Bejėgystės išvengianti abejonė ir puikybei nepasiduodantis pasitikėjimas: filosofinė literatūra vaikams / 1 dalis

Vakarui dar nesibaigus, jos dėl visko susitarė, pradedant šakočiu ir japoniškais žibintais sode, baigiant filosofijos viktorina, kurios pagrindinis prizas – filosofijos knyga jaunimui. Žinoma, jei tokia knyga yra. Sofija nebuvo tuo įsitikinusi.

Josteinas Gaarderis, Sofijos pasaulis

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti lietuvių kalba išleistą filosofinę literatūrą vaikams ir jaunimui. Tokių knygų vaikams nėra daug, o ir jų apimtis nevienoda – vienos kelių dešimčių, kitos ir kelių šimtų puslapių. Tačiau prieš atsiverčiant šias ypatingos paskirties knygas vaikams kilo nemažai klausimų: kokia kalba su vaikais gvildenti filosofinius klausimus, kada pradėti tai daryti ir ar visas filosofines idėjas vaikai pajėgūs suprasti, ar visi maži vaikai – prigimtiniai filosofai? kodėl augdami vaikai nustoja stebėtis pasauliu ir nebekelia klausimų? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, pirmiausia pakalbinau JAV Ohajo universiteto profesorių emeritą, Lietuvos mokslų akademijos narį, filosofą fenomenologą ir dzeno meistrą Algį Mickūną. Profesoriaus kalba taisyta minimaliai siekiant perteikti unikalų jo kalbėjimo stilių.

– Daugelis tėvų patvirtins – vienas labiausiai iš proto vedančių vaiko raidos etapų yra kodėlčiukų amžius (3–5 metai), kai vaikai tiesiog užverčia tėvus klausimais apie pasaulį. Kodėl šviečia saulė? Kodėl skrenda paukštis? Kodėl obuolys raudonas? Kas gyvena po lova? Kodėl naktį tamsu? Ir dar daugybė įvairiausių kas ir kodėl, liudijančių, koks įdomus ir kupinas atradimų vaikams yra pasaulis. Ar vaikai iš prigimties yra linkę į filosofiją?

– Mažiukų filosofinis auklėjimas prasideda nuo pat kalbėjimo pradžios, nes kalbos mokymas yra ir mokymas mąstyti apie ką nors. Vaikučiai turi magišką sąmonę, kuri sutapatina žodžius su tikrove, todėl tikrovė irgi kalba. Tai reiškia, kad vaikučiai gali kalbėtis ir užduoti klausimus kiekvienam dalykėliui, net susitapatinti su bet kuo. Mokykloje statoma pjesė, todėl mama klausia dukrelės, ar ji dalyvausianti toje pjesėje? Taip, aš būsiu princesė. Mergaitė ne vaidina princesę, o ja tampa ir įgyja princesės savybių. Vaikai gali kalbėti su žaislais, gyvūnais. Pirmapradė žodžio magija pasirodo ritualuose, kur kūdikėlis įgauna tapatybę: per krikštą ištarti žodžiai padaro kūdikėlį krikščioniu, nes be krikšto jis bus pasmerktas amžinai kančiai. Bet per mokyklėlę vaikutis pradeda suprasti, kad įvardijimas gali keistis, nekeisdamas tapatybės. Šiandien aš princesė, o vakar buvau ragana – tai kas gi aš esu? Čia prasideda filosofinis dialogas su savimi ir kitais: kodėl tamsi žolė yra medžio šešėlis, kodėl vakarėjant šešėliai ilgėja? Plečiasi vaiko akiratis. Šeimoje gimęs kūdikėlis yra abstrakcija, nes jis nežino, kas esantis. Tik per santykius vaikas pradeda įgyti pasaulio ir savęs supratimą. Pirmiausia mama, tėvelis, baba, katytė, šaukštas, o vėliau draugė, kaimynas, dėdė – per visa tai tas abstraktus kūdikėlis pradeda plėsti akiratį ir tampa konkretesnis.

– Lietuvos mokyklose klesti robotikos ir programavimo būreliai, o apie filosofijos būrelius retai tenka išgirsti. Mano žiniomis, įprastinėse mokyklose filosofiją kaip mokomąjį dalyką galima rinktis 11–12 klasėse ir tik retose humanitarinės pakraipos gimnazijose nuo 9 klasės. O juk filosofija lavina mąstymo įgūdžius, moko kritiškai mąstyti, skatina kelti klausimus ir taip pažinti save, aplinką, pasaulį. Atrodo, tai elementari ir būtina pažinimo proceso dalis. Kaip manote, ar neturėtų filosofijos mokymas mokyklose būti privalomas?

– Mokykla yra visuotinas žmonijos fenomenas. Gyvūnai gimsta ir jau moka elgtis – jų prigimtis juos augina, jiems nereikia mokyklos. Dievai ir deivės irgi nereikalauja mokyklos – jie viską žino ir geba. Tik vargšas žmogelis keletą ir net daugiau metų turi būti saugomas ir mokomas, kaip gyventi, kaip suvokti aplinką, kaip medžioti, pasidirbti aprangą ir pašiūrę. Žmogaus instinktai yra nepakankami. Esant tokiai situacijai graikų klasikai – rašytojai ir filosofai – suprato vieną dalyką: mokykla yra reikalinga dar ir dėl to, kad žmogus klysta, ir tik gyvendamas bei pasitardamas su kitais gali pataisyti savo klaidas. Išvada: reikia mokyklos, kurioje visi būtų auklėjami visuotinai. Vadinasi, kiekvienos srities – nuo statybos, gimnastikos iki astronomijos – bus mokoma dialogišku (pokalbio) būdu. Taip buvo sukurta pirmoji akademija – kaip Vakarų civilizacijos pagrindas. Tai buvo filosofija pagrįsta mokykla, kuri, per amžius puolama įvairių dogmų, ėmė nykti, o Apšvietos laikais Vakaruose vėl buvo atkurta. Vadinasi, filosofija nėra kokia nors dogma ar privati nuomonė, bet yra vieša mokykla, kurioje be išankstinių nuostatų apmąstoma kiekviena sritis, kiekviena dogma ir kiekvienas autoritetas. Tokioje filosofinėje mokykloje žmogus išmoksta gyventi viešai ir atvirai, t. y. išmoksta būti laisvu ir atsakingu piliečiu. Dialoginė filosofija yra tapati demokratijai, kai visi klausimai aptarinėjami viešai, be baimės, kad koks nors „autoritetas“ bus kvestionuojamas. Todėl įvairūs autokratai ir teokratai pirmiausia puola ir naikina mokyklas ir mokytojus. Kaip žinia, šiais laikais autokratiškose ir teokratiškose šalyse Vakarų mokykla yra uždrausta, nes ji laikoma virusu, galinčiu užkrėsti piliečius kvestionuoti „autoritetų“ primestas absoliučias tiesas.

– Supratau Jūsų mintį: mokyklos prigimtis yra filosofiška. Tiesa, mūsų laikais šią prigimtį, regis, linkstama primiršti, o mokyklos vis labiau orientuojasi ne į dialogą, o į produktyvumą – kuo geriau paruošti mokinius egzaminams. Kaip šiomis aplinkybėmis padrąsinti mokytojus, pasiryžusius lavinti mokinių filosofinį mąstymą?

– Mokykla yra akiračių praplėtimas už šeimos ribų, o einant toliau – iki platesnio valstybinio, tautinio ar net kosminio lygmens. Visa tai kyla iš mūsų ribotumo suvokimo, kviečiančio atsiverti pasauliui ir sau keliant klausimus. Tai ir yra filosofija. Be tokio dialogiško filosofinio pobūdžio nėra mokyklos. Mokykloje ugdomi sąryšiai su kitais: joje mokoma, kaip elgtis žmogiškai, nes be kitų žmonių, irgi dalyvaujančių pasaulio atvertyje, pavienis asmuo pasiliktų „siauras“ ir net dogmatiškai pavojingas. Pagarba sau ir kitiems yra ir pagarba dialogiškam tiesos ieškojimui.

– Gyvename technologijų amžiuje, kai robotai daro operacijas, o dirbtinis intelektas (DI) kuria eiles ir paveikslus. Kai kurie mokslininkai ir filosofai, pavyzdžiui, Nickas Bostromas, svarsto apie potencialią grėsmę, kuri kiltų, jei DI virstų superintelektu, t. y. intelektu, gerokai viršijančiu žmonių gebėjimus. Tokios sistemos galėtų būti pavojingos, jei jų tikslai nesutaptų su žmonijos interesais. Kokie pavojai gresia žmonijai vaikštant lynu virš nenuspėjamų technologinių galimybių bedugnės? Tai ypač aktualu jaunajai kartai, kuriai technologijos yra natūrali aplinka nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.

– Atrodo, visi yra šokdinami DI, patys siekia tapti dirbtiniais. Tai viena žmogaus ydų: susikurti specifinį pasaulio ir savęs suvokimą ir per tokį kūrinį interpretuoti save. Kai sukūrėme pasaulio kaip mechanizmo suvokimą, tapome mechaniškais kūnais. Kai sukūrėme kompiuterių logiką, tapome suprogramuoti dviem būdais: esame hard wired ir soft wired (liet. techniškai sumontuoti ir programiškai instaliuoti). Susikūrėme dievus ir tapome jų įvaizdžiais (imago dei). Kitaip tariant, tapome savo kūrinių tarnais ir net vergais. Tas pats yra ir su DI. Mes jį sukūrėme ir jis, kaip visi kūriniai, tapo pranašesnis už mus pačius. Juk kiekviena dievybė žino viską ir jos akivaizdoje, kaip teigė Sørenas Kierkegaardas, mes esame nepakankami ir klystantys. DI, kaip mūsų kūrinys, yra labai siauras, nes žiūri į viską matematiškai, o tokia žiūra, nepaisant algoritmų sudėtingumo, anapus kiekybinių ribų išvis nieko neišmano. Jis yra tik įrankis, galintis padaryti kitus, dar sudėtingesnius ir tobulesnius įrankius, tačiau negalintis peržengti įrankinės sąmonės. Tai veda į aklavietę – įrankiai gamina vis daugiau kitų įrankių: daugybė plaktukų gamina begalę kitų plaktukų. Šiame akiratyje žmogus save supranta kaip įrankį, kuris turi būti vis tobulinamas ir tobulinamas, kad pasivytų kitus įrankius. Taigi mokyklos linksta į ekspertų, arba paskutinės laidos įrankių, gamybą.

Autorius: Inga Mitunevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama