Reformacijos Lietuvoje istorija anglų kalba – neeilinis įvykis. Pokalbis su D. Pociūte-Abukevičiene
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Prestižinė tarptautinė mokslo leidykla „Brill“ (įsteigta 1683 m. Nyderlanduose, Leideno mieste) 2025 m. išleido Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojos prof. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės monografiją The Reformation in Lithuania. Origins and Developments up to 1570."] Vakarų leidykloje publikuotas darbas yra pirmoji anglakalbiams skaitytojams skirta Reformacijos Lietuvoje istorija. Džiugu, kad ji parengta lietuvės tyrėjos. Prestižinėse Vakarų leidyklose išleistų lietuvių sukurtų istorinių darbų kol kas yra vienetai. Tad su profesore DAINORA POCIŪTE-ABUKEVIČIENE kalbamės apie knygą, jos išleidimo aplinkybes ir autorės mokslinę kūrybą, skirtą Reformacijos temai. Dar Reformacijos 500 metų jubiliejaus išvakarėse lietuvių kalba perleisto Wu Mingo (Lutherio Blissetto) romano „Q“ pratarmėje teigėte: „Reformacija visų pirma iškėlė tikrųjų Evangelijos vertybių atgaivinimo ir įtvirtinimo kasdienybėje šūkį bei suformavo Bažnyčios kaip hierarchinės institucijos, besivadovaujančios dvejopos tiesos standartais, kritikos tradiciją.“ Tad, gerbiama Dainora, Jūs Reformaciją suprantate kaip tai, kas yra daugiau negu dar vienas kultūrinis judėjimas tarp daugelio kitų? Kokia epochinė Europos žemynui Reformacijos reikšmė? Ar tai tik Vakarų krikščionybės fenomenas, ar reikėtų Reformaciją sieti ir su kultūrine Renesanso epocha? Kaip pati atradote Reformacijos tyrimus kaip savo akademinį pašaukimą? Dėkoju už dėmesį ir naudojuosi proga pasidžiaugti jūsų indėliu skleidžiant žinias apie religinės istorijos procesus, komentuojant šios srities įvykius. Reformaciją visų pirma matau kaip judėjimą, kuris tarp pasauliečių paskatino iki tol neregėtą religinį entuziazmą, į kitą lygmenį pakylėjo religinę visuomenės sąmonę, parodė, kad dvasinė aplinka, tiesos paieškos yra svarbūs kasdienio gyvenimo standartai. Aš nevertinu, ar skirtingos Reformacijos doktrinos bei kryptys buvo teisios, tai yra ortodoksiškos ar eretiškos: visos jos sudarė niekada daugiau nepasikartojusį judėjimą, kuris turėjo didžiulį poveikį Europos istorijai ir identiteto raidai. Tai tikrai ne vienas iš kultūrinių judėjimų: jis iš esmės pakeitė krikščionybės dinamiką Europoje, o Lietuvą, Vakarų Bažnyčios pakraštį, stačiatikybės paribį, Reformacija įvėlė į renesanso Europos minties sūkurį. Dvasinę judėjimo galią XVI a. vidurio Vilniuje puikiai liudija iš stačiatikiškos gimtinės netoli Naugarduko į sostinę atvykęs pagalvės mokesčių rinkėjas Teodoras Jevlašauskis: įkvėptas Biblijos žodžio, skelbiamo evangelikų gatvės pamokslininkų, jis pasijunta išlaisvintas samprotauti, rašyti savo gyvenimo dienoraštį, nors buvo bemokslis. Renesanso ir humanizmo dvasia, be abejonės, atvėrė duris Reformacijai, kuri buvo ne tik socialinis, bet ir sąmonės reiškinys, sutelktas į filologines ir filosofines studijas. Tačiau Reformacijos spektras ir poveikis buvo daug platesni, įvairialypiai, plitę nuo vienuolynų iki universitetų, nuo eilinių miestiečių iki didikų ir valdovų. Ji sukūrė naujas visuomenes. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia: užtenka pažvelgti į Žemaitijos kaimynystėje 1525 m. atsiradusios liuteroniškos Prūsijos proveržį: iš kryžiuočių nukariautos teritorijos, kurioje nebuvo nieko, išskyrus ordino pilis ir dykras aplinkui, Prūsijos kunigaikštystė Europos pakraštyje per keletą dešimtmečių virto modernia valstybe su universitetu, klestinčia spauda ir miestais. Ji pasitarnavo ir kaip lietuviškos knygos bei lietuviškojo liuteronizmo lopšys. Reformacijos reikšmę iškalbingai liudija tai, kad tai vienintelis intelektualinis, religinis Lietuvos istorijos fenomenas, tapęs tarptautiniu istorinių tyrimų objektu.
Patyriau, kad gilinantis į protestantizmo istoriją geriau matyti ir Romos Katalikų Bažnyčios raida.
Pašaukimą (gražus Reformacijos epochoje tiek tarp evangelikų, tiek tarp jėzuitų ypatingą reikšmę įgijęs konceptas) visų pirma istoriniams religinės minties, kultūros tyrimams atradau dar studijų metais. Ilgainiui patyriau, kad gilinantis į protestantizmo istoriją geriau matyti ir Romos Katalikų Bažnyčios raida. Nesu konfesiškai angažuota istorikė, turinti kokį nors interesą formuoti manipuliatyvų istoriografinį pasakojimą, išaukštinti protestantizmą ar kritikuoti katalikybę. Galėčiau taip pat tirti ir jėzuitus, bet matau, kad dėmesio šiai sričiai netrūksta. Reformacijos dvasia maištingesnė, joje daugiau netikėtumų, posūkių, dramų, tad visa tai man galiausiai įdomu. 2008 m. parašėte monografiją „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai“, 2011 m. – „Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas: Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio funebris (1547)“. Tai pagrindiniai pirmieji Jūsų Reformacijos fenomenui Lietuvoje skirti darbai? Kokios pagrindinės šių knygų idėjos ir kaip šie tyrimai paveikė pasikeitusį akademinį interesą Reformacijos temai Lietuvoje? Kodėl mūsų lietuviškajai tapatybei tai turėtų būti svarbu? „Maištininkų katedros“ buvo pirmoji mano didelė monografija po disertacijos pagrindu išleisto darbo apie protestantiškąsias giesmes. Rašiau ją su įkvėpimu, knyga sulaukė ir bene daugiausia dėmesio. Čia pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje ėmiausi nagrinėti itališkąsias Lietuvos Reformacijos ištakas, apibendrinau savo atradimus, susijusius su Kulviečio biografija ir veikla, naujai įvertinau Lietuvos Reformacijos lyderio Mikalojaus Radvilos Juodojo religinę aplinką ir santykius su italų evangelikais, jo konfesinės tapatybės raidą. [caption id="attachment_1250477" align="alignleft" width="987"]
Paminklas Abraomui Kulviečiui Jonavos Santarvės aikštėje (atidengtas 2009 m. birželio 22 d.). Wikipedia.org nuotrauka[/caption] Netrukus bendradarbiaudama su kolegomis paskelbiau ir tekstologinius darbus: kritines Kulviečio pirmojo biografo Johanno Hoppijaus ir paties Kulviečio „Tikėjimo išpažinimo“, taip pat Radvilos Juodojo polemikos su popiežiaus nuncijumi Luigi Lippomano publikacijas, įsteigdama seriją Monumenta Reformationis Lithuanicae („Lietuvos Reformacijos paminklai“). Reformacijos ankstyviausias rašytinis palikimas iki tol buvo mažai pažinus. XXI a. pradėjus skaitmeninti pasaulio bibliotekų paveldą atsirado iki tol dingusiais laikyti šaltiniai, tokie kaip Kulviečiui skirta Hoppijaus „Laidotuvių kalba“, kurios dabar žinau du išlikusius egzempliorius pasaulyje – Anglijos Durhamo universitete ir Sankt Peterburge. Esu įsitikinusi istorinių darbų svarba: praeitį nuolatos reikia dabartinti, antraip neįmanoma užtikrinti istorijos egzistavimo. Jaučiu įsipareigojimą ne tik rašyti darbus lietuviškai, bet ir formuoti lietuviškos istoriografinės perspektyvos pasakojimą kitomis Vakarų kalbomis, kurios svarbios kaip tarptautinės akademinės kalbos. Tirdama Lietuvos ir Italijos evangelikų kontaktus daug laiko esu praleidusi Italijos archyvuose, tad man pažįstama šios srities Italijos intelektualinė aplinka. Italijos leidykloje „Claudiana“, kuri yra seniausia specializuota Italijos protestantizmo tyrimų leidykla, esu išleidusi ir pirmąjį itališką veikalą apie Lietuvos Reformaciją (La Riforma in Lituania, 2021). Tai buvo mano knygos „Nematomos tikrovės šviesa: Reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“ (2017) vertimas, adaptuotas italų skaitytojams. Nesu vienos temos tyrėja, mane įkvepia iššūkiai, netyrinėti laukai. Beveik dešimtmetį skyriau tarpdisciplininio pobūdžio darbui apie protestantizmo ir medicinos raidos ryšius, tyrinėdama italų mediko antitrinitoriaus, Stepono Batoro vyriausiojo gydytojo gyvenimą ir veiklą. 2022 m. išleista Niccolò Buccellos monografija „Inkvizicijos kalinys, valdovo medikas“ yra apskritai pirmoji knyga apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų gydytojus ir medicininę aplinką. Išskirtinė Buccellos biografija yra italų protestantų imigracijos poveikio regiono Reformacijos istorijai liudytoja. Venecijos inkvizicijos kalintas Padujos anatomas, pabėgęs į Transilvaniją ir netrukus atsidūręs Lenkijos ir Lietuvos valdovo dvare, buvo žymiausias XVI a. pabaigos medikas Lenkijoje ir Lietuvoje, socinizmo bendruomenės kūrėjas, ankstyvosios medicininės polemikos iniciatorius. Nonkonformistinės Reformacijos siužetai tebėra labiausiai intriguojančios ankstyvųjų naujųjų laikų konfesinės raidos kryptys. [caption id="attachment_1250479" align="alignleft" width="320"]
Knygos viršelis[/caption] Pakalbėkime apie naujausią monografiją. Ar tikrai tai yra pirmas lietuvių mokslininkų darbas apie Reformaciją anglų kalba? Jei taip, kas, Jūsų manymu, tai lemia? Kultūrinės ar religinės priežastys? Kaip kilo mintis rašyti šią knygą? Kaip minėjau, Reformacija Lietuvoje yra tarptautinė ir net konkurencinga tyrimų sritis. Paradoksas (o iš tiesų labiau taisyklė, prie kurios jau pripratome) yra tai, kad Vakarų Reformacijos naratyvai, kuriuose aptariama Lietuva, suformuoti ne pačių lietuvių. Be to, Lietuvos Reformacija Vakaruose visada vertinama kaip Reformacijos Lenkijoje sudėtinė dalis. Pavyzdys galėtų būti vienas naujausių tokių darbų anglų kalba – Kazimierzo Bemo studija Calvinism in the Polish Commonwealth 1548–1648, publikuota 2020 m. toje pačioje „Brill“ leidykloje. Lietuvos protestantizmas čia vertinamas kaip Abiejų Tautų Respublikos segmentas, Lietuvos Reformatų Bažnyčia – kaip monarchijos evangelikų provincija. Užsienio tyrėjai mažai naudojasi lietuviškais darbais. Tokia perspektyva turi tam tikrą pagrindą, tačiau redukuoja savarankišką Lietuvos perspektyvą. Mano nauja knyga yra ne tik pirma lietuvių parašyta, bet ir apskritai pirmoji Vakarų Europoje anglų kalba publikuota monografija, skirta Lietuvos Reformacijai, tiksliau, ankstyvajam jos laikotarpiui. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1988 m. buvo publikuota Antano Musteikio Kolumbijos universitete ginta daktaro disertacija Lietuvos Reformacijos tema anglų kalba. Savo tyrimuose įvertinu Lietuvos ir Lenkijos evangelikų sąsajas, ryšius, tačiau bandau parodyti, kad Lietuvos Reformacija turi savo istoriją. Ypač daug dėmesio skirdama ankstyvajam Reformacijos Lietuvoje etapui matau, kad Lietuvos Reformacijos ištakos yra autonomiškos, susijusios su lietuvių studijomis Vokietijos ir Italijos universitetuose, italų emigrantų veikla Lietuvoje, vietos aristokratijos posūkiu į protestantizmą. Šių procesų veikiamos Lietuvos protestantų bendruomenės tapo tarptautinės tinklaveikos dalimi, keitėsi patirtimi su bendraminčiais Lenkijoje. Lietuvos ir Lenkijos Reformacijos procesų sutapatinimą pirmiausia lėmė lenkų kalbos įsigalėjimas Lietuvoje. Tai silpnoji Lietuvos kultūros istorijos grandis, kuri turėjo savas priežastis. Tačiau nepakankamai išplėtota lietuvių rašytinė tradicija nereiškia, kad Lietuvos kultūros, taip pat protestantizmo istorija vystėsi kaip specifinis procesas, nevadintinas lietuvišku. Išplitusi daugiatautiškumo charakteristika, susiaurinanti, susilpninanti Lietuvos valstybinės tapatybės parametrą, yra pernelyg schemiška ideologema. Jos įsigalėjimą lemia neišplėtota lietuvių rašytinė tradicija.
Savo angliškame darbe sąvokas „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“ ir „Lietuva“ vartoju sinonimiškai, laikau tai normaliu dalyku; neteisinga, kad žodis „Lietuva“ išguitas iš ankstyvųjų naujųjų laikų istoriografinio naratyvo, nuolat vartojant tik LDK santrumpą.
Rašto kalba yra svarbus, bet ne absoliutus kriterijus valstybės ir jos kultūrinės raidos tapatybei apibrėžti. Savo angliškame darbe sąvokas „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“ ir „Lietuva“ vartoju sinonimiškai, laikau tai normaliu dalyku; neteisinga, kad žodis „Lietuva“ išguitas iš ankstyvųjų naujųjų laikų istoriografinio naratyvo, nuolat vartojant tik LDK santrumpą. Angliškos monografijos neplanavau, ji gimė netikėtai, kai parengti knygą pasiūlė pati leidykla, inicijavusi naują seriją. Priežastys, lemiančios menką pačių lietuvių balsą Vakarų istoriografinėje tradicijoje, yra, sakyčiau, istorinės. Tarptautinės leidyklos, kuriose didelė konkurencija, nefinansuoja teksto parengimo. Vakarų istorikai turi daug pranašumų, mus vis dar skiria nevienodos darbo sąlygos. Gerėjant mokslo tyrimų finansavimo padėčiai, situacija, tikėtina, keisis. Ne sykį esu kalbėjusi apie akademinių lituanistinių tyrimo centrų poreikį Europos universitetuose (tokius turi lenkai) – tokie branduoliai yra svarbi minkštoji galia, formuoja tarptautinius ryšius, bet atrodo, kad tokių neatsiras. Egzistuojantys centrai užsiima kalbos mokymu ir populiarinimu, bet ne tyrimais, kurie galėtų būti sąveikos su Vakarų istoriografija bazė. Kodėl išskirtas laikotarpis iki 1570 metų? Kuo jis ypatingas? Kokios ryškiausios asmenybės ir įvykiai reiškėsi tuo metu? Kokie buvo lietuviški Reformacijos savitumai, palyginti su likusiu Europos žemynu? Ankstyvasis Lietuvos Reformacijos etapas, mano supratimu, yra savarankiškas, itin sparčiai besivystęs ir radikalius pokyčius visuomenėje paskatinęs periodas. Jo cenzūra prasidėjo su Mikalojaus Radvilos Juodojo mirtimi 1565-aisiais, Liublino unija 1569-aisiais ir galiausiai 1570-ųjų Sandomiro susitarimu, kurio metu Lietuvos evangelikai prisijungė prie Mažosios Lenkijos parengto Sandomiro tikėjimo išpažinimo, paruošto Antrosios šveicarų konfesijos pagrindu. Ši konfesija suvienijo Europos reformatus kaip bendros doktrinos Bažnyčią, tad prasidėjo ir naujas Lietuvos Reformatų Bažnyčios, kaip šios šeimos narės, raidos etapas. Iki tol Lietuvos Evangelikų (dar save vadinusių krikščionimis) Bažnyčia buvo autonomiška, stengėsi savarankiškai formuoti ir savo doktriną. Tai spalvingas besikuriančios religinės bendruomenės etapas, kuriam didelę įtaką darė Vilniaus vaivada Radvila Juodasis, nemėgęs būti kam nors pavaldus. Po jo pirmalaikės mirties 1565 m. Bažnyčios radikalusis ir ortodoksinis sparnas galutinai išsiskyrė: iš vienos pusės prasidėjo evangelikų reformatų konsolidacija su Lenkija ir visa kalvinistiškąja Europa, iš kitos – antitrinitorizmo konsolidacija, ankstyvojo socinizmo fermentacija. [caption id="attachment_1127924" align="alignleft" width="1005"]
Mikalojus Radvila Juodasis. Wikipedia.org nuotrauka[/caption] Reformacija Lietuvoje turėjo nemažai specifinių elementų, pradedant tuo, kad ji gimė šalyje, kurioje faktiškai nebuvo ne tik lietuvių raštijos, bet ir teologinės minties tradicijos. Tik su Reformacija Lietuvoje gimė spauda, knyga tapo ideologinės kovos priemone. Judėjimas vystėsi katalikų valdovų ir privilegijuotos katalikybės aplinkoje, jis buvo įvairialypis ir fragmentuotas, galiausiai Reformacijos liuteroniškoji atšaka, suformavusi lietuviškos knygos tradiciją, brendo kitoje valstybėje – Prūsijos kunigaikštystėje. Leiskite paprovokuoti. Kuri yra svarbiausia lietuviškosios Reformacijos figūra protestantizmo ir moderniosios lietuvybės plėtrai – Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis ar Mikalojus Radvila Juodasis? Visos šios trys asmenybės, kurių veiklą ir darbus man teko tyrinėti, yra svarbiausios, tik skirtingais aspektais. Kulvietis yra pirmasis visuomenės kritikas Lietuvoje, jis buvo persekiotas ir nukentėjo. Pilypas Melanchthonas iš Vokietijos ragino Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą tokio išsilavinimo lygio asmenį globoti ir ginti, jo persekiojimą laikė barbariškumu. Mažvydas yra pirmasis lietuvių evangelikų kunigo, vykdžiusio religinį pašaukimą šviesti lietuvius, skelbti jiems mokymą apie išganymą, prototipas.
Radvila Juodasis buvo pirmasis diduomenės atstovas, leidęsis į didžiausią savo gyvenimo intrigą – religines reformas.
Tokią liuteronų kunigo švietėjo misiją tęsė daugybė kitų prūsų Lietuvos kunigų iki pat Kristijono Donelaičio. Radvila Juodasis buvo pirmasis diduomenės atstovas, leidęsis į didžiausią savo gyvenimo intrigą – religines reformas. Be jo Reformacija Lietuvoje nebūtų įgijusi tokio masto ankstyvuoju savo laikotarpiu, jis nutiesė kelią Lietuvos Evangelikų Bažnyčios istorijai. Kokie kiti moksliniai darbai, skirti Reformacijos temai, dar bus publikuoti? Ar nekilo mintis rašyti Reformacijos tema ir plačiajai visuomenei? Ką nors tyrinėju nuolatos, bet vengiu apsibrėžti išankstinius planus; knygų idėjos susiformuoja natūraliai, be to, atradus naujus dalykus tenka (ar bent jau reikėtų) grįžti ir prie senų temų, nors tam laiko pritrūksta. Laikyčiau svarbiu dalyku pratęsti „Lietuvos Reformacijos paminklų“ seriją. Santykis tarp mokslinio istoriografinio darbo ir platesnei visuomenei skirto kūrinio gali būti labai įvairus. Vertinu specialistų, žinovų parašytus darbus, jie gali būti parengti ir mokslo populiarinimo formatu. Pasakojimo konstravimo požiūriu riba gali beveik išnykti, apsiribojant tik techniniais skirtumais (mokslo darbui privalomos nuorodos, šaltinių bazės pristatymas ir pan.). Pati rašau kurdama naratyvą, mano darbai yra gana lengvai skaitomi (taip man yra paliudiję daug skaitytojų ne iš akademinių sferų). Net ir vartojant specifinę istoriografinę terminiją, geras istorinis darbas turi būti skaidrus, nuoseklus ir prieinamas daugumai. 
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Gediminas Zelvaras
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
