Kelios dešimtys klausimų rašytojui Andrijui Liubkai

[intro_text content="Mielas rašytojau, būdamas vis artimesnis Lietuvai, ar leisite pateikti Jums klausimų, kurie rodys, kaip Jūs suprantate mano šalį ir kaip interpretuoju Jūsų literatūrinę kūrybą?"]

Skaitydamas Jūsų trumpus apsakymus, esė, interviu ir kitokius tekstus, darau prielaidą, kad mes, lietuviai ir ukrainiečiai, kaip ir kitos Vidurio Rytų Europos tautos, esame nesunkiai suprantami vieni kitiems, tačiau labai neaiškūs žmonėms iš kitų šalių bei regionų – ar tiksliai įvardiju mūsų išskirtinumo žymę?

Po Pirmojo pasaulinio karo amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway'ėjus rašė apie prarastąją kartą, o mes šiandien esame tie, kurie europiečiams atrodome taip egzotiškai, kaip XX amžiuje, tarpukariu amerikiečiams atrodė Paryžius ir Prancūzija. Gal tikrai mūsų pašaliuose gimsta arba jau net ir tęsiasi ta kultūros galimybė, kuri beveik visur kitur yra jau prarasta? Ar esame kitoms Vakarų valstybėms nostalgiškas priminimas apie tai, kas ir kokios jos buvo prieš šimtą arba ir du šimtus metų, kai klestėjo demokratija, laisvė ir teisės galia? Kita vertus, ar būdamas arti rupios tikrovės šiandien mąstote apie panašius abstrakčius dalykus, apie kuriuos kukliai bandau klausti?

Ar nėra taip, kad Jūsų literatūrinė kūryba nereikalauja jokių papildomų stilistinių žaidimų? Tai, kas Jums akivaizdu ir paliečiama rankomis bei pagaunama siela, yra jau pakankamas literatūrinis stilius? Ar pritarsite mano spėjimui, kad literatūrinė raiška, kaip būdas suprasti save ir pasaulį, turi visas galimybes klestėti Ukrainoje ir ne tik joje? Juk tas, nerandu kito žodžio, metodas, kuriuo reflektuojame save ir aplinką, yra jau savaime savitas, nereikalauja jokių papildomų dekoracijų, neiššifruojamų metaforų ir kitokių literatūrinių tropų? Ar gelbsti fronte rašytojo gebėjimas į realybę žvelgti iš, kad ir nedidelio, bet nuotolio? O gal karo Ukrainoje pradžioje apimdavo jausmas, kad visa tai, kas vyko, yra sąlygiška? Bet ar gali žmogaus gyvybė būti sąlygiška?

Kas išlaiko žmogų žmogumi? Ar leisite Jus vos truputį, labai trumpai supažindinti su lietuvių autoriaus Icchoko Mero kūriniu „Lygiosios trunka akimirką“, kuriame rašytojas aprašo situaciją, kai budelis ir auka stovi vienas prieš kitą ir beveik neįmanomą sekundės dalį jie yra lygūs, kaip lygūs turėtų būti visi žmonės? Ar privilegija mirti ne nuo bombos, o nuo priešo tiesiogiai ir reiškia tą lygybės momentą (nors ir prieš vieno pergalę kito atžvilgiu)? Ar sutiksite, kad Jūsų tampa įmanoma klausti, iš ko atsiranda ne vien buitinė, socialinė, bet ir sielos, dvasinė bei sakralioji tikrovė? Tačiau juk atsakymų nežinome nei Jūs, nei aš, tiesa? Argi tai nėra priartėjimas įmanomai arti prie slėpinio, kurį gali plonyčiu ruoželiu apšviesti tik tokia nelaimė kaip karas?

Ar galėčiau Jus supažindinti su dar vienu lietuvių kūrėju – XX amžiaus vidurio poetu Algimantu Mackumi? Juk pirmąją plataus masto karo dieną ir įvykius Bučoje išgyvenote taip, kad galėtumėte pasirašyti po A. Mackaus eilėraščio eilute, cituoju netiksliai, „tą rytą popiežius iš pareigų atleido Dievą“. Kokia yra tikėjimo būklė ir būsenos fronte ir Vakarų Ukrainoje? Ar tikrai žmonės tik stengiasi gyventi sava, kiek įmanoma, ramia vaga ir negalvoja apie aukštesnę tikrovę?

Karas Ukrainoje Jums ir Jūsų artimiesiems, kuriuos dera suprasti kaip beveik visus ukrainiečius, yra tas reiškinys arba įvykių virtinė, kurie gali žmogaus buvimą vis labiau versti tikru ir neįmanomu sumeluoti? Ar kare ir jo literatūroje yra melo galimybė?

Kodėl lotyniška sentencija byloja, kad, kol žvanga ginklai, mūzos tyli? Ar apskritai net ir po karo bus įmanoma rašyti poeziją? Juk Theodoras Adorno dar prieš kelis dešimtmečius teigė, kad po Holokausto jau nebuvo prasmės eiliuoti?

Kas Jums yra atmintis ir jos dokumentavimas raštu? Kur baigiasi faktografija ir prasideda grožinė literatūra? Ar įmanoma nesuinteresuota meninė kūryba, esanti tik dėl estetinio efekto? Ar Rusijos žydo struktūralisto Romano Jakobsono teorija apie poetinę kalbos funkciją šiandien tebėra prasminga?

Kokie bus Jūsų ir mūsų šalies žmonės po to siaubo, kuriame gyvenate kelerius metus? Gal tie, kurie išvyko iš Ukrainos, bėgdami nuo karo, kaip ir tie, kurie kariauja, nors jų namai jau sugriauti, amžinai išsaugos savo namus? Ar esate tas, kuris gali byloti, kad iš žmogaus tėvynę atimti yra neįmanoma? Ar teisingai Ukrainoje iš toliau įžiūriu tebegyvą namų patriotizmą, kuris reiškia, kad, net juos praradus, emocinė ir intelektualinė atmintis nedingsta į tuštumą? Argi tokia prielaida nėra populiaraus šiandien posakio „mes esame Ukraina“ esmė? Tos valstybės, kurios remia Jūsų tautą ir Ukrainos pergalę, juk yra persiėmusios karo kančios, kuri nė vienam žmogui nėra svetima?

Klausimai vis dėlto baigiasi ties moralės dilema, kuri beturi du atsakymus: taip arba ne? Galbūt dėl to šiandien Ukrainoje ir jautriojoje pasaulio dalyje kalbėti apie niuansus, išlygas, kompromisus yra tiesiog niekšybė? Gal pastarosios esmė visada yra apleistis? Ar ukrainiečiai mūsų laikais nėra prikišamas bylojimas ne tik apie tai, kas yra žmogus, bet ir kas yra pasaulis bei žmonija?

Kaip įmanoma, kad tokias pervartas išgyvenančioje šalyje skleidžiasi tai, kas išsakytina kaip bendras žmonių sambūvis ir atsakymas į klausimą apie dar vieną lotynišką sentenciją: ar tikrai žmogus žmogui yra vilkas? Ar suprantate, kad Jūsų ir kitų ukrainiečių rankose, o ne idiotų diktatorių liguistose fantazijose yra pasaulio ateitis? Ne vien Ukrainos, bet ir žmonijos? Ar labai klysiu pastaruosius klausimus vadindamas Jums savaime suprantamais ir nereikalingais papildomų patvirtinimų?

Ar dabar lankydamasis Vilniaus knygų mugėje ir kitose mūsų regiono šalyse matote kokią nors mūsų bendrą ateitį? Klausimas Jums, ukrainiečiui, apie Lietuvos žmones: ar tikrai pastebite tai, kad esame toje pačioje valtyje, ir ne tik dabar, bet ir nuo mūsų senovės genčių laikų? Ar galite įsivaizduoti, kokios artimos Lietuvos skaitytojams yra tos būsenos ir socialinė, kultūrinė tikrovė, apie kurią rašote savo knygose? Ar lietuviai šiandien nebijo pripažinti, kad patys irgi kelia panašius klausimus ir nepaliaudami ieško atsakymų į juos?

Ar leisite Jums neužduoti paskutiniojo klausimo? Ar galėtumėte šį trumpą klausimyną suprasti ir interpretuoti kaip tikrovę, kuri neturi pradžios ir pabaigos, visai kaip mūsų gyvenimas?

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama