Kazimiero Jauniaus indėlis į lietuvių kalbą ir jo atminimas

Apsilankiusi Kazimiero Jauniaus muziejuje ilgai negalėjau susivokti: Jauniui, šiam kraštui ar vadinamosios Jauniaus klėtelės atstatymo iniciatoriams kuklioje ekspozicijoje skiriamas didžiausias dėmesys. „Mums patiems reikia susivokti, per ką reikėtų atskleisti Kazimiero Jauniaus asmenybę. Per dvasininko karjerą atskleisti nelabai galime, nes jo karjera pasibaigė seminarijos dėstytojo pareigomis. Tai nėra kažkoks ypatingas pasiekimas. Kaip kalbininką? Tik per mažai mes apie tą jo indėlį žinome“, – praėjus kelioms dienoms po apsilankymo Lembo kaime, kur gimė Kazimieras Jaunius, pasiteiravus, ar nenusimato permainų Kazimiero Jauniaus muziejuje, svarstė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis ir pridūrė, kad vienas žingsnis žengtas. Anksčiau šis Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus padalinys vadinosi Kazimiero Jauniaus klėtelė, o dabar pervadintas į Kazimiero Jauniaus muziejų. Kiek daugiau nei vienerius metus muziejui vadovaujantis Antanas Ivinskis pasidalijo ir kitais sumanymais, bet apie juos kiek vėliau. Dabar leiskimės į kelionę po Jaunių sodybvietę ir kuklų muziejų.

Kūrėsi kartu su atgimimu

Ne sykį važiavau iš Rietavo į Šilalę ir kaskart akis užkliūdavo už rodyklės, nukreipiančios link Kazimiero Jauniaus klėtelės. Kiekvienąsyk pagalvodavau, kad reikia ten užsukti, bet vis atidėdavau kitam laikui. O birželio pabaigoje Jauniaus klėtelė buvo kelionės tikslas. Tad vos išsukusi iš autostrados Vilnius – Klaipėda ėmiau dairytis, ieškodama rodyklės. Ilgai dairytis neteko. Jos vedama suku į neseniai nugreideriuotą žvyrkelį. Ir.... kiek pavažiavusi suprantu, kad pravažiavau. Laimei netoli. Tad įsuku į artimiausią kiemą, kaip vėliau paaiškėjo – tolimų Jauniaus giminaičių sodybą.

Už jų tvoros – Jauniaus muziejus. Klėtelė glaudžiasi erdvaus kiemo, aptverto žemaitiška tvora, kampo. Už jos – koplytstulpis, prie kurio pritvirtinta lenta, ant kurios išrašyti Jono Jablonskio žodžiai, primenantys didžiausią Kazimiero Jauniaus nuopelną – nuopelną gimtajai kalbai. Kiemo centre – didelis medinis pastatas, kuriame rengiamos parodos. Kai lankiausi Lembe, ten buvo eksponuojami šilališkės Reginos Bagdonienės tapybos darbai. Didžiulis kryžius ženklina gyvenamojo namo vietą. „Čia gyveno Jauniaus tėvai. Tėvas iš Lembo kaimo, mama – iš Rietavo. Jauniai buvo įkūrę gan didelį ūkį. Vien miško jie turėjo apie 50 ha“, – sodybą pristato pasitikusi muziejininkė Rasa Pangonienė.

Ji čia dirba nuo 1992 metų – nuo šio muziejaus įsteigimo. Muziejus buvo steigiamas vietinių gyventojų ir tuometinio Šilalės rajono valdžios atstovų iniciatyva. Neabejotinai, kad šią idėją pagimdė vis plačiau besiskleidžiantis Sąjūdis.

„Kadangi esu vietinė, gerai prisimenu muziejaus kūrimo pradžią. Sodybvietėje, kurioje buvo likęs tik apgriuvęs svirno kampas, 1989 metais vyresnio amžiaus žmonės ėmėsi jo vietoje statyti šią klėtelę. Tada dar čia buvo kolūkis, kuris ir davė medienos. Per visą Šilalės rajoną buvo renkami pinigai Jauniaus klėtelei atstatyti. Kas 10 kapeikų, kas 10 rublių davė. Šilalės muziejuje saugomi aukojusiųjų klėtelės statymui sąrašai. 

O darbų ėmėsi patys kaimo gyventojai. Tais laikais žmonės visus darbus mokėjo. Ir statyti, ir elektrą įrengti.  Taip ir pastatė,  – prisiminimais dalijasi muziejininkė. – Tuo metu buvau baigusi buhalterės mokslus, bet neturėjau darbo. Atvažiavo apylinkės pirmininkas, tada taip seniūnai vadinosi, ir pasiūlė man imtis šio muziejaus kūrimo. Tada man buvo 20 metų. Pagalvojau, buhalterės darbo patirties neturiu, neseniai ištekėjusi, vaikelis mažas ir sutikau“.

Kadangi klėtelė buvo pastatyta svirno vietoje, palei sieną buvo sukalti aruodai, vietinių mygomis vadinami. Viena siena skirta klėtelės statymo istorijai, kita siena – Jaunių sodybai ir šiek tiek Kazimierui Jauniui.

Rasa prisimena, kaip vaikštinėjo po kaimą, ieškodama senų buities rakandų, kitų muziejiniais eksponatais galinčių tapti daiktų. Įrengtas ir Kazimierą Jaunių turintis priminti kambariukas. „Tačiau Jauniaus asmeninių daiktų turime vos vieną kitą: stalas, kėdė, britvinė“, – apgailestauja muziejininkė.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis svarsto galimybes paįvairinti muziejų, kad jis taptų lankytojams patrauklesnis ir kad Kazimiero Jauniaus asmenybę būtų galima išsamiau ir įdomiau pristatyti lankytojams. Jo planuose – orientuotis į pietų žemaičių tarmę, kuria vaikystėje kalbėjo Kazimieras Jaunius, inicijuoti renginius apie šią asmenybę, nes norint pristatyti kitiems, patiems labai svarbu išsiaiškinti ir suvokti šios asmenybės nuopelnus.

Vienas pirmųjų kalbos normintojų

„Su Kazimieru Jauniumi pirmiausia susidūriau kaip su lietuvių kalbos dėstytoju, kai jis dirbo Žemaičių (Telšių) kunigų seminarijoje Kaune. Tai buvo viena iš dviejų mokyklų, kurioje tuo metu buvo dėstoma lietuvių kalba. Dar lietuvių kalba buvo dėstoma Marijampolės gimnazijoje, – sako bendrinės lietuvių kalbos istoriją nagrinėjanti Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė. – Žemaičių kunigų seminarijoje lietuvių kalba buvo dėstoma ne kaip atskiras dalykas, ji buvo įtraukta į homiletikos kursą. Homiletika – tai pamokslų sakymo menas. Kadangi seminarijoje studijavo vaikinai, susirinkę iš įvairių vietovių ir kalbantys įvairiomis tarmėmis, Jauniui reikėjo sugalvoti, kokios lietuvių kalbos juos mokyti. Bendrinės kalbos tuo metu nebuvo. Yra žinoma, kad jis rėmėsi vokiškomis Augusto Šleicherio ir Frydricho Kuršaičio lietuvių kalbos gramatikomis. Pats Kazimieras Jaunius seminarijoje buvo klausęs Antano Baranausko lietuvių kalbos paskaitų, tad rėmėsi ir jų  konspektais. Ir pats Jaunius buvo susikūręs lietuvių kalbos užrašus. Juos duodavo nusirašyti savo mokiniams. Tad užrašai ir nuorašai plito per visą Lietuvą ir už jos. Kai Jonas Jablonskis Mintaujoje mokytojavo, jis buvo gavęs tuos užrašus ir juos persirašinėjo kartu su lietuviais mokinukais“.

Pastaruoju metu kalbininkė analizuoja ir spaudai rengia Kazimiero Jauniaus gramatikos užrašus. „Kai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gavo tuos užrašus, ji perdavė juos Dorpato (dabar Tartu) universiteto studentams. Jie pamėgino juos išspausdinti, bet tada buvo XIX amžiaus pabaiga ir darbą pradėjęs spaustuvininkas sužinojo, kad lotynų abėcėle parašytų lietuviškų tekstų negalima spausdinti ir atsisakė. Tada trys studentai visus gautus raštus hektografavo. Kiek buvo hektografu padauginta kopijų, tiksliai nėra žinoma, manoma, kad nuo 60 iki 100, – apie  iki mūsų dienų atkeliavusius Kazimiero Jauniaus nuopelnus lietuvių bendrinei kalbai pasakoja kalbininkė.– Kiek man žinoma, yra išlikę per dešimt hektografuotų Jauniaus užrašų egzempliorių. Ši gramatika nėra mokslinė. Ji buvo skirta seminarijos auklėtiniams, kad jie išmoktų lietuvių kalbos tiek, kiek reikia pamokslui pasakyti. Jauniui buvo svarbu, kad jie išmoktų vieno kalbos varianto. Tai jau buvo jo sudarytas bendrinės kalbos modelis“.

Vėliau šią gramatiką spaudai parengė Kazimieras Būga ir 1911 metais ji buvo išspausdinta. Perrašyta moksline Jauniaus rašyba, ji didelio poveikio neturėjo, nes dėl rašybos buvo sunkiai paskaitoma.

„Matyt, tam įtakos turėjo ir tai, kad tuo laiku jau buvo išleista Jono Jablonskio ir kitos gramatikos, – pabrėžia dr. Jurgita Venckienė. – Hektografuota Jauniaus gramatika buvo išleista dar XIX a. pabaigoje, kai gramatikos labai reikėjo ir ja buvo intensyviai  naudotasi. Peržiūrėjau visus išlikusius egzempliorius. Visi pribraukyti, išmarginti įvairiomis žymomis. Tai rodo, kad gramatika buvo gan intensyviai naudotasi“.

Jauniaus gramatikos ypatumai

Kaip pažymi kalbininkė, Kazimiero Jauniaus gramatikoje yra ir tuo metu naujų, iki šių dienų išlikusių terminų. Jaunius sukūrė tokius žodžius, kaip linksnis, linksniuotė, priegaidė, priesaga, veiksmažodis ir kiti.

„XIX amžiaus pabaigoje Kazimieras Jaunius buvo didžiausias lietuvių kalbos autoritetas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ne vienas jo mokinys laikėsi seminarijoje išmokto rašomosios kalbos modelio. Išskirtinė Jauniaus vartota raidė – i su e viršuje dvibalsiui ie žymėti, kad kiekvienos tarmės atstovas ją galėtų skaityti savo tarme. Aukštaitis galėjo skaityti ie, žemaitis – ei, y arba ė. Žymiausias Jauniaus mokinys ir sekėjas turbūt yra Maironis. Iš seminarijos laikų yra likę du jo rankraščiai, kur rašyta taip, kaip rašė Jaunius. 1891 m. išėjusi jo pirmoji knyga „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ grįsta Jauniaus bendrinės kalbos modeliu. Paskui, matyt, jį patraukė kiti kalbos variantai, – Kazimiero Jauniaus indėlį į lietuvių kalbos norminimą apžvelgia dr. Jurgita Venckienė. – Kitas Jauniaus mokinys buvo Povilas Januševičius. XX a. pradžioje jis išleido dvi gramatikas ir sintaksę, kuriose vartojamas Jauniaus raidynas, remiamasi jo mokslu.

Kazimierą Jaunių labai gerbė ir Jonas Jablonskis. 1901 m. išėjo pirmoji Jablonskio gramatika „Lietuviškos kalbos gramatika“, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Šios gramatikos pagrindas yra Petro Avižonio „Lietuviška gramatikėlė“ ir abiejose yra labai daug medžiagos iš hektografuotojo Jauniaus leidinio. Žinoma, ta medžiaga nėra pažymėta, nėra kabučių, nėra išnašų, parodančių, kad remiamasi Jauniaus darbu, bet moksliniai tyrimai rodo, kad didele dalimi remtasi būtent Jauniaus darbais. Taigi Jaunius buvo autoritetas ir Jablonskiui“.

Kaip pažymi mokslininkė, dar vienas Kazimiero Jauniaus rašomosios kalbos modelio ypatumas, kad jis priebalsį č siūlė žymėti dviem raidėm – tš. „Tą mintį buvo pasigavęs ir Jonas Jablonskis, – teigia kalbininkė. – Jablonskis pritarė ir Jauniaus siūlymui vartoti raidę ū ilgajam balsiui žymėti (iki XIX a. pabaigos raidės ū lietuvių kalbos abėcėlėje nebuvo). Tai rodo, kaip Jablonskis rėmėsi Jauniumi.

Tai apčiuopiami Jauniaus veiklos dalykai, bet kiek yra neapčiuopiamų. Jaunius, kai dėstė Kauno kunigų seminarijoje, buvo labai mėgstamas auklėtinių.  Ir, kaip rašė Juozas Tumas-Vaižgantas, seminaristai jį labai mylėjo. Juos traukė įdomios paskaitos. Esu radusi atsiminimų, kad Jauniui dėstant Peterburgo dvasinėje akademijoje, lietuviai studentai – ne filologai, eidavo klausyti Jauniaus paskaitų. Jis buvo maloni ir autoritetinga asmenybė, savo pavyzdžiu paskatinusi daug ką iš studentų įsitraukti į tautinį judėjimą“.

Kazimiero Jauniaus veiklą vertina ir dialektologai už tarmių tyrimus. Jis yra parašęs šešių tarmių aprašus ir straipsnį apie lietuvių kalbos priegaides. Straipsniai buvo išspausdinti Kauno gubernijos metraštyje. „ Jie iki šiol svarbūs dialektologams. XIX a. pabaigoje suformuotos tarmių ypatybės, tiksli jų klasifikacija aktuali ir šiandien“, – teigia Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Venckienė.

Apie Kazimierą Jaunių

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. gegužės 18 d. Lembe (Šilalės r.).  1866–1869 m. mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje, 1871–1875 m. – Žemaičių (Telšių) kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs seminariją, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją, kurioje mokėsi graikų, lotynų, hebrajų, sanskrito, vokiečių, prancūzų kalbų.
1879 m. baigęs akademiją teologijos magistro laipsniu, grįžo į Lietuvą. 1880 m. pradėjo dėstyti Kauno kunigų seminarijoje. 1892 m. buvo atleistas iš kunigų seminarijos. 1893 m. paskirtas Kazanės klebonu, ten tęsė lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. 1895 m., pašlijus sveikatai, buvo parvežtas atgal į Lietuvą.
1898–1906 m. Peterburgo dvasinės akademijos graikų, lotynų, kurį laiką ir hebrajų kalbų profesorius. Krokuvos universitetas 1903 m. jį kvietė vadovauti ten numatytai steigti lietuvių kalbos katedrai. Kazanės universitetas 1904 m. jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Sunkiai susirgęs, 1906 m. iš akademijos pasitraukė. Kazimieras Jaunius mirė 1908 metais. Palaidotas Kauno miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama