Lošėjos širdis (On Swift Horses)

Pasibaigus Korėjos karui, jaunavedžiai Miurielė (Daisy Edgar-Jones) ir Ly (Will Poulter) iš Kanzaso valstijos persikelia į galimybių kupiną saulėtąją Kaliforniją. Pora sunkiai dirba fizinį darbą, kad sukauptų pinigų nuosaviems namams. Chaoso į jų šeimyninę idilę atneša jaunesnysis Ly brolis Džulijus (Jacob Elordi) – Montgomery Cliftą primenantis klajūnas, lošėjas. Matosi, kad Miurielę – tylią, drovią, atviromis akimis pasaulį stebinčią jauną moterį – itin masina rizikingas jo gyvenimo būdas. Masina, bet yra nedrąsu. Džulijui išvykus dirbti apsaugininku Las Vegaso kazino, jiedu vis susirašinėja. Pamažu Miurielė ima slapčia lankytis hipodrome, kur atranda savo, kaip lošėjos, talentą, o pažintis su kaimyne Sandra (Sasha Calle) atveria netikėtus, gąsdinančius, intriguojančius jausmus. Džulijus tuo tarpu užmezga romaną su Henriu (Diego Calva), kitu kazino apsauginiu. Taip paraleliai piešiamos Miurielės ir Džulijaus gyvenimų linijos, kiekvienam vis labiau rizikuojant ir ieškant laisvės visuomenėje, kurioje abiejų vaidmuo yra dusinančiai ribotas. 

Paslaptys, rizika, troškimai ir slapti gyvenimai – filmo leitmotyvas. Veikėjai balansuoja ant ribos viską prarasti. Amerikietiškos svajonės vizija – nuosavas namas, mašina, patogus interjeras. Ir Ly šiame filme nėra stereotipiškas kontroliuojantis sutuoktinis – jis kiek ribotas, tačiau akivaizdu, kad gyvena pagal savo laiko papročius. Miurielė didesnę filmo dalį įkūnija pasyvumą ir net nekvestionuoja savo, kaip žmonos, vaidmens, kol nepradeda lošti hipodrome. Filmo scenarijus nesukuria galimybės veikėjams augti – Džulijus taip ir lieka tiesiog žavingai besišypsantis, paslaptingas jaunas vyras, o Miurielės pokytį veikiau perteikia Daisy Edgar-Jones vaidybos niuansai, o ne besikeičiančios aplinkybės. 

Filmo estetika ir laikmetis primena Douglaso Sirko melodramas, turtingomis spalvomis, emocinga muzika ir subtiliomis priemonėmis perteikiančias queer jausmus heteronormatyviame kontekste. Sirko įkvėptas Toddas Haynesas šias temas plėtojo tokiuose filmuose kaip „Toli nuo rojaus“ (2002) ir, žinoma, „Kerol“ (2015). Juose nesibodima melodramos ir didelių jausmų. Iš pirmo žvilgsnio „Lošėjos širdis“ irgi priskirtinas šiai tematinei ir vizualinei visatai, tačiau būtent jausmų čia ir pristingama – ir Miurielė, ir Ly, ir Džulijus, ir Henris, ir Sandra veikiau yra įvaizdžiai, o ne kvėpuojantys, dinamiški veikėjai, kurių likimas mus sujaudintų. Ypač norėjosi jautresnės Sandros ir Miurielės santykių dinamikos. 

Įdomu, kad filmo pristatymuose Lietuvoje bandyta subtiliai slėpti „Lošėjos širdies“ queer kontekstus, abstrakčiai akcentuojant laisvės troškimą. Panašiai filmas buvo pristatomas ir Toronto kino festivalyje praėjusių metų rudenį. Kyla klausimas, ar tai buvo daroma norint neišduoti scenarijaus paslapčių, ar siekiant neatstumti žiūrovų, kurie ateitų tikėdamiesi tiesiog romantinės dramos. 

Nors „Lošėjos širdžiai“ ir pristinga jausmo bei dramatizmo, filmo pabaiga išties sujaudina ir sukelia minčių apie visų miurielių ir džulijų istorijas, kurios negalėjo būti papasakotos. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama