Mitai ir žvaigždės

1945 m. ekranuose pasirodęs „Bulonės miško damos“ („Les dames du bois de Boulogne“) nesulaukė sėkmės, režisierius net nemėgo jo prisiminti. Kitas Bressono filmas „Kaimo kunigo dienoraštis“ („Le Journal d’un curé de campagne“) pasirodė tik po šešerių metų ir buvo jau kitoks, toks, su kokiu ir asocijuojasi Bressono kinas: neprofesionalūs aktoriai, vaizdo, garso minimalizmas, filosofiniai gėrio ir blogio kovos klausimai. Būtent šis stilius pavertė Bressoną vienu įtakingiausių visų laikų kino kūrėju. 

„Bulonės miško damas“ prancūzai restauravo 2018-aisiais ir tada prasidėjo naujas filmo gyvenimas: dabar į jį įžengi lyg į spindintį muziejų, nors filmuojant stigo visko – kino juostos, elektros, oro pavojai priversdavo kūrėjus leistis į slėptuves, o sąjungininkams vaduojant Paryžių filmavimas nutrūko ir buvo atnaujintas tik po kurio laiko. Bressonas rėmėsi vienu iš Denis Diderot romano „Žakas fatalistas ir jo ponas“ (1773) pasakojimų apie aristokratę, kuri keršija ją palikusiam meilužiui, surengdama jo vestuves su kurtizane, ir veiksmą perkėlė į savo laikų Paryžių. Šiuolaikiškumą pabrėžia rafinuoti ir aštrūs Jeano Cocteau parašyti dialogai, kuriuose aidi amžininkų citatos. Kad ir viena svarbiausių filmo pradžioje nuskambėjusių frazių „Meilės nėra, egzistuoja tik jos įrodymai“, pasiskolinta iš poeto kubisto Pierre’o Reverdy teksto, pasirodžiusio 1918 metais žurnale „Nord-Sud“. 

Kaip ir dauguma okupacijos metais Prancūzijoje kūrusių režisierių, Bressonas atsiribojo nuo konkrečių karo realijų – svarbiausia jam buvo išskirtinio kinematografinio stiliaus tobulinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio Bressono ir Cocteau požiūris į kiną gali pasirodyti skirtingas, jie abu nebuvo realistai, nesiekė tikrovės efekto, abu ieškojo grynojo stiliaus ir gesto ar kameros judesio, galinčio parodyti tikrą jausmą. 

Nuo pat pradžių filmas skendi tamsoje. Turtinga aukštuomenės dama Elen jaučia, kad meilužio Žano jausmai atšalo. Ji apsimeta, kad nori skirtis, ir taip išprovokuoja ciniško ir prabangai neabejingo (scenos pradžioje Elen dovanoja mylimajam auksinį portsigarą) Žano pritarimą. Elen supranta, kad Žanas pajuto palengvėjimą. Tada ji nusprendžia keršyti. Planas sudėtingas, bet veiksmingas. Keršto įrankiu turi tapti ponia D. ir jos duktė Anjez. Anksčiau jų ir Elen dvarai buvo kaimynystėje, bet po vyro mirties ponia D. nuskurdo, persikėlė į Paryžių, o Anjez atsisakė svajonių tapti balerina. Ji šoka įtartinoje kavinėje, ponios D. namuose lankosi abejotinos reputacijos vyrai. Elen akyse Anjez yra kekšė, bet tuo ir grindžiamas jos kerštas: Elen pasiūlo poniai D. finansinę paramą, išnuomoja kuklų butą esą tam, kad Anjez galėtų pradėti naują gyvenimą, ir supažindina su Žanu, kuriam pasakoja apie neturtingą, dorą ir uždarą merginą. Elen neabejoja, kad Žanas susižavės Anjez. 

Per vestuves Elen atskleis Žanui jo žmonos praeitį. Tai įspūdinga scena: jis sukrėstas ir sustingęs sėdi automobilyje, juda tik langų valytuvai. Žanas negali užvesti automobilio variklio, o šalia stovinti Elen tiki, kad jis pažemintas ir sumaišytas su žemėmis. Variklio garsas vis įsiterpia į jų dialogą. Bet tai nėra Elen triumfas – Žanas iš tikrųjų myli Anjez, o jos silpna širdis gali nepakelti sukrėtimo. 

Filmo pabaiga melodramatiška ir gana dviprasmiška, nederanti su šaltu pasakojimu – grįžęs namo ir radęs Anjez ant grindų be sąmonės, Žanas ragina ją likti su juo ir kovoti. Anjez atsako: „Aš lieku...“ Nors, kita vertus, pabaiga visai bresoniška: sąmoningai Elen išprovokuotas blogis turi pralaimėti – jam pasipriešina baltą nuotakos suknelę kaip nuodėmės atpirkimo ženklą vilkinti Anjez, o kadrą užlieja šviesa ir meilės žodžiai. 

Nespalvota, bet visus juodos, pilkos ir baltos atspalvius išnaudojanti juosta, beveik nepastebimas kameros judesys, aktorių intonacijos ir melodramatiška muzika neužgožia gana sparčiai rutuliojamo pasakojimo – tai tragedija, bet ji vyksta personažų viduje. Kartu režisierius rodo veikėjus gaubiančią tuštumą.

Visą filmą Bressonas pabrėžia įtampą tarp dviejų moterų, nes Anjez beveik iškart pradeda įtarti, kad kažkas ne taip, kad ji dalyvauja keistame žaidime. Marios Casarès vaidinama Elen – mirtinai sužeista moteris, visąlaik dėvinti kaukę. Tai padeda jai režisuoti spektaklį: spąstus buvusiam meilužiui. 

Jausmų įtampa nenuslūgsta nė akimirkai, ją pabrėžia ir aktorių plastika, kurią daugiausia lėmė kostiumai. Aikštinga ir kenčianti Casarès Elen vilki brangius juodus drabužius, jos kailinės movos ir skrybėlės pabrėžia prabangą, papuošalai skleidžia šaltą šviesą, o plonos skraistės tai pridengia, tai atidengia Elen veidą – kartais ji primena pasakų gudruolę lapę. Tačiau kartu Elen – didinga, skulptūriška, lyg akmeninis keršto angelas. Elin Labourdette suvaidintos Anjez drabužiai paprasti, trumpi sijonai ir padėvėtas lietpaltis pabrėžia skurdą, nors pasijutusi mylima ir laiminga ji apsivilks puošnų ukrainietišką nacionalinį kostiumą ir šoks – tai bus lyg sugrįžimas į nerūpestingą praeitį, kai svajojo būti balerina. 

Elegantiškus „Bulonės miško damų“ kostiumus kūrė itin įtakingos mados figūros – Madame Grès ir Elsa Schiaparelli. Bet šiuolaikiniai mados istorikai mano, kad Elen personažą iš dalies įkvėpė Gabrielle Chanel, esą filmo detalės prisodrintos jos dvasios, juolab kad jau cituotos frazės autorius Reverdy buvo Chanel meilužis, o vėliau ištikimas draugas iki pat jos mirties. Cocteau visą gyvenimą draugavo su Chanel, būtent jis įvedė madų kūrėją į menininkų pasaulį, supažindino su Igoriu Stravinskiu ir Pablo Picasso. Chanel taip pat bendravo ir su Bressonu: 1932-aisiais ji užsakė Bressonui sukurti papuošalų fotografijų albumą „Bijoux de diamants“, kurį dovanodavo turtingiausiems klientams. Bet gal ryškiausia „Bulonės miško damų“ nuoroda į Chanel – Anjez lietpaltis. Jis lyg pasiskolintas iš Marcelio Carné filmo „Ūkų krantinė“ („Quai des brumes“, 1938) herojės. Beje, kai Carné paprašė Chanel kurti filmo kostiumus, ji atsakė: „Tokiam filmui kaip jūsų kostiumų nereikia. Reikia tik lietpalčio.“

Dabartiniams žiūrovams į akis nekris tai, kas buvo netikėta filmo amžininkams, kad ir dialogus kartais užgožiantis triukšmas ar režisieriaus bandymai priversti aktorius atsisakyti klasikiniam kinui būdingo vaidybos stiliaus, teatrališkos kalbos ir siekti, jo žodžiais, „antiteatrališkos vaidybos“. Todėl iki šiol gyvi anekdotai, esą Casarès filmuojant neslėpė, kad ją erzina Bressono pastabos, o šis vėliau rinkosi tik neprofesionalius aktorius ir vadino juos modeliais. Po dešimties metų vienoje televizijos laidoje aktorė prisiminė, kad Bressonas nervino aktorius ir buvo tikras tironas. Pasak aktorės, jis galėjo dvidešimt minučių vaikščioti priešais, kartodamas sakinį ir ieškodamas atitinkamos intonacijos, kurios ir turėtų išmokti Casarès, o ji mintyse svarstydavo, kas jam yra aktorius – robotas ar marionetė, ir prisipažino, kad labiausiai už viską pasaulyje nekentė Bressono filmavimo aikštelėje. 

Drąsa mylėti

Maria Casarès (1922–1996) gimė Ispanijos Galisijoje. Jos tėvas advokatas Santiago Casarès Quiroga pasirinko politiko karjerą ir tapo Antrosios Respublikos vyriausybės ministru. Kai 1936-aisiais į valdžią atėjo generolas Franco ir šalyje kilo pilietinis karas, šeima buvo priversta emigruoti ir galiausiai įsikūrė Paryžiuje. Ten Casarèsų šeimą globojo ispanų aktorius Pierre’as Alcoveras ir jo žmona Colonna Romano, dirbusi „Comedie Française“. Jie ir paskatino Marią susidomėti teatru. 

Prasidėjus karui, tėvas atsidūrė Londone, Maria su motina liko okupuotame Paryžiuje. Į Nacionalinę muzikos ir dramos meno konservatoriją iškart nepavyko įstoti dėl pastebimo ispaniško akcento, bet Casarès daug dirbo ir 1942 m. buvo priimta į „Théatre des Maturins“ trupę. Debiutas buvo sėkmingas. Aktorė yra sakiusi, kad ji gimė 1942-aisiais, „Théatre des Maturins“. 

Nuo 1942-ųjų iki pat mirties Casarès buvo viena didžiųjų prancūzų teatro tragikių. Ji vaidino ir klasikinėse, ir šiuolaikinėse pjesėse, iš viso sukūrė per šimtą dvidešimt vaidmenų skirtinguose teatruose, ne vienus metus skyrė Jeano Vilaro teatrui ir daug prisidėjo prie Avinjono festivalio šlovės atsiradimo. Casarès vaidino visus svarbiausius klasikinius vaidmenis – Medėją, Ledi Makbet, Mariją Tiudor, Hekubą, įkūnijo Antono Čechovo, Jeano Genet, Bernard-Marie Coltèso dramų herojes, o būdama septyniasdešimt dvejų suvaidino karalių Lyrą, jos žodžiais, „apsirengusi nei kaip moteris, nei kaip vyras, nei jauna, nei sena“. 

Karo metais Casarès debiutavo ir kine. Nors jos debiutu pilno metražo filme tapo mimo Batisto žmona Marcelio Carné „Galiorkos vaikuose“ („Les Enfants du paradis“, 1945), vis dėlto šį vaidmenį užgožė „Bulonės miško damų“ Elen: Casarès vaidino atstumtą, kenčiančią moterį, bet gyvenime buvo kitaip. 1944 m. kovą Casarès repetavo Martą Albert’o Camus pjesėje „Nesusipratimas“ ir susipažino su pjesės autoriumi, o birželio 6 dieną, kai Prancūzijoje išsilaipino sąjungininkai, prasidėjo jų meilės romanas. Jai buvo dvidešimt vieneri, jam – trisdešimt. Vėliau aktorė sakė, kad Camus jai buvo „tėvas, brolis, draugas, meilužis ir kartais sūnus“. 

Radijo interviu rašytojas neslėpė susižavėjimo: „Spektaklis suteikė didžiausią džiaugsmą, kokio gali tikėtis autorius. Džiaugsmą klausytis savo žodžių, perteiktų nuostabios aktorės balso ir sielos, perteiktų tiksliai taip, kaip svajojau. To džiaugsmo, už kurį esu dėkingas Mariai Casarès, man užtenka.“ Bet 1944-ųjų rudenį rašytojas susitiko su Alžyre, Orane, praleidusią karą žmona pianiste Francine Faure, ir romanas su Casarès baigėsi. Jis vėl plykstelėjo 1948-aisiais, kai Camus ir Casarès atsitiktinai susitiko Sen Žermeno bulvare, ir truko dvylika metų iki tragiškos rašytojo mirties autokatastrofoje 1960 metais. Camus turėjo ryšių ir su kitomis moterimis, jo santykiai su Casarès buvo paslaptis (bent jau daugumai), nors jie mėgo kartu atostogauti. 

Todėl 2017 m. pasirodžiusi „Gallimard“ leidyklos knyga, kurioje buvo paskelbtas jų susirašinėjimas („Albert Camus Maria Casarès Correspondance (1944–1959), Édition de Béatrice Vaillant. Avant-propos de Catherine Camus“) tapo tikra sensacija. Knygoje publikuojami 865 laiškai. Tai intensyvus susirašinėjimas, kartais jie rašė po kelis laiškus per dieną – apie laimę, liūdesį išsiskyrus, abejones, apie tai, ką skaito, ko klausosi, apie keliones. Laiškai sentimentalūs. Knygos įžangą rašytojo duktė Catherine Camus neatsitiktinai pradeda tokia 1950 m. vasario 26 d. tėvo laiško Casarès citata: „Ateis laikas, kai nepaisant viso skausmo būsime šviesūs, džiaugsmingi ir teisingi.“ 

Laiškuose daug Camus meilės prisipažinimų aktorei, kurią jis vadina nepakartojama: „Atsitiktinai įžengei į mano gyvenimą, kuriuo nesididžiavau, ir nuo tos dienos kažkas pradėjo keistis. Geriau kvėpavau, mažiau nekenčiau, laisvai žavėjausi tuo, kas verta susižavėjimo. Prieš sutikdamas tave neprisirišdavau prie nieko, prisirišau tik prie tavęs. Ta jėga, iš kurios kartais šaipeisi, niekad nebuvo kuo nors kitu, kaip tik jėga būti vienam, jėga atsisakyti. Būdamas su tavimi priėmiau daugiau. Išmokau gyventi. Be abejo, tai priežastis, kodėl mano meilė visada buvo sumišusi su milžinišku dėkingumu.“ Jis daug rašė ir apie savo aistrą teatrui, pagarbą aktoriams, apie tai, ką kuria ir kad niekad nebūna patenkintas. 

Kartais laiškai trumpučiai – tiesiog ramios nakties palinkėjimai, bet dabar jie skamba kaip kitų, pasakiškų laikų, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų ir kai jausmai atrodė tikresni, ženklas. Casarès laiškuose Camus daug meilės tiradų: „Trokštu tavęs, žinau apie tai, tai mano poreikis ir įdėsiu visą savo širdį, visą savo sielą, visą savo valią, jei reikės, net visą savo žiaurumą, kad tave turėčiau.“ Bet kartu laiškai atveria aktorės kasdienybę – repeticijas, radijo įrašus, filmavimus. Ji pasakoja apie aktorius, su kuriais vaidino, tarp jų – Gérard’as Philipe’as, Serge’as Reggiani, Jeanas Vilaras, apie susitikimus su pažįstamais ir planus. Anot Catherine Camus, Casarès „vienodai intensyviai išgyveno laimę ir nelaimę, į visa į tai pasinerdama giliai“, ir tai atsispindi ne tik laiškuose, bet net ir aktorės rašyboje.

1978 m. Casarès ištekėjo už kabareto aktoriaus ir dainininko André Schlessero, su kuriuo buvo seniai pažįstama. Santuoka leido įgyti Prancūzijos pilietybę. Bet dar 1961 m., po aktorę sukrėtusios Camus mirties, jie kartu su Schlesseru nusipirko seną ir apleistą dvarą provincijoje – Casarès draugai galvojo, kad jo atstatymas gali būti būdas išsigelbėti nuo depresijos. 

Ko gero, tuos, kurie skaitė laiškus, nustebino literatūriniai Casarès sugebėjimai, nors, regis, jie visiškai atsiskleis 1980-aisiais pasirodžiusioje autobiografinėje aktorės knygoje „Privilegijuota rezidentė“ („Résidente privilégiée“). Tai nėra tradicinė autobiografija, greičiau aktorė žiūri į save iš šalies, kaip į filmo veikėją, bando suprasti jos tapatybę. Casarès juokavo, kad nerašė prisiminimų, nes neturi atminties, bet būtent rašymas jai padėjo surinkti į vieną visumą išbarstytus gyvenimo fragmentus. Kaip rašė „Nouvel Observateur“ recenzentė, knygoje „užmarštis patręšia aktorės prisiminimus, jos mirusieji pakyla iš kapų“, o aktorės meilė ir jausmai jungiasi su jos suvaidintais personažais.

Casarès suvaidino per trisdešimtyje kino ir televizijos filmų, dešimtis jų įgarsino, bene svarbiausias jų – dokumentinė Alaino Resnais „Gernika“ („Guernica“, 1950), kur aktorė skaito Paulio Éluard’o tekstą. Jos balsas filme – gedulo balsas. Pasak Casarès, priešais kino kamerą ji niekad nesijautė laisvai, todėl filmuodamasi „palikdavo savo sielą rūbinėje“. Ji sakė: „Būdama žiūrovė esu kupina aistros ir susižavėjimo kino aktoriais, kurie sugebėjo sukurti filmuose beveik mitinius personažus. Gal todėl, kad savyje turiu kitą narcisizmo formą, niekad nesugebėjau angažuotis į tokias paieškas kitapus kino kameros.“ Casarès mėgo tik vieną savo filmą „Orfėjas“ („Orphée“, 1950). Tai vidurinė Jeano Cocteau trilogijos, kurios pagrindas – mitas apie Orfėją, dalis. Casarès suvaidino gyvųjų pasaulyje Princese, o požemio karalystėje Hade Mirtimi vadinamą moterį. Tai garsiausias aktorės vaidmuo kine.

Cocteau išsaugojo siužeto apie dainių Orfėją, kuris išsirengia į mirties požemius, kad sugrąžintų į gyvųjų pasaulį mylimą žmoną Euridikę, apmatus, bet perkėlė veiksmą į savo laikus, prismaigstė filmą fantasmagoriškų detalių, keistos poezijos ir autobiografiškų užuominų į palyginti neseniai pasibaigusį karą – požemių karalystė buvo filmuojama subombarduotoje Sen Syro karo akademijoje, iš Princesės automobilio radijo sklindantys garsai priminė Londono radijo transliuotus šifruotus pranešimus, požemio tribunolas – pokario teismus kolaborantams. Tačiau tikroji „Orfėjo“ tema yra kūryba ir meilė. 

Orfėjas (Jean Marais) – garsus poetas, garbinamas moterų ir nekenčiamas kitų poetų. Euridikė jį myli besąlygiškai. Tai naivi, paprasta moteris. Prieš ištekėdama ji buvo tarnaitė. Veiksmas prasideda Poetų kavinėje, kur Orfėjo dėmesį patraukia juodu „Rolls-Royce“ automobiliu atvykusi gražuolė. Kartu su ja – jaunas poetas Sežestas. Per muštynes Sežestą partrenkia du motociklininkai. Jaunas poetas ir Princesės palieptas Orfėjas iškeliauja jos automobiliu. Keistame kelyje atmosfera vis tirštėja ir Princesės rūmuose Sežestas miršta. Bet jo dvasia paklūsta Princesei-Mirčiai ir seka iš paskos į mirusiųjų karalystę. Veidrodis yra durys į ją.

Ryte vairuotojo Ertebizo atvežtas į namus, Orfėjas negali pamiršti Mirties – jis ją įsimylėjo, nori vėl sutikti, nekreipia dėmesio į Ertebiso perspėjimus, kad Euridikei iškilo grėsmė. Bet kai žmona miršta, jis sutinka kartu su Ertebisu keliauti į mirusiųjų pasaulį, kad surastų žmoną ir Mirtį. Čia Orfėjas sužinos, kad Mirtis jį pamilo, sugrįš su Euridike namo, bet gyvenimas gyvųjų pasaulyje abiem taps pragaru. Pašautas ir miręs Orfėjas vėl atsidurs požemiuose ir prisieks meilę Mirčiai. Tik jos meilė Orfėjui didesnė – Mirtis pasiaukos, kad Orfėjas taptų nemirtingas. 

Cocteau sudėjo į filmą daugybę „Orfėjo“ interpretavimo raktų, bet man svarbiausia jo herojė yra Mirtis. Filmo pabaigoje ji pagaliau supranta tai, ką supranta tik žmonės: kas yra laikas, kas yra laukimas, kaip sunku sulaukti mylimojo ir jo atsižadėti. Casarès Mirtis – tragiška herojė. Ji pasižymi ypatinga galia, ji neįtikėtinai, net keistai graži, elegantiška. Aktorė vaidina ir simbolišką heroję, ir mylinčią, kenčiančią moterį, kuri apsimauna gumines pirštines, kad dirbtų savo darbą. Ji apdovanota drąsa mylėti, todėl „Orfėjo“ pabaigoje Mirtis taps maištininke ir pasiaukos, tarsi patvirtindama paprastą tiesą, kad poetas yra daugiau nei mirtis.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama