Legenda apie šventąją Kryžiaus Eleną pagal E. Waugh

[intro_text content="Evelyno Waugh gerbėjai žino, kad tikėtis iš jo ko nors tipiško yra mažų mažiausiai neprotinga."]

Ir šį romaną „Elena“ (išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2025 m., iš anglų k. vertė Augminas Petronis), kuriame veikia tikros bei išgalvotos (kaip įvade prisipažįsta autorius) istorinės asmenybės – imperatorienė Elena, radusi tikrąjį Jėzaus Kristaus Kryžių, o po mirties paskelbta šventąja, jos vyras Konstancijus Chloras, sūnus imperatorius Konstantinas ir kiti, sunku pavadinti istoriniu. Pats autorius jį vadina legenda. Tačiau ir legenda pagal Evelyną Waugh esti kažkas tokio evelyniško, kad netelpa į jokius rėmus.

Kartą, labai seniai, kai dar nebuvo sugalvoti vardai gėlėms... Tokiais žodžiais, tikrai kaip legenda, prasideda „Elenos“ pasakojimas. Du šimtai septyniasdešimt tretieji mūsų Viešpaties metai, mokytas vergas Marcijus jaunutei princesei Elenai skaito ir perpasakoja Homero „Iliadą“ lotyniškai. Atrodai kaip berniukas, jodinėji kaip berniukas. Tavo mokytojas man sako, kad esi vyriško mąstymo, kad ir ką tai reikštų, – taip apie Eleną sako jos tėvas, trinovantų (tokia keltų gentis, gyvavusi Anglijoje, dabartinėje Esekso teritorijoje) karalius Koelis.

Taigi jau matome, kad Elena yra truputį kitokia ir neatitinka savo laikmečio reikalavimų: labiausiai ji mėgsta medžioklę ir Homerą. Tėvas žiūri į tai pro pirštus, leidžia jai medžioti ir ragauti literatūros mokslo, tikėdamasis, kad bent ši jauniausioji duktė dėl savo berniokiško būdo neištekės ir liks namie džiuginti tėvo. Pamokose Elena demonstruoja gyvą protą, užduodama mokytojui trikdomai tiesius klausimus. Tačiau įvyksta netikėtas dalykas: pas juos apsistojęs jaunas karininkas Konstancijus Chloras įsimyli princesę Eleną, paprašo jos rankos ir po skubotų vestuvių išsiveža su savimi į tolimus romėnų kraštus.

[caption id="attachment_1250034" align="alignleft" width="320"] Knygos viršelis[/caption]

Toliau įvykiai vystosi sparčiai, autorius dideliais šuoliais keliauja per visą Elenos gyvenimo laikotarpį, tačiau pačios Elenos pasakojime vis mažiau. Ji lieka savo laikmečio įvykių stebėtoja, o šie stulbinamai primena mūsų laikus: despotiškų imperatoriukų kovos dėl valdžios, karai, intrigos ir šaltakraujiškas žudymas. Aukštuomenės moterų gyvenimas Elenos neįtraukia, vyras visą laiką išvykęs kariauti, galiausiai politiniais, o gal iš dalies ir asmeniniais sumetimais jis veda kitą moterį ir praneša Elenai kaip jau įvykusį faktą, duodamas jai laisvę ir finansavimą gyventi, kur ji nori ir kaip nori.

Elena viską stebi tarytum vaiko akimis, viską priima, niekuo nesipiktina. Tik apmąsto tuos dalykus savo širdyje. Ir iš savo vidinio gyvenimo nuošalės retsykiais vis užduoda kitiems nepatogius klausimus arba išsako mįslingas replikas. Tik tuo ir pasireiškia Elenos aktyvumas, nes prie viso kito jai, beteisei moteriai, tenka prisitaikyti ir nuolankiai priimti.

Tačiau jai lieka galimybė, kurios atimti ar uždrausti negali niekas: tai pastangos savarankiškai mąstyti, mėginti suprasti įvykius ne tendencingai, bet kaip objektyvią tikrovę. Todėl ir savo siaubūno sūnaus, imperatoriaus Konstantino nenuotaikas Elena diagnozuoja nors su motiniška užuojauta, bet negailestingai tiksliai: tai galia be malonės. Ir priduria, atsargiai jį pamokydama: Tik pagalvok, koks bus baisus pasaulis, visas paskendęs galioje be malonės.

Konstantinas ir daugelis kitų knygos veikėjų aiškiai atstovauja galiai, o Elena – malonei. Panašiuose savo svarstymuose ji išlieka autentiškai žavi ir stipri, tačiau primygtinis tiesos ieškojimas ją atskiria, nutolina nuo kitų. Elena visą laiką jaučiasi vieniša: Kad žinotumėte, kaip trokštu draugystės, prisipažįsta ji vienai turtingai aukštuomenės moteriai penkiasdešimtame puslapyje.

Tačiau, kaip knygos pristatyme pastebėjo humanitarinių mokslų daktarė, antikos žinovė Tatjana Aleknienė, paskutiniuose romano puslapiuose Elena vis dėlto virsta iš objekto subjektu, tampa valingai veikiančiu asmeniu ir įsirašo į istoriją atrasdama Kryžių.

E. Waugh veikėjai yra silpni, ydingi, nepatrauklūs žmonės, tačiau kuriami su tokia žaisminga ironija, kad skaitytojas beveik nejunta negatyvumo svorio, kokio galėtum tikėtis skaitydamas apie maniakiškai trokštančius valdžios, intriguojančius ir šaltakraujiškai žudančius niekšus. Toks rašymas gali pasirodyti paviršutiniškas, jei neįstengi nulaužti kodo ir pasinerti giliau. E. Waugh nelengvina skaitytojui užduoties. Sunku suprasti jo paties poziciją; liaudiškai šnekant – kieno jis pusėje?.. Vienodai ironizuoja rašydamas apie visus veikėjus, ir apie Eleną taip pat. Tikrai komiški, meistro ir puikaus psichologo ranka sukurti imperatoriaus Konstantino monologai, kuriuose subtiliai išryškėja jo didybės manija: Na, kiti žmonės irgi turėtų suprasti, kad reikės mokėti tam tikrą kainą. (...) Aš mirtinai dėl jų stengiuosi, pašalinu visus jų priešus, visą pasaulį dėl jų prižiūriu. Ir vos tik kartais šiek tiek supykstu, jau visi šneka, kad aš pabaisa. (...) Aš tik dirbu. Kartais atrodo, kad visas pasaulis sustingo, tik aš judu; visi tik sėdi ir žiūri, ką čia aš dabar dėl jų padarysiu. Jie beveik net ne žmonės; tik daiktai, kuriuos kažkas ne vietoje padėjo, ir dabar juos reikia arba padėti į vietas, kad neštų naudą, arba išmesti lauk. Neronas manėsi esąs dievas. Šventvagiška, nederama mintis. Aš žinau, kad esu žmogus. Iš tikrųjų, kartais jaučiuosi, lyg būčiau vienintelis žmogus visam pasauly. Ir tas jausmas, prašau manimi patikėti, baisiai nemalonus (p. 157–159).

Į visus šiuos sūnaus kliedesius, paklausta, kas jį kankina, Elena ramiai ir atsako: galia be malonės. Kaip ši diagnozė atpažįstama ir mūsų laikų pasaulio politikoje!

[caption id="attachment_1242149" align="alignleft" width="1153"] Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Viso to tragikomiško konteksto reikia, kad knygos finale nuskambėtų Kryžiaus suradimas. Elenos viltis ir atkaklumas ieškant Kryžiaus, atrodo, yra vienas jos šventumo požymių. Mano supratimu, romanas, nors to visiškai nedeklaruoja, ir yra apie tai – apie žmogaus šventėjimą šiame be galo sudėtingame, pavojingame, neteisingame pasaulyje. Tačiau tema sumaniai paslėpta; nerasime nei krikščioniško evangelizavimo, nei didaktikos, nei paties autoriaus aiškiai išreiškiamo požiūrio.

Mano supratimu, būtent čia ir slypi knygos stiprybė. Autorius nekamuoja skaitytojo vidiniais Elenos išgyvenimais. Nieko nežinome apie tai, kada, kodėl ir kaip ji pasikrikštijo, kaip apskritai subrendo tokiam žingsniui. Nieko tiesiogiai nekalbama apie žmogaus dvasią, jo vidinį augimą. Viską per santūrias užuominas turime sugaudyti patys.

Panašu, kad esminė užuomina, atskleidžianti Elenos tapatybę, slypi jos pokalbyje su netikėtai sutiktu vaikystės mokytoju Marcijumi. Po daugybės metų vėl sušnekęs su buvusia mokine jis nusistebi: Bet jūsų klausimai šiandien – „Kada? Kur? Iš kur žinote?“ – čia juk vaikiški klausimai. Elena jam atsako: Dėl to man niekada netiks taviškė religija, Marcijau. Man tiktų tik mokytojas, kuris prie savęs kviečia vaikus (p. 111).

Ką tai primena?.. Žinoma: Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dievo Karalystę (Mt 18, 1–5.10).

Parašytas praeitame šimtmetyje, romanas atrodo stulbinamai šiuolaikiškas ir aktualus. Lengvai skaitomas, kupinas ironijos ir grotesko. Veikėjai kalba ir elgiasi kaip šiuolaikiniai žmonės.

Parašytas praeitame šimtmetyje, romanas atrodo stulbinamai šiuolaikiškas ir aktualus. Lengvai skaitomas, kupinas ironijos ir grotesko. Veikėjai kalba ir elgiasi kaip šiuolaikiniai žmonės (tiesą sakant, vietomis labai britiški). Apskritai istorinės asmenybės ir jų veiksmai interpretuojami itin savitai, evelyniškai. Aprašomas laikmetis (III–IV a. po Kr.) savo neramia, grobuoniška dvasia be galo panašus į mūsų šiandieną, o asmens šventėjimas bedieviškame, baigiančiame išprotėti XXI amžiuje kaip niekad svarbus. Taigi, nieko naujo po saule; skaitant E. Waugh „Eleną“ tas savotiškai guodžia, įkvepia neprarasti vilties ir sveiko humoro jausmo.

Negalima nepasidžiaugti ir puikiu Augmino Petronio vertimu, kuris leidžia skaitytojui mėgautis sodria, turtinga lietuvių kalba. Tai, deja, jau yra nebe savaime suprantamas, o pamažu retėjantis reiškinys. Paklaustas, kas lėmė, kad pasirinko būtent „Eleną“, knygos vertėjas A. Petronis atsakė labai paprastai: pats E. Waugh šį romaną laikė geriausia savo knyga. Be šios, lietuviškai dar turime jo „Numylėtinę. Dulkių saują“ (dvi apysakos vienoje knygoje, vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė ) ir du romanus: „Vargingi kūnai“ bei „Sugrįžimas į Braitshedą“ (abu vertė Rasa Drazdauskienė).

Tad E. Waugh „Elena“ gali tapti truputį neįprastu, bet savo tema tinkamu likusios gavėnios skaitiniu. O tiems, kas atsiversite šią knygą jau po šv. Velykų, linkiu smagaus, bet nepaviršutiniško skaitymo. Nes, kaip sako pats autorius: Šis pasakojimas tiesiog skirtas skaityti.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

[newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama