaizdajuostes, kameras. Tuo laiku mūsų kasdienybėje atsirado vaizdo raiška, medija.

Spektaklyje naudojame dvejetainę kamerą su juostomis. Taip tarsi grįžtame į pradžią – į tą laiką, kai vizualinė kalba pirmą kartą tapo kasdienybės dalimi. Mūsų kūrybinei komandai tai pasirodė svarbus ir įdomus žvilgsnis, kaip galima vaizduoti dalykus scenoje.

O kaip žiūrite į žodį, tylą ir garsą teatre? Kiek jie jums svarbūs?

Manau, viskas spektaklyje yra svarbu. „Chromoje“ muzika beveik netyla, išskyrus vieną trumpą momentą, kai veikėjai valgo apelsinus – tuo metu girdime tik tą garsą. Visą likusį laiką skamba garsovaizdžiai arba Dominyko Digimo muzika. Garsas, tyla ir žodis – viskas kuria visumą. Nė vienas šių elementų nėra savarankiškas – tik kartu jie tampa reikšmingi.

Ar manote, kad kiekvienas garsas ar žodis teatre turi turėti aiškią prasmę, ar kartais jie gali būti tiesiog fonas?

Manau, kad viskas turi turėti savo vietą. Net jei spektaklyje kas nors atrodo atsitiktinis, tai turi būti konceptualiai pagrįsta. Šiaip sau tam tikras užpildymas irgi nėra atsitiktinumas, jeigu tai tikrai kūrybiškai pagrįsta. Jei kas nors daroma norint tik užpildyti – tai matyti. Žmonės tai jaučia. Meistriškumas pasireiškia tuo, kaip gerai gali sumodeliuoti net tariamą atsitiktinumą.

Jeigu žmogus ateina į spektaklį, čia kažkas jį supykdo ar sujaudina – tai reiškia, kad jis įsitraukė. Kad kažkas jame sujudėjo. Mano manymu, tai jau sėkmė.

Spektaklyje juntama tam tikra epochų kaita. Ar teatras atspindi šiandienius šalies ir pasaulio įvykius?

Žinoma, teatras reaguoja. Aš kuriu teatrą tikėdamas, kad dialogas įmanomas. Galbūt ne visuomet įvyksta realus pokytis, bet jei bent jau kyla klausimas – tai jau daug.

Dialogas – ne tik pokalbis. Tai ir reakcija, net jei neigiama. Jeigu žmogus ateina į spektaklį, čia kažkas jį supykdo ar sujaudina – tai reiškia, kad jis įsitraukė. Kad kažkas jame sujudėjo. Mano manymu, tai jau sėkmė.

Man dialogas – bet kokia reakcija. Žiūrovas gali priimti, atmesti, ginčytis, pykti. Bet jei kyla klausimas, kodėl jis tai jaučia, – vadinasi, įvyko susitikimas. Tai – dialogo esmė. Aš, būdamas menininkas, irgi egzistuoju tam tikrame socialiniame burbule, ir tas burbulas formuoja mano matymą. Bet jei spektaklis gali paskatinti žmogų permąstyti savo poziciją – tai jau daug.

Pasaulio įvykiai taip pat veikia teatrą. Bet nenoriu to aiškiai įvardyti, nes tai asmeniška. Kiekvienas režisierius tą parodo savaip. Kartais – tyliai, per nuotaiką, kartais – atvirai, per temą ar estetiką.

[caption id="attachment_1257958" align="alignleft" width="1536"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption]

Kalbant apie jus ir jūsų kūrybą, kokios teatro kalbos ir kokių raiškos priemonių ieškote? Pavyzdžiui, spektaklyje matėme įdomų sprendimą – buvo naudojama kamera, kuri realiu laiku filmavo veiksmą. Tai tarsi gyvas kinas teatre.

Taip, bet ši priemonė nėra nauja. Ji atsirado dar praeito tūkstantmečio pabaigoje. Vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis, ją panaudojo Frankas Castorfas. Buvo naudotos senos, tuo metu inovatyvios kameros ir buvo kuriamos pirmosios projekcijos.

Man atrodo, kad gyvas kinas teatre – ypač po Łukaszo Twarkowskio spektaklių – tapo neatsiejama šiuolaikinio teatro dalimi. Tačiau dabar jaučiu, kad ši raiška šiek tiek išsikvėpė ir galbūt artimiausiu metu išeis pailsėti. Žinoma, tai tik mano spėjimas.

Nemanau, kad teatre egzistuoja kas nors iš esmės naujo formos prasme. Viskas jau išbandyta. Taip, galima ieškoti estetinių sprendimų, bet daug kas priklauso nuo kūrėjo. Kai kurie geba puikiai reikšti savo mintis, ypač europiniame kontekste.

Bet kas yra forma? Tai – žmogus scenoje, kuris kažką daro. Ar jis tai daro apsirengęs, ar nuogas, kalba savo ar svetimu balsu, su kauke ar be jos – visa tai egzistuoja nuo teatro pradžios. Aš nemąstau apie formą kaip atskirą tikslą. Man svarbi tema, o ji jau pati diktuoja, kokia forma turi būti.

Kurdamas spektaklį ar siekiate šokiruoti, įsiteikti žiūrovams, o galbūt padėti jiems suprasti atitinkamą temą?

Tikrai nesiekiu nei šokiruoti, nei įtikti. Mano santykis su žiūrovu yra kitoks. Aš kviečiu jį į dialogą. Tiek spektaklyje „Chroma“, tiek kituose darbuose stengiuosi kalbėti nepatogiomis temomis – estetiškai, nuosekliai.

Sukuriu erdvę, kurioje žiūrovas gali pabūti su tomis temomis – vienišumu, seksualumu, homoseksualumu ar kitais klausimais, kurie galbūt retai aptariami prie pietų stalo. Bet tai nėra šokiravimas.

[caption id="attachment_1257956" align="alignleft" width="2500"] „Chroma“ (rež. Naubertas Jasinskas, Maksymas Teterukas, Valstybinis jaunimo teatras, MMLAB teatras, 2025 m.). Martyno Norvaišos nuotrauka[/caption]

Kaip vertinate šiandienį Lietuvos teatrą?

Šiuo metu žiūriu labai daug spektaklių, nes kuruoju artėjančio sezono Lietuvos vitriną „Sirenoms“. Renku medžiagą, tad dar nenoriu daryti galutinių išvadų – daug ko nemačiau. Vyksta tam tikri pokyčiai, bet sunku pasakyti, ar tai laikina banga, ar ilgesnės trukmės tendencija.

Vertinant teatrą, reikia distancijos – pamatyti, palyginti, įsigilinti. Taip pat neįmanoma įvertinti Lietuvos teatro nesuvokiant, kas vyksta kitose šalyse. Lyginti – būtina.

Tačiau apskritai žiūrint – teatras radikaliai pasikeitė – tiek temomis, tiek estetikos požiūriu. Šiandieniame teatre daugiau įvairumo, performatyvumo, į jį įsilieja šiuolaikinis šokis, cirkas, vizualusis menas. Tai džiugina.

Užsiminėte apie pokyčius. Kokiu lygmeniu jie vyksta?

Manau, kad pokyčius lemia nauja kūrėjų karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Režisieriai, choreografai, aktoriai, vizualiųjų menų atstovai – jie visi pradeda savo kelią, ir tai keičia sceną. Lietuva teatro prasme dar tik startavo, nes 35 metai nėra daug. Štai kodėl tai tik pirmieji pokyčiai – kur jie nuves, pamatysime.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama