Norėjome pakeisti Čiurlionį, bet Čiurlionis pakeitė mus

Ieva PAKALNIŠKYTĖ   Pianisto Dmitrijaus Golovanovo ir saksofonininko Jano Maksimovičiaus duetas, gyvuojantis jau dvidešimt metų, pristato koncertų ciklą ir albumą „Paskui Čiurlionį“ –improvizacijas kompozitoriaus kūrinių temomis.   – Pradėkime nuo pradžios. Kaip gimė projekto „Paskui Čiurlionį“ idėja ir koks buvo pagrindinis jos impulsas – muzikinis, kultūrinis, o gal asmeninis? Janas Maksimovičius: Pirmasis impulsas buvo muzikuoti. Antras impulsas buvo muzikuoti sąmoningai. O kai pradedi sąmoningai gilintis į tą kūrybinį ir labai atsakingą procesą, išryškėja daug visokiausių gilių ir net sakralių dalykų. Tada pamatai tai, ko anksčiau nematydavai – kad yra labai daug kelių, takelių, erdvių. Tai yra begalybė. Dėl to ir gimė mūsų albumas „Beyond“ (2020). Ir po tos begalybės, mums vis gilinantis, staiga, tarsi per stebuklą, atsirado Čiurlionis. O formaliai viskas prasidėjo nuo Roko Zubovo pasiūlymo festivalyje Druskininkuose pagroti pagal Čiurlionio eskizus. Dmitrijus Golovanovas: Kadangi su Janu grojame jau daugiau nei dvidešimt metų, mūsų muzika seniai tolsta nuo grynojo džiazo. Ji labiau akademinė ar tiesiog improvizacinė. Todėl kai gavome pasiūlymą improvizuoti Čiurlionio kūrinių motyvais, konkrečiai – pagal jo eskizus, priėmėme tai labai entuziastingai ir su didele atsakomybe. Rokas Zubovas – geras mūsų bičiulis, kadaise buvo ir mano dėstytojas, dabar kolega. Jis atnešė storą knygą, kurioje buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio eskizai, užrašyti ant visokiausių servetėlių, paraštėse, – vieno, dviejų, trijų taktų fragmentai. Kai kurie iš tų eskizų vėliau tapo kūriniais, bet ne visi. Tai ir buvo pirmasis impulsas. Mes atrinkome tuos, kurie, mūsų manymu, ir čiurlioniški, ir rezonuoja su mūsų pasauliu. Taip prieš septynerius ar aštuonerius metus gimė pirmoji programa Druskininkų Čiurlionio namuose. Dalį tų trumpų eskizų mes naudojame ir programoje „Paskui Čiurlionį“. Tai tarsi simboliška dedikacija viso to pradžiai. – Čiurlionį labiau atradote kaip muziką ar kaip universalų kūrėją, nedalomą visumą?

1. M.:Aš jį atradau kaip erdvę. Ta erdvė – su savo dėsniais, stebuklais, keistomis formomis, emocijomis ir atspalviais. Ji, aišku, apima ir jo tapybą.
2. G.:O man buvo visai kitaip. Mokydamasis muzikos mokykloje šiek tiek grojau Čiurlionio. Daugiausia girdėjau jo simfoninę muziką, bet ji man nebuvo palikusi labai gilaus įspūdžio. Viskas pasikeitė, kai daugiau sužinojau apie jo tapybą ir filosofiją, kaip jis siejo tam tikrus elementus, ženklus tapyboje ir muzikoje, kaip jie polifoniškai skamba tarpusavyje.

Mane tai labai sudomino. Vis dėlto reikia prisipažinti, kad niekada neturėjau laiko ar poreikio gilintis į Čiurlionio kūrybą, kol negavome minėto Roko pasiūlymo. Ir tada, vis labiau gilindamasis, ėmiau atrasti jį iš naujo. Dabar, žvelgdamas į Čiurlionį, matau, kad būtent muzika man yra kažkas tokio. Matau arba girdžiu ryšį su jo paveikslais, nes jie žymiai aiškiau negu muzika parodo tam tikrus ženklus, mintis. Netgi tą patį polifoniškumą, idėjas. Mane, kaip pianistą, kuris kasdien susiduria su harmonija ir akordais, žavi jo muzikiniai sprendimai – stebėtinai šiuolaikiški, netgi, sakyčiau, aplenkę mūsų laikus. Man tai yra tam tikras įkvėpimo šaltinis.

1. M.: Grįžtu prie impulsų. Pirmiausia įspūdį padarė ne Čiurlionio muzika, bet tapyba (tada turbūt dar nebuvau įstojęs į Akademiją). Tokie junginiai, tokios gilumos, atvirai pasakysiu, nieko ten nesuprasdavau, bet tai labai stipriai mane paveikė.

Toliau buvo kitas impulsas, susijęs su muzikologu Linu Paulauskiu. Labai seniai jis darė tokį projektėlį „Juodoji saulė“ ir pakvietė mane dalyvauti. Tada tikriausiai pirmąkart buvo susimąstyta, kas, apie ką ir dėl ko, pirmąkart praktikoje susidūriau su ta muzika, toje erdvėje. – Jūsų duetas gyvuoja jau apie dvidešimt metų. Kaip laikui bėgant keitėsi tarpusavio muzikinė kalba?

1. M.:Miškas ir žmogus – du skirtingi dalykai, taip ir čia tas pats. Manau, kad iš pradžių ta kalba formavosi, o dabar jau yra susiformavusi ir tik gilėja, susikuria tam tikra erdvė. Tai yra pasekmė. O priežastis – nuolatinis, visapusiškas darbas, pradedant nuo bendravimo, atvirumo lygio ir baigiant bendrais apmąstymais įvairiomis gyvenimo, filosofinėmis temomis. Visa tai turi įtakos. Kaip sakė ne vienas mano mokytojas: kaip tu gyveni, taip ir kuri.
2. G.:Dvidešimt metų – ilgas laikotarpis. Mes neišvengiamai keičiamės, o būdami kartu keičiamės dar labiau, nes labai daug laiko praleidžiame kalbėdami apie muziką, galvodami, net ginčydamiesi.

Tai, kad ir po tiek metų vis dar turime skirtingas nuomones, pakankamai stiprias savo vizijas, turbūt yra tam tikras mūsų dueto išskirtinumas. Tačiau duete mus sieja tai, kad vienas kitam labai nuoširdžiai išsakome tas nuomones ir bandome kalbėti su pagarba. Mes tikime vienas kitu, manome, kad kito nuomonė turi teisę egzistuoti, kad joje kažkas yra. Mūsų bendras tikslas – rasti geriausią variantą, sukurti ką nors gero, šviesaus, teisingo. Kurti labai sąžiningai ir sąmoningai. Taigi, kad ir kokios skirtingos būtų nuomonės, mes tarsi lipame į vieną kalną iš skirtingų pusių ir nuolat pasitikriname, ar teisingai matome tikslą, ar teisingai matome kitą žingsnį.

1. M.:Ir svarbiausia – pagarba muzikai.
2. G.:Pagarba muzikai turbūt yra ta jungtis, kuri leidžia mums dvidešimt metų groti kartu ir formuoti savo muzikinę kalbą. Tai vyksta dėl mūsų pastangų, taip pat dėl kokių nors atsitiktinumų, aplinkybių ir pan. Gryninti tą kalbą yra sunkus darbas, tačiau kartais padeda būtent duetiškumas: ne, palauk, va šito nedarom, šito nereikia; o gal pabandom taip? Ir mes bandome.

– Kokios kiekvieno jūsų savybės, stiprybės papildo dueto skambesį?

1. M.:Mūsų duetas atsirado dėl to, kad sutapo tam tikri požūriai, kriterijai, tam tikri suvokimai.

Jei kalbėtume apie techniką, Dima visų pirma yra puikus muzikantas, o tai daugiau nei technika. Jis puikus, nuoširdus, atviras žmogus. Neskubantis teisti kitų, ir tai yra labai reta savybė, ypač kai gyvenimas provokuoja. Jis gali labai etiškai pasakyti savo nuomonę. Be to, fenomenalus jo matematinis mąstymas, ko man labai trūksta. Duete visa tai susijungia.

1. G.:Manau, man lengviau atsakyti į klausimą. Sutinku su Janu dėl savo matematinio mąstymo, todėl esu išanalizavęs mūsų duetą šimtus kartų ir žinau visus atsakymus (juokiasi). O nuoširdumas ir atvirumas yra stiprioji mūsų dueto savybė. Be to, atsirasti duetui padėjo laikas, aplinkiniai žmonės, rinka, galų gale muzikantų trūkumas ir poreikis.

Kalbant apie Janą, pirmiausia jis yra labai stipriai tikintis žmogus – ne tik religine prasme, bet ir tuo, kad gėris gali pakeisti pasaulį. Jis ir siekia to gėrio, šviesos, meilės. Antra, Janas yra absoliučiai unikalus Lietuvos džiaze, nes turi išskirtinį, neįtikėtiną muzikos pojūtį. Jis viską pajunta žymiai greičiau, tiksliau ir jautriau negu kiti muzikantai. Tai nesusiję nei su muzikine klausa, nei su erudicija. Džiazo muzikantai treniruoja tuos dalykus klausydami muzikos, grodami skirtingų žanrų kūrinius. O Janas tiesiog turi tą skonį – sakralų, dvasingą, jei taip galima sakyti. Aš prie visko einu per mąstymą, paieškas, o Janas tai tiesiog turi. Ir trečia – Janas moka įsiklausyti ir išgirsti. Jis girdi, kas jam sakoma, kas yra grojama. Kiti negirdi, o jis girdi.

1. M.: Aš iš Dimos labai daug išmokau. Norėdamas suprasti, ką jis daro ir kodėl, turiu įsigilinti į jo mąstymo principus, algoritmus, kad geriau galėčiau reaguoti mums muzikuojant.
2. G.:O aš, kad galėčiau muzikuoti su Janu, turėjau į savo algoritmus įtraukti tokių dimensijų ir sluoksnių, kurių be jo net nebūčiau sugalvojęs.

– Ar jūsų dueto improvizacinė muzika yra labiau struktūruota, ar laisva? Man atrodo, kad Janas būtų arčiau laisvės, o Dmitrijus – arčiau struktūros.

1. M.: Tai yra evoliucinis procesas, bet šiandien mūsų muzikoje, manau, esama struktūravimo. Galbūt jis vyksta pasąmonės lygmeniu, nes tam tikrus dalykus iš pradžių darome sąmoningai, o vėliau jie tampa pasąmonės dalimi. Bet tas struktūravimas nėra toks, kad viskas suplanuota nuo pradžios iki galo. Struktūra gali kisti priklausomai nuo oro virpesių, kurie atsiranda tarp mūsų. Tai ir yra įdomiausia. Bet iš esmės kažkoks vidinis, galbūt labai subtilus tikslas vis tiek yra.
2. G.:Aš kitaip atsakyčiau į šį klausimą. Pirmiausia paklausčiau, kas yra struktūra ir kas yra laisvė. Ar laisvėje negali būti struktūros, o struktūroje – laisvės? Tai nėra du kraštutinumai.

Laisvė ir struktūra yra greta. Muzikuodami mes pasitikime vienas kitu, negudraujame. Pasitikime galimybe greitai išeiti iš struktūros į laisvę arba, atvirkščiai, laisvę greitai sustruktūruoti. Mes stengiamės išlaikyti estetinį muzikos grožį. Mums iššūkis, kaip išlikti laisviems, bet neprarasti grožio. Ten, kur girdžiu laisvojo džiazo muziką, aš, žinodamas kaip ji kuriama, matau labai daug struktūros, nors įspūdis yra visiškos laisvės. Todėl, manau, mūsų muzikoje tuo pačiu metu yra ir laisvės, ir struktūros. – Projekte „Paskui Čiurlionį“ numatyti 24 koncertai, dalis jų jau įvyko. Koncertai rengiami įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat grojote Ukrainoje. Kaip pristatant projekto programą kinta santykis su muzika ir publika?

1. G.: Taip, nemažas turas. Esame dėkingi Kultūros tarybai, nes dešimt koncertų jos dėka yra nemokami arba mokestis tik simbolinis. Šis koncertų turas nebuvo sumanytas kaip komercinis, tai kultūrinis reiškinys ir aš norėčiau, kad jis būtų toks, kuris nors šį tą pakeičia.

Mes patys skirtingomis dienomis esame skirtingi. Po tiek koncertų programa kitaip skamba mūsų galvose ir ausyse. Mes norėjome modernizuoti Čiurlionį, pritaikyti jį XXI amžiui. Bet kai pradėjome gilintis, supratome, kad einame paskui jį, o ne tempiame jį į savo laikus. Kiekviename koncerte aš bandau pajausti erdvę, publiką – ar ji gerai nusiteikusi, ar vėlai vakare jau tvyro noktiurno nuotaika. Bandau klausytojus įvesti į tą pasaulį, susieti su mūsų Čiurlionio vizija. Mes nuoširdžiai mylime jo muziką, žavimės ja ir norime, kad klausytojas pastebėtų grožį, atsipalaiduotų ir įsivaizduotų Čiurlionį, sėdintį šalia. Manau, mums tai pavyksta, nes po koncertų žmonės ateina ir sako, kad atranda kitokį Čiurlionį. Būtent toks ir yra mūsų tikslas.

1. M.: Mūsų susitikimai – nuolat kintančios erdvės su skirtingais žmonėmis. O žmonės – tai pasauliai. Viskas yra skirtinga: erdvės, sąskambiai, net mūsų muzika kaskart skamba kitaip. Ne tik techniškai, bet ir emocine prasme. Ir man patinka, nes tai reiškia, kad visada yra kažkas nauja. Tai – laisvė.

Bet galiu iškart pasakyti: mane džiugina, kad lieka pasekmės. Žvilgsniai žmonių prieš koncertą ir po jo būna kitokie. Kartais jie visi atsistoja, kartais atvirkščiai, sustingsta, ir iš pradžių atrodo, kad kažkas negerai, bet paskui supranti – jie tiesiog buvo pagauti momento. Tai yra gyvybės ženklai kūryboje. – Ar nebuvo minčių į projektą pakviesti kitų muzikų, išplėsti sudėtį, pakeisti formatą?

1. G.:Man tokių minčių nekilo, nes matau labai trapų, sunkiai sukurtą ryšį tarp mūsų dueto ir Čiurlionio. Mūsų muzikavimas paremtas pasitikėjimu, pagarba, ir aš nežinau, ar galėčiau surinkti didesnį žmonių kolektyvą, kuriuo taip pasitikėčiau. Trečias žmogus jau sugriautų tą mažą, trapų pasaulį.
2. M.:Buvo tokių bandymų, bet ne mūsų iniciatyva. Manau, kad jeigu viduje kiltų toks poreikis, būtų įmanoma. Bet kol kas jo nėra.

– Minėjote, kad ne Jūs pakeitėte Čiurlionį, bet Čiurlionis pakeitė jus. Tad kaip jis jus pakeitė po visų ieškojimų ir atradimų?

1. M.:Visų pirma, jis padėjo atmesti „aš“. Supratimą, kad „aš čia kažką darau“. Ne, tu esi svečiuose. Jis išmokė pajusti subtilybes ir girdėti. Su Čiurlioniu negali tiesiog „kalti“ energija ir dinamika, kaip kartais būna muzikoje siekiant efekto. Čia viskas kitaip. Čia gimsta gyvybė, o tai labai atsakingas ir sakralus momentas.
2. G.:Iki Čiurlionio manyje buvo stiprus asmenybės, individualybės kultas – kad reikia save auginti, kurti savo „brendą“. Kai priartėjome prie Čiurlionio, supratau, kad čia yra legalus būdas pasakyti: čia ne aš. Manęs čia nėra. Tai apie Čiurlionį. Aš esu tik vienas iš sraigtelių, kaip ir Janas, kaip ir klausytojai, kaip ir organizatoriai. Be jų visų šito nebūtų.

Čiurlionis leido suprasti, kad toks kelias man yra teisingas. Aš esu tarp to, kas buvo iki manęs, ir to, kas ateis po manęs. Tai pakeitė mano supratimą apie save muzikos, žmonijos, aplinkybių kontekste. Pasikeitė ir pats girdėjimas. Aš visai kitaip pradėjau klausyti, girdėti muziką, ji kitaip skamba mano galvoje, nes mes savo muzikinę kalbą praturtinome sprendimais iš XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios. Ir man tai patinka. – Nesenai išleidote albumą „Paskui Čiurlionį“ (2025). Ką jame ras klausytojai?

1. G.:Mes norėjome peržengti ribas – Čiurlionio, muzikos, mūsų dueto, pačių savęs. Tai nėra bandymas modernizuoti Čiurlionį, tai Čiurlionis modernizavo mus. Kūrinius rinkomės ilgai, kad nebūtų per daug džiazo ar per daug akademinės muzikos, kad būtų išlaikytas vientisumas. Manau, pavyko sukurti tarsi kelionę, kuri turi savo pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Tai vientisas pasakojimas.
2. M.:Beje, albumas fiziniu pavidalu pasirodė dėka žmonių. Ne institucijų, ne muzikantų, bet paprastų žmonių.

– Koks šiame albume santykis tarp improvizacijos ir Čiurlionio muzikos?

1. M.:Manau, kad jame yra šimtas procentų Čiurlionio ir šimtas procentų mūsų. Tai tarsi vaikas, kuris turi abiejų tėvų genus, bet yra nauja, atskira būtybė. Mes naudojome Čiurlionio temas, harmoniją, formą, faktūrą, viską, ką jis sukūrė, bet galutinis rezultatas yra mūsų kūrinys. Tai labai atsakingas procesas. Atrinkome preliudus, kurie turi tam tikro programiškumo, gilinomės, apie ką jie, ir stengėmės papasakoti istoriją. Kiekvienas kūrinys turi savo pasakojimą, o visi jie albume susilieja į bendrą istoriją. Netgi albumo apipavidalinimas yra to dalis. Mes su dizaineriu daug kalbėjomės, ieškojome, kas atspindėtų tą erdvę ir pojūtį.
2. G.:Ir labai daug improvizacijos.

– Ar yra kompozicija, kuri jums asmeniškai brangiausia?

1. G.:Sunku išskirti. Man labai svarbi pirmoji kompozicija. Tai trumpas kelių taktų preliudas, tarsi sėkla, iš kurios išauga visas albumas.
2. M.:Sutinku su Dima. Aš dar norėčiau pridurti, kad tai, kas įrašyta albume, yra tarsi momentinė nuotrauka. Koncertuose mes grojame tuos pačius kūrinius, bet jie skamba visiškai kitaip. Albumas yra atspirties taškas, o gyvas atlikimas – spektaklis, kuris kiekvieną kartą vis kitoks, nes jį veikia erdvė, jį veikia žmonės. Mes su Dima jau per tiek metų išmokome reaguoti vienas į kitą, į publiką. Kiekvienas koncertas skiriasi, nes skiriasi publika, kuri mums padeda arba, atvirkščiai, trukdo kurti. Tai yra buvimas „čia ir dabar“.

 

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama