Kenigsbruko gatvė ir mes
Rubinaitis
Turinį įkėlė
1987 m. Lietuvoje pirmą kartą išleista vokiečių rašytojo Ericho Kästnerio (1899–1974) autobiografinė knyga, kuri dažnai vadinama geriausiu jo kūriniu. Knygoje autorius pasakoja savo vaikystės prisiminimus: čia atgyja Vilhelmo laikų Vokietijos kasdienybė, gimtojo miesto – Drezdeno – vaizdai. Autorius labai poetiškai, šviesiai, pasitelkdamas daugybę subtilių niuansų, taiklių psichologinių štrichų, padeda skaitytojams įsijausti į nuostabų vaikystės pasaulį.
Knygos pabaigoje aprašomas prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas: „Pasaulinis karas prasidėjo ir mano vaikystė baigėsi.“ Tai turi ir paslėptą prasmę – karas sugriauna tai, kas žmogui brangiausia. Knygos pavadinimo pažodinis vertimas būtų „Kai aš buvau mažas berniukas“, bet šviesios atminties vertėjas Teodoras Četrauskas (1944–2024) jai suteikė kitą pavadinimą – Kenigsbruko gatvė ir aš. Daugeliui skaičiusiųjų ar šiaip girdėjusiųjų apie šį kūrinį Kenigsbruko – Karaliaučiaus – gatvė įstrigo atmintyje kaip literatūrinis objektas.
2017 m. vasarą IBBY Lietuvos skyriaus organizuotos kelionės maršrutas atvedė į Drezdeną. Lankėme su Kästnerio gyvenimu ir kūryba susijusius objektus: skulptūras, vilą, kurioje įkurtas Kästnerio muziejus, fontaną Alberto aikštėje, kurį jis mėgdavo aplankyti. Su jauduliu ėjome ilga ilga Kenigsbruko gatve, apie kurią žinojome iš Kästnerio knygos, – ieškojome 66-ojo namo. Radę jį ant namo kampo pamatėme lentelę su užrašu „Šiame name gimė rašytojas Erichas Kästneris (1899–1974)“. Nors Kästnerių šeima paskui kelis kartus kraustėsi, bet ilgai liko ištikima Kenigsbruko gatvei.
Autorius: Parengė Roma Kišūnaitė (LNB)
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
