Vilniaus geto teatro simbolis – Chajelė Rozental
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Vilniaus geto teatro (dabar „Lėlės“ teatro) ir jo aktorių istorija šiandien gana gerai žinoma. Dėl šios įstaigos sukūrimo buvo kilę geto gyventojų ginčų. Vis dėlto 1942 m. sausį įvyko pirmoji premjera. Vien tais metais trupė parodė 111 spektaklių. Žiūrovų salė visada buvo pilnutėlė. Laisvų vietų atsirasdavo tik tokiu atveju, jei įsigijusieji bilietus išvakarėse būdavo sušaudomi Paneriuose."]
Žiūrėdami spektaklį žmonės nors kelias valandas užmiršdavo apie tą pragarą, kuriame gyveno. Mirties baimė, alkis ir neapykanta likdavo už teatro sienų. Žiūrovai verkdavo ir juokdavosi, palaikydavo aktorius replikomis iš salės, o spektaklio pabaigoje geto tylą sudrebindavo aplodismentų audra, kuri būdavo girdima net aplinkinėse gatvėse.
Daugeliui tas apsilankymas salėje būdavo svarbus ir dėl to, kad visi susirinkdavo kaip bendruomenė. Ir niekas, net salėje esantys vokiečių kareiviai ar žudynės, mirties ir bado realybė, nepajėgė nuo to sulaikyti publikos.
Vilniaus geto teatro repertuarą sudarė dramos spektakliai, estradiniai koncertai, reviu. Jų autoriai neretai būdavo patys areštuotieji, nes į getą pateko daug išsilavinusių ir talentingų žmonių. Tarp penkiolikos tūkstančių išgyvenusiųjų du tūkstančiai buvo dramaturgai, poetai, muzikantai, aktoriai, dailininkai. Per dvejus gyvavimo metus teatras pastatė spektaklius „Amžinas žydas“, „Žalieji laukai“, „Mazltov“, „Žmogus po tiltu“, „Šlomo Molcho“, tris satyrinius reviu. Pradėjo repetuoti legendinę Šolomo Aleichemo pjesę „Tevjė pienininkas“, bet nespėjo parodyti.
Teatrui vadovavo 34 metų režisierius Maksas Viskindas, vėliau žuvęs Treblinkos lageryje. Puikiai vaidino Šabtajus (Šepselis) Bliacheris, Ženia Šapira, Dora Rubina, Musia Brodski, Jakovas Bergolski, Chajelė Rozental ir daug kitų.
[caption id="attachment_1253022" align="alignleft" width="1080"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Iš šviesos į tamsą
Tikrąja žvaigžde, savotišku Vilniaus geto teatro simboliu tapo Chajelė Rozental, Frumos ir Nochumo Rozentalių duktė, gimusi Vilniuje 1924 m. balandžio 28-ąją. Jos tėvas buvo įkūręs spaustuvę ir Vilniuje leido populiarų dienraštį jidiš kalba Der Ovent Kuryer („Vakaro kurjeris“). Jis taip pat įgijo licenciją leisti populiarų Varšuvos žydų dienraštį Vilna: gaudavo kiekvieną spausdintą Varšuvos leidinio numerį, o antrą ir penktą puslapius užpildydavo vietinėmis Vilniaus naujienomis.
Vyresnysis brolis Leiba Rozentalis rašė eilėraščius ir keturiolikos metų jau išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį. Jis buvo Vilniaus jaunimo literatūros grupės narys, taip pat dalyvavo ansamblyje „Maidim“, rengė spektaklius su lėlėmis, rašė politines pjeses.
Chajelė, jos brolis ir sesuo Meri buvo artistiški ir išsilavinę. Chajelė lankė Epšteino gimnaziją, buvo tarp geriausiųjų mokinių, ypač gabi matematikai. Ji mokė žemesniųjų klasių mokinius, aktyviai sportavo, garsino „Maidim“ lėlių teatro vaidinimus ir būdama paauglė per radiją dainavo brolio dainas. 1940 m. šešiolikmetę merginą išrinko atstovauti Vilniui Dainų festivalyje Maskvoje. Deja, nuvažiuoti ten, suprantama, nepavyko – prasidėjo karas.
Chajelės tėvas, Vilniuje gerai žinomas ir gerbiamas intelektualas, tapo vienu pirmųjų sostinės žydų, kuriuos išvežė iš namų vokiečių Einsatzgruppen operatyvinė grupė. Šios nariai įsiveržė į jo namus, liepė pasiimti muilo, pakaitinių drabužių ir išvarė į lauką. Į namus jis negrįžo. Chajelė su motina, broliais ir seserimis netrukus taip pat atsidūrė gete. Jie neturėjo darbo kortelių, todėl norint išgyventi jiems teko slėptis rūsiuose, nuolatos keisti vietas.
[caption id="attachment_1253017" align="alignleft" width="984"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Vilties dainininkė
Kai gete nusistovėjo tam tikras santykinis stabilumas, judenrato (žydų tarybos) pirmininkas Jakobas Gensas paskelbė apie planus sukurti teatro trupę – tada aktoriai ir rašytojai gautų leidimus dirbti ir tokiu būdu galėtų išgyventi. Draugai literatai jau anksčiau Leibai padėjo gauti geltonąją kortelę – leidimą dirbti, vėliau rožinę kortelę savo šeimai, ir tai teikė žmonėms tam tikrą saugumą. Turintieji leidimus dirbti dažniausiai būdavo apsaugoti nuo naikinimo akcijų.
Chajelė atliko daug vaidmenų, pirmiausia jaunos našlaitės Pešės humoristiniame reviu apie gyvenimo gete chaosą ir sukrėtimus – jį parašė brolis Leiba ir kompozitorius Miša Veksleris. Jaunatviška, nesuvaldomo humoro ir subtiliai dainuojanti nedidelio ūgio mergaitė greitai pradėta vadinti Vilties dainininke.
Tačiau tariama ramybė truko neilgai. 1943 m. rugsėjo 20-ąją vokiečių karo vadovybė įsakė getą likviduoti. Tarsi liūdniausia likimo ironija: akcijai vadovavo komendantas, garsėjęs kaip ypatingas estetas, Austrijoje baigęs teatro mokyklą, saksofono ir klavišinių instrumentų muzikantas, kino aktorius (jo atliekamus muzikos kūrinius transliavo ir Kauno radiofonas).
Chajelės brolį Leibą deportavo į Estiją, Klogos lagerį – ten likus dienai iki išlaisvinimo jis buvo žiauriai nužudytas. Vokiečiai, išgirdę apie besiartinančią sovietų kariuomenę, mėgino evakuotis, žygiuoti į atokesnius miškus, kur jų belaisviai turėjo būti nužudyti. Išlikusiems kaliniams, įskaitant ir Leibą, buvo įsakyta iš rąstų pastatyti platformą ir sugulti. Ant vyrų buvo sukrauta daugiau rąstų, paskui ant tų rąstų suguldyta dar vyrų. Naciai juos sušaudė ir sudegino. Kai buvo kraunami sunkvežimiai ir stovykla buvo padegta, keli Klogos kaliniai paspruko.
Chajelė visas brolio Leibos dainas rašė į mažą sąsiuvinį, kad išsaugotų jo atminimą.
[caption id="attachment_1253020" align="alignnone" width="969"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Klajonės po Europą
Chajelės motiną, brolius ir seseris išsiuntė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą Latvijoje. Čia atvykus buvo pradėta atranka. Chajelė stovėjo greta motinos įsikibusi į jos ranką. Esesininkas nurodinėjo, kam eiti kairėn, kam – į dešinę. Pažvelgęs į mergaitės motiną, liepė jai sukti į kairę, o Chajelei – į dešinę. Bet mergaitė tvirtai laikėsi įsikibusi mamos. Tada ši ją šiurkštokai nustūmė. Į dešinę reiškė gyventi...
Vokietijai vis labiau stingant darbo jėgos, vidaus reikalų ministras Heinrichas Himmleris sutiko panaudoti suimtus žydus. Kaizervaldas tapo viena iš tokių darbo stovyklų. Chajelei ir jos seseriai teko be skalbimo priemonių valyti ir skalbti žuvusių kareivių uniformas, marškinius, trumpikes. Maisto buvo mažai: sriuba ir duonos riekė kartą per dieną.
Kadangi Chajelė garsėjo kaip Vilniaus geto žvaigždė, jos dažnai prašydavo padainuoti ir čia. Ji niekada neatsisakydavo, dainuodavo teikdama viltį ir ištvermę, primindama visiems brangų Vilnių, o žmonės jai už tai dovanodavo papildomo maisto ar lengvesnius darbus.
Po keleto savaičių Chajelę su seserimi išvežė į garsiąją Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Vežė kelias dienas sunkvežimiu, skirtu galvijams gabenti, be vandens ir maisto.
Kaliniai kiekvieną dieną ilgai stovėdavo eilėse, kad gautų varganą porciją sriubos iš bulvių lupenų. Plito šiltinė ir badas. Po kelis kartus per dieną ir naktį suimtuosius rikiuodavo patikrinti. Praleisti tokį skaičiavimą ar pasislėpti reiškė mirtį. Po vieno tokio tikrinimo Chajelę su seserimi išvežė į Sofienvaldo lagerį. Čia daugiau nei dvejus metus šiurkščiausiomis sąlygomis ligų iškamuota, ištisai alkana Chajelė dirbo katorgos darbus, tiesė kelius, kirto miškus.
Pagalba kaliniams
Kurį laiką Chajelė prižiūrėjo laužus prie aikštelių, kad kaliniai nors trumpam galėtų pasišildyti. Jos draugė Milly Baron vėliau pasakojo: „Chajelė buvo tokia maloni visiems. Ji leido daugeliui kalinių ilgiau pasišildyti. Jei labai sirgai ar karščiavai, galėjai likti kareivinėse, bet vis tiek reikėjo dirbti – skusti bulves. Negalėjai pagulėti, kad pasveiktum. Chajelė kartais dainuodavo sergančioms merginoms – ji buvo kaip vaistas.
Vokiečių karininkui patiko Chajelė, todėl jis leido jai prižiūrėti merginas ir skusti bulves. O kai pareigūnas išeidavo iš kambario, Chajelė ragindavo merginas pasiimti bulves sau. Dėmesinga Chajelė dainuodavo mums visas geto dainas. Ji suteikė vilties, kad įveiksime blogį. Dainos padėjo užsimiršti, mintyse grąžino į geras dienas. Chajelė mums labai padėjo. Blogiausiomis sąlygomis ji parodė žmogiškumą. Visi ją mylėjome.“
Po daugelio metų pati mergina prisiminė: „Sofienvalde SS lagerio moteris sargybinė, užuot vedusi į darbą, vertė bėgti, ir, nors aš neblogai laksčiau, ji vis tiek po kelis kartus užtvodavo man per galvą lazda su vinimis gale. Kartą dėl atvirų galvos ir pečių žaizdų net turėjau šešias dienas praleisti krankenzubbe (lazarete).“
Tik dviem ligų ir bado kamuojamiems kaliniams pavyko sulaukti išlaisvinimo 1945-ųjų kovą...
[caption id="attachment_1253023" align="alignleft" width="1062"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Laisvė ir meilė
1945 m. kovo mėnesį Chajelė su seserimi buvo priverstos dalyvauti garsiajame moterų mirties marše Baltijos jūros link. Jos matė, kaip pirmose eilėse einančioms moterims buvo liepta bristi į vandenį... Kareiviai stūmė jas durtuvais ir varė vis toliau. Daugelį moterų nušovė, kitos nuskendo. Likusias gyvas suvarė į baržas – buvo numatyta subombarduoti šių žiaurių įvykių liudininkus. Laimė, sovietų kareiviai vadinamąjį maršą sustabdė, vokiečiai išsilakstė, o moterys liko paplūdimyje. Chajelė su seserimi pateko tarp stebuklingai išgyvenusiųjų.
Jas įkurdino su vengrėmis merginomis gretimuose barakuose. Netrukus bejėgės, plikai nuskustos seserys persikraustė į namą Lenkijos Lemborko mieste. Po poros dienų atsiradę keli vilniečiai vaikinai pakvietė jas pas save į namus, nes vienoms merginoms gyventi buvo nesaugu, sklido gandai, kad rusų kareiviai jas prievartauja. Kraštietis Izraelis Jutanas atpažino Chajelę. Jis prisistatė rašęs straipsnius apie jos prieškario pasirodymus, išgydė merginą nuo vidurių šiltinės ir... įsimylėjo. Po karo šis vaikinas susigrąžino ankstesnį žurnalistinį Xaviero Piatkos pseudonimą ir pasipiršo Chajelei.
Vėliau Chajelė susipažino su žydų Raudonosios armijos kariu ir gavo darbą Lauenburge, Vokietijoje, lenkų administracijoje – padėjo registruoti pabėgėlius ir atvykstančius lenkus.
Kartą Xavieras lydėjo žmoną į Lodzę, kur ji turėjo koncertuoti. Kol Chajelė dainavo, Xavieras vaikščiodamas susitiko seną pažįstamą lenką. Šis atpažino jį kaip prieškario laikų žurnalistą ir padėjo gauti naujus asmens dokumentus. Bydgoščiaus mieste Xavieras pradėjo dirbti lenkiško laikraščio redaktoriumi. 1945-ųjų birželį jis susituokė su Chajele, o liudininkai buvo nedidelė grupelė draugų aktorių.
Tų pačių metų rudenį jie persikėlė į Jelenia Gurą Vokietijoje, ten Xavieras tapo pagrindinio laikraščio redaktoriumi ir informacijos biuro vadovu. Netrukus pora įsigijo trijų kambarių butą ir mėgavosi prabangos dalykais, įskaitant automobilį, radiją, virtuvės maišytuvą, pianiną.
[caption id="attachment_1253018" align="alignleft" width="980"]
Chajelė Rozental. Museumoffamilyhistory.com nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1253021" align="alignleft" width="1078"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Triumfo žygis
Dvidešimt vienų metų Chajelė prisidėjo prie Valstybinio žydų teatro trupės ir kartu surengė daugybę pasirodymų Europos pabėgėlių stovyklose, sulaukė teigiamų Vroclavo, Varšuvos, Lodzės kritikų atsiliepimų. 1945 m. birželio 6-ąją Lodzėje Chajelė surengė nedidelį koncertą, moteris publiką nustebino savo jėga ir gyvenimo džiaugsmu. Pirmasis garsesnis jos pokario koncertas įvyko birželio 17-ąją Lodzėje, jį parengė Lenkijos žydų literatų, žurnalistų ir aktorių asociacija. Koncerto repertuarą sudarė Vilniaus geto teatro dainos. Pirmoje dalyje atliktos jos brolio Leibos dainos buvo skirtos jo atminimui. Antrąją dalį sudarė kitos populiarios geto dainos, gimtojo Vilniaus miesto himnas.
Vroclave Chajelė vaidino Johno Boyntono Priestley pjesėje „Inspektorius skambina“ senajame Breslaujos teatre kartu su draugu Schefteliu Zaku. Įsidarbinusi Žemutinės Silezijos žydų valstybiniame teatre, ji, tada vadinta Khayele arba Chaje, tapo viena svarbiausių aktorių trupės moterų ir greitai pagarsėjo kaip žvaigždė.
1946 m. jidiš kalba vaidinusi garsi amerikiečių komikė aktorė Molly Picon su vyru Yankeliu Kalichu-Jacobu lankydami pabėgėlių stovyklas pamatė Chajelę spektaklyje „Žalieji laukai“. Susižavėjusi M. Picon surengė Chajelės perklausą garsiam impresarijui Solui Hurokui. Šis atvažiavo į Varšuvą padėti atkurti nutrūkusius kultūrinius ryšius. S. Hurokui taip pat patiko Chajelė, ir jis pasiūlė moteriai gastroles Paryžiuje, vėliau ir Amerikoje. O. Y. Kalichas-Jacobas rašė, kad Chajelė buvo nauja Molly ikona.
Chajelė ir Xavieras išvažiavo iš Lenkijos. Turėdami kelionės dokumentus, bilietą į vieną pusę, nedidelį lagaminą ir vos dešimties dolerių banknotą, kurį Chajelė buvo paslėpusi savo plaukuose, jie kirto Lenkijos sieną.
1948 m. gegužę pora apsigyveno Paryžiuje. Chajelė prisijungė prie vietinio žydų teatro, „Entrepot“ teatro, „Ambigue“, „Pigalle“ ir kitų kabaretų. Kai 1949-aisiais naujųjų metų išvakarėse puikiai atliko jidiš dainas Gala Variety Show Paryžiaus Šajo rūmuose, gavo sutartį nuolatiniams naktiniams pasirodymams žydų naktiniame klube „Habibi“ Monmartre.
1948-aisiais Paryžiuje Chajelė įrašė pirmąją savo plokštelę su Beno Horriso orkestru. Pradėjo dainuoti per radiją ir televiziją. Nuolatos koncertavo naktiniuose Paryžiaus klubuose, kabaretuose, prisijungė prie aktorių trupės, kurioje vaidino garsūs jidiš aktoriai Etta Topel bei Markas Markovas, ir gastroliavo didžiuosiuose Europos miestuose.
1951 m. Afrikos jungtinis teatras pasiuntė Pietų Afrikos žydę artistę Sarą Sylvią į Paryžių organizuoti žydų artistų grupės gastrolių sezonui Keiptauno ir Johanesburgo miestuose. Chajelė taip pat buvo pakviesta į šią grupę. Tais pačiais metais ji su Xavieru persikėlė gyventi į Keiptauną, čia gimė dukros Naava ir Zola.
Iki 1970 m. Pietų Afrikos Respublikos teatro mėgėjai galėjo žavėtis Chajelės pasirodymais su garsiais atvykstančiais artistais Maksu Perlmanu ir Anri Gero. Didelė sėkmė lydėjo solinius jos šou Meisenberge, koncertus Alhambroje. Pietų Afrikoje Chajelė įrašė savo LP pavadinimu Chayele Rosenthal Stage Show.
Ilgus metus Chajelė koncertavo visoje Europoje ir Izraelyje, taip pat kruiziniame laineryje SS Shalom, kuris kursavo tarp Izraelio ir Niujorko. JAV ji pasirodydavo Brodvėjuje Bilo Rouso teatre su jidiš vaikų rašytoju ir prodiuseriu Jacobu Jacobsu, o anksčiau čia atliko pagrindinį vaidmenį miuzikle Hello Charlie.
Chajelė mokėjo septynias kalbas, todėl dažnai vaidindavo prancūzų, anglų pastatymuose, hebrajų kalba. Nepakartojami buvo jos misis Hollander Woody Alleno spektaklyje Don’t Drink The Water („Negerk vandens“), madam Georges Jeano Anouilho pjesėje Colombe, Goldos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ vaidmenys.
[caption id="attachment_1253025" align="alignleft" width="1083"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1253024" align="alignleft" width="1078"]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Pabaiga
1979-aisiais Chajelei buvo nustatytas vėžys. Jai atlikta operacija, taikyta chemoterapija ir švitinimas. Tačiau vos po dviejų mėnesių moteris grįžo į sceną ir lyg niekur nieko nuostabiai atliko paskutinį savo vaidmenį – pienininko Tevjė žmonos Goldos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Rugsėjo pirmąją, prabėgus savaitei po spektaklio, 55-erių Chajelės iškankinta širdis sustojo.
Jos gyvenimo istorija atspindėta Naavos Piatkos miuzikle „Geriau nekalbėk“ ir jos knygoje No goodbyes – A Father Daughter Memoir about Love, War and Resurrection („Jokių atsisveikinimų – tėvo dukters atsiminimai apie meilę, karą ir prisikėlimą“), daugelyje kitų knygų ir publikacijų, tarp kurių – Joshuos Sobolio „Getas“.
Stiprius šeimos genus paveldėjo abi Chajelės dukros. Naava buvo talentinga menininkė, autorė, aktorė ir dramaturgė, o Zola yra Jungtinių Amerikos Valstijų Billboard apdovanojimus pelniusi dainų autorė, atlikėja, rašytoja, mokytoja. Ji ir toliau dainuoja savo mamos ir dėdės Leibos jidiš dainas.
Skirta visiems Holokaustą išgyvenusiems, aukoms ir būsimoms Holokausto metu žuvusiųjų kartoms.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Iš šviesos į tamsą
Tikrąja žvaigžde, savotišku Vilniaus geto teatro simboliu tapo Chajelė Rozental, Frumos ir Nochumo Rozentalių duktė, gimusi Vilniuje 1924 m. balandžio 28-ąją. Jos tėvas buvo įkūręs spaustuvę ir Vilniuje leido populiarų dienraštį jidiš kalba Der Ovent Kuryer („Vakaro kurjeris“). Jis taip pat įgijo licenciją leisti populiarų Varšuvos žydų dienraštį Vilna: gaudavo kiekvieną spausdintą Varšuvos leidinio numerį, o antrą ir penktą puslapius užpildydavo vietinėmis Vilniaus naujienomis.
Vyresnysis brolis Leiba Rozentalis rašė eilėraščius ir keturiolikos metų jau išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį. Jis buvo Vilniaus jaunimo literatūros grupės narys, taip pat dalyvavo ansamblyje „Maidim“, rengė spektaklius su lėlėmis, rašė politines pjeses.
Chajelė, jos brolis ir sesuo Meri buvo artistiški ir išsilavinę. Chajelė lankė Epšteino gimnaziją, buvo tarp geriausiųjų mokinių, ypač gabi matematikai. Ji mokė žemesniųjų klasių mokinius, aktyviai sportavo, garsino „Maidim“ lėlių teatro vaidinimus ir būdama paauglė per radiją dainavo brolio dainas. 1940 m. šešiolikmetę merginą išrinko atstovauti Vilniui Dainų festivalyje Maskvoje. Deja, nuvažiuoti ten, suprantama, nepavyko – prasidėjo karas.
Chajelės tėvas, Vilniuje gerai žinomas ir gerbiamas intelektualas, tapo vienu pirmųjų sostinės žydų, kuriuos išvežė iš namų vokiečių Einsatzgruppen operatyvinė grupė. Šios nariai įsiveržė į jo namus, liepė pasiimti muilo, pakaitinių drabužių ir išvarė į lauką. Į namus jis negrįžo. Chajelė su motina, broliais ir seserimis netrukus taip pat atsidūrė gete. Jie neturėjo darbo kortelių, todėl norint išgyventi jiems teko slėptis rūsiuose, nuolatos keisti vietas.
[caption id="attachment_1253017" align="alignleft" width="984"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Vilties dainininkė
Kai gete nusistovėjo tam tikras santykinis stabilumas, judenrato (žydų tarybos) pirmininkas Jakobas Gensas paskelbė apie planus sukurti teatro trupę – tada aktoriai ir rašytojai gautų leidimus dirbti ir tokiu būdu galėtų išgyventi. Draugai literatai jau anksčiau Leibai padėjo gauti geltonąją kortelę – leidimą dirbti, vėliau rožinę kortelę savo šeimai, ir tai teikė žmonėms tam tikrą saugumą. Turintieji leidimus dirbti dažniausiai būdavo apsaugoti nuo naikinimo akcijų.
Chajelė atliko daug vaidmenų, pirmiausia jaunos našlaitės Pešės humoristiniame reviu apie gyvenimo gete chaosą ir sukrėtimus – jį parašė brolis Leiba ir kompozitorius Miša Veksleris. Jaunatviška, nesuvaldomo humoro ir subtiliai dainuojanti nedidelio ūgio mergaitė greitai pradėta vadinti Vilties dainininke.
Tačiau tariama ramybė truko neilgai. 1943 m. rugsėjo 20-ąją vokiečių karo vadovybė įsakė getą likviduoti. Tarsi liūdniausia likimo ironija: akcijai vadovavo komendantas, garsėjęs kaip ypatingas estetas, Austrijoje baigęs teatro mokyklą, saksofono ir klavišinių instrumentų muzikantas, kino aktorius (jo atliekamus muzikos kūrinius transliavo ir Kauno radiofonas).
Chajelės brolį Leibą deportavo į Estiją, Klogos lagerį – ten likus dienai iki išlaisvinimo jis buvo žiauriai nužudytas. Vokiečiai, išgirdę apie besiartinančią sovietų kariuomenę, mėgino evakuotis, žygiuoti į atokesnius miškus, kur jų belaisviai turėjo būti nužudyti. Išlikusiems kaliniams, įskaitant ir Leibą, buvo įsakyta iš rąstų pastatyti platformą ir sugulti. Ant vyrų buvo sukrauta daugiau rąstų, paskui ant tų rąstų suguldyta dar vyrų. Naciai juos sušaudė ir sudegino. Kai buvo kraunami sunkvežimiai ir stovykla buvo padegta, keli Klogos kaliniai paspruko.
Chajelė visas brolio Leibos dainas rašė į mažą sąsiuvinį, kad išsaugotų jo atminimą.
[caption id="attachment_1253020" align="alignnone" width="969"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Klajonės po Europą
Chajelės motiną, brolius ir seseris išsiuntė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą Latvijoje. Čia atvykus buvo pradėta atranka. Chajelė stovėjo greta motinos įsikibusi į jos ranką. Esesininkas nurodinėjo, kam eiti kairėn, kam – į dešinę. Pažvelgęs į mergaitės motiną, liepė jai sukti į kairę, o Chajelei – į dešinę. Bet mergaitė tvirtai laikėsi įsikibusi mamos. Tada ši ją šiurkštokai nustūmė. Į dešinę reiškė gyventi...
Vokietijai vis labiau stingant darbo jėgos, vidaus reikalų ministras Heinrichas Himmleris sutiko panaudoti suimtus žydus. Kaizervaldas tapo viena iš tokių darbo stovyklų. Chajelei ir jos seseriai teko be skalbimo priemonių valyti ir skalbti žuvusių kareivių uniformas, marškinius, trumpikes. Maisto buvo mažai: sriuba ir duonos riekė kartą per dieną.
Kadangi Chajelė garsėjo kaip Vilniaus geto žvaigždė, jos dažnai prašydavo padainuoti ir čia. Ji niekada neatsisakydavo, dainuodavo teikdama viltį ir ištvermę, primindama visiems brangų Vilnių, o žmonės jai už tai dovanodavo papildomo maisto ar lengvesnius darbus.
Po keleto savaičių Chajelę su seserimi išvežė į garsiąją Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Vežė kelias dienas sunkvežimiu, skirtu galvijams gabenti, be vandens ir maisto.
Kaliniai kiekvieną dieną ilgai stovėdavo eilėse, kad gautų varganą porciją sriubos iš bulvių lupenų. Plito šiltinė ir badas. Po kelis kartus per dieną ir naktį suimtuosius rikiuodavo patikrinti. Praleisti tokį skaičiavimą ar pasislėpti reiškė mirtį. Po vieno tokio tikrinimo Chajelę su seserimi išvežė į Sofienvaldo lagerį. Čia daugiau nei dvejus metus šiurkščiausiomis sąlygomis ligų iškamuota, ištisai alkana Chajelė dirbo katorgos darbus, tiesė kelius, kirto miškus.
Pagalba kaliniams
Kurį laiką Chajelė prižiūrėjo laužus prie aikštelių, kad kaliniai nors trumpam galėtų pasišildyti. Jos draugė Milly Baron vėliau pasakojo: „Chajelė buvo tokia maloni visiems. Ji leido daugeliui kalinių ilgiau pasišildyti. Jei labai sirgai ar karščiavai, galėjai likti kareivinėse, bet vis tiek reikėjo dirbti – skusti bulves. Negalėjai pagulėti, kad pasveiktum. Chajelė kartais dainuodavo sergančioms merginoms – ji buvo kaip vaistas.
Vokiečių karininkui patiko Chajelė, todėl jis leido jai prižiūrėti merginas ir skusti bulves. O kai pareigūnas išeidavo iš kambario, Chajelė ragindavo merginas pasiimti bulves sau. Dėmesinga Chajelė dainuodavo mums visas geto dainas. Ji suteikė vilties, kad įveiksime blogį. Dainos padėjo užsimiršti, mintyse grąžino į geras dienas. Chajelė mums labai padėjo. Blogiausiomis sąlygomis ji parodė žmogiškumą. Visi ją mylėjome.“
Po daugelio metų pati mergina prisiminė: „Sofienvalde SS lagerio moteris sargybinė, užuot vedusi į darbą, vertė bėgti, ir, nors aš neblogai laksčiau, ji vis tiek po kelis kartus užtvodavo man per galvą lazda su vinimis gale. Kartą dėl atvirų galvos ir pečių žaizdų net turėjau šešias dienas praleisti krankenzubbe (lazarete).“
Tik dviem ligų ir bado kamuojamiems kaliniams pavyko sulaukti išlaisvinimo 1945-ųjų kovą...
[caption id="attachment_1253023" align="alignleft" width="1062"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Laisvė ir meilė
1945 m. kovo mėnesį Chajelė su seserimi buvo priverstos dalyvauti garsiajame moterų mirties marše Baltijos jūros link. Jos matė, kaip pirmose eilėse einančioms moterims buvo liepta bristi į vandenį... Kareiviai stūmė jas durtuvais ir varė vis toliau. Daugelį moterų nušovė, kitos nuskendo. Likusias gyvas suvarė į baržas – buvo numatyta subombarduoti šių žiaurių įvykių liudininkus. Laimė, sovietų kareiviai vadinamąjį maršą sustabdė, vokiečiai išsilakstė, o moterys liko paplūdimyje. Chajelė su seserimi pateko tarp stebuklingai išgyvenusiųjų.
Jas įkurdino su vengrėmis merginomis gretimuose barakuose. Netrukus bejėgės, plikai nuskustos seserys persikraustė į namą Lenkijos Lemborko mieste. Po poros dienų atsiradę keli vilniečiai vaikinai pakvietė jas pas save į namus, nes vienoms merginoms gyventi buvo nesaugu, sklido gandai, kad rusų kareiviai jas prievartauja. Kraštietis Izraelis Jutanas atpažino Chajelę. Jis prisistatė rašęs straipsnius apie jos prieškario pasirodymus, išgydė merginą nuo vidurių šiltinės ir... įsimylėjo. Po karo šis vaikinas susigrąžino ankstesnį žurnalistinį Xaviero Piatkos pseudonimą ir pasipiršo Chajelei.
Vėliau Chajelė susipažino su žydų Raudonosios armijos kariu ir gavo darbą Lauenburge, Vokietijoje, lenkų administracijoje – padėjo registruoti pabėgėlius ir atvykstančius lenkus.
Kartą Xavieras lydėjo žmoną į Lodzę, kur ji turėjo koncertuoti. Kol Chajelė dainavo, Xavieras vaikščiodamas susitiko seną pažįstamą lenką. Šis atpažino jį kaip prieškario laikų žurnalistą ir padėjo gauti naujus asmens dokumentus. Bydgoščiaus mieste Xavieras pradėjo dirbti lenkiško laikraščio redaktoriumi. 1945-ųjų birželį jis susituokė su Chajele, o liudininkai buvo nedidelė grupelė draugų aktorių.
Tų pačių metų rudenį jie persikėlė į Jelenia Gurą Vokietijoje, ten Xavieras tapo pagrindinio laikraščio redaktoriumi ir informacijos biuro vadovu. Netrukus pora įsigijo trijų kambarių butą ir mėgavosi prabangos dalykais, įskaitant automobilį, radiją, virtuvės maišytuvą, pianiną.
[caption id="attachment_1253018" align="alignleft" width="980"] Chajelė Rozental. Museumoffamilyhistory.com nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1253021" align="alignleft" width="1078"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Triumfo žygis
Dvidešimt vienų metų Chajelė prisidėjo prie Valstybinio žydų teatro trupės ir kartu surengė daugybę pasirodymų Europos pabėgėlių stovyklose, sulaukė teigiamų Vroclavo, Varšuvos, Lodzės kritikų atsiliepimų. 1945 m. birželio 6-ąją Lodzėje Chajelė surengė nedidelį koncertą, moteris publiką nustebino savo jėga ir gyvenimo džiaugsmu. Pirmasis garsesnis jos pokario koncertas įvyko birželio 17-ąją Lodzėje, jį parengė Lenkijos žydų literatų, žurnalistų ir aktorių asociacija. Koncerto repertuarą sudarė Vilniaus geto teatro dainos. Pirmoje dalyje atliktos jos brolio Leibos dainos buvo skirtos jo atminimui. Antrąją dalį sudarė kitos populiarios geto dainos, gimtojo Vilniaus miesto himnas.
Vroclave Chajelė vaidino Johno Boyntono Priestley pjesėje „Inspektorius skambina“ senajame Breslaujos teatre kartu su draugu Schefteliu Zaku. Įsidarbinusi Žemutinės Silezijos žydų valstybiniame teatre, ji, tada vadinta Khayele arba Chaje, tapo viena svarbiausių aktorių trupės moterų ir greitai pagarsėjo kaip žvaigždė.
1946 m. jidiš kalba vaidinusi garsi amerikiečių komikė aktorė Molly Picon su vyru Yankeliu Kalichu-Jacobu lankydami pabėgėlių stovyklas pamatė Chajelę spektaklyje „Žalieji laukai“. Susižavėjusi M. Picon surengė Chajelės perklausą garsiam impresarijui Solui Hurokui. Šis atvažiavo į Varšuvą padėti atkurti nutrūkusius kultūrinius ryšius. S. Hurokui taip pat patiko Chajelė, ir jis pasiūlė moteriai gastroles Paryžiuje, vėliau ir Amerikoje. O. Y. Kalichas-Jacobas rašė, kad Chajelė buvo nauja Molly ikona.
Chajelė ir Xavieras išvažiavo iš Lenkijos. Turėdami kelionės dokumentus, bilietą į vieną pusę, nedidelį lagaminą ir vos dešimties dolerių banknotą, kurį Chajelė buvo paslėpusi savo plaukuose, jie kirto Lenkijos sieną.
1948 m. gegužę pora apsigyveno Paryžiuje. Chajelė prisijungė prie vietinio žydų teatro, „Entrepot“ teatro, „Ambigue“, „Pigalle“ ir kitų kabaretų. Kai 1949-aisiais naujųjų metų išvakarėse puikiai atliko jidiš dainas Gala Variety Show Paryžiaus Šajo rūmuose, gavo sutartį nuolatiniams naktiniams pasirodymams žydų naktiniame klube „Habibi“ Monmartre.
1948-aisiais Paryžiuje Chajelė įrašė pirmąją savo plokštelę su Beno Horriso orkestru. Pradėjo dainuoti per radiją ir televiziją. Nuolatos koncertavo naktiniuose Paryžiaus klubuose, kabaretuose, prisijungė prie aktorių trupės, kurioje vaidino garsūs jidiš aktoriai Etta Topel bei Markas Markovas, ir gastroliavo didžiuosiuose Europos miestuose.
1951 m. Afrikos jungtinis teatras pasiuntė Pietų Afrikos žydę artistę Sarą Sylvią į Paryžių organizuoti žydų artistų grupės gastrolių sezonui Keiptauno ir Johanesburgo miestuose. Chajelė taip pat buvo pakviesta į šią grupę. Tais pačiais metais ji su Xavieru persikėlė gyventi į Keiptauną, čia gimė dukros Naava ir Zola.
Iki 1970 m. Pietų Afrikos Respublikos teatro mėgėjai galėjo žavėtis Chajelės pasirodymais su garsiais atvykstančiais artistais Maksu Perlmanu ir Anri Gero. Didelė sėkmė lydėjo solinius jos šou Meisenberge, koncertus Alhambroje. Pietų Afrikoje Chajelė įrašė savo LP pavadinimu Chayele Rosenthal Stage Show.
Ilgus metus Chajelė koncertavo visoje Europoje ir Izraelyje, taip pat kruiziniame laineryje SS Shalom, kuris kursavo tarp Izraelio ir Niujorko. JAV ji pasirodydavo Brodvėjuje Bilo Rouso teatre su jidiš vaikų rašytoju ir prodiuseriu Jacobu Jacobsu, o anksčiau čia atliko pagrindinį vaidmenį miuzikle Hello Charlie.
Chajelė mokėjo septynias kalbas, todėl dažnai vaidindavo prancūzų, anglų pastatymuose, hebrajų kalba. Nepakartojami buvo jos misis Hollander Woody Alleno spektaklyje Don’t Drink The Water („Negerk vandens“), madam Georges Jeano Anouilho pjesėje Colombe, Goldos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ vaidmenys.
[caption id="attachment_1253025" align="alignleft" width="1083"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
[caption id="attachment_1253024" align="alignleft" width="1078"] Chajelė Rozental. Chayela.com nuotrauka[/caption]
Pabaiga
1979-aisiais Chajelei buvo nustatytas vėžys. Jai atlikta operacija, taikyta chemoterapija ir švitinimas. Tačiau vos po dviejų mėnesių moteris grįžo į sceną ir lyg niekur nieko nuostabiai atliko paskutinį savo vaidmenį – pienininko Tevjė žmonos Goldos miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Rugsėjo pirmąją, prabėgus savaitei po spektaklio, 55-erių Chajelės iškankinta širdis sustojo.
Jos gyvenimo istorija atspindėta Naavos Piatkos miuzikle „Geriau nekalbėk“ ir jos knygoje No goodbyes – A Father Daughter Memoir about Love, War and Resurrection („Jokių atsisveikinimų – tėvo dukters atsiminimai apie meilę, karą ir prisikėlimą“), daugelyje kitų knygų ir publikacijų, tarp kurių – Joshuos Sobolio „Getas“.
Stiprius šeimos genus paveldėjo abi Chajelės dukros. Naava buvo talentinga menininkė, autorė, aktorė ir dramaturgė, o Zola yra Jungtinių Amerikos Valstijų Billboard apdovanojimus pelniusi dainų autorė, atlikėja, rašytoja, mokytoja. Ji ir toliau dainuoja savo mamos ir dėdės Leibos jidiš dainas.
Skirta visiems Holokaustą išgyvenusiems, aukoms ir būsimoms Holokausto metu žuvusiųjų kartoms.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]
[newsletter]
[related]
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
