Ateivė iš kito pasaulio

Androginiška ateivės išvaizda išgarsino aktorę. Žvelgiant į šią keistuolę, tarsi iškaltą iš ledo, sunku įsivaizduoti, kad ji gyvena įprastą gyvenimą. Ir vis dėlto Swinton yra dviejų vaikų motina, turi keturis šunis. Asmeninis aktorės gyvenimas nukrypsta nuo buržuazinių standartų – prieš kurį laiką spalvoti žurnalai džiaugėsi, kad ji atvirai gyvena su dviem vyrais. Turėjo daugybę meilužių, tačiau liko vieno vyro partnere iki pat jo mirties – Johnas Byrne’as mirė 2023 metais.

Damos iš Škotijos vaikystė ir jaunystė

Katherine Mathilda (Tilda) Swinton gimė 1960 m. lapkričio 5 d. Londone, turtingoje šeimoje, kurios aristokratiškos anglų ir škotų šaknys siekia XI a. (giminės medis apima 36 kartas!). Jos tėvas seras Johnas Swintonas – septintasis Kimerhamo lordas. Motina Judith Balfour Killen kilusi iš Australijos, bet taip pat turi škotiškų šaknų. Swinton sako, kad jaučiasi esanti škotė ir niekas kitas. Ir juokauja: „Atėjau į pasaulį su visiškai susiformavusia pasaulėžiūra, savarankiškumo troškimu ir natūraliu polinkiu maištauti.“

Tačiau būsimoji kino žvaigždė užaugo ne Londone ir ne Škotijos kalnuose, o Vokietijoje, kur tarnavo tėvas, britų armijos generolas majoras. Būdama dešimties metų, mergaitė buvo išsiųsta mokytis į Jungtinę Karalystę, kad galėtų pajusti ryšį su tėvyne ir užmegztų naudingų pažinčių. Per trumpą laiką Swinton pakeitė kelias internatines mokyklas. Vest Hito mergaičių mokykloje ji mokėsi vienoje klasėje su Diana Spencer, būsimąja princese. Mergaitės netgi draugavo. Vėliau persikėlė į Fetso koledžą – dar vieną prestižinę mokymo įstaigą. Susidomėjimas aktoryste mergaitei prabudo dar mokyklos laikais. Jai patiko dalyvauti spektakliuose ir dainuoti chore. Tačiau tada negalvojo tapti aktore. „Tiesiog ketinau ištekėti už kokio nors grafo“, – juokavo ji viename interviu. Swinton gerai mokėsi ir sportavo, puikiai bėgiojo. Trumpai tariant, perspektyvi jauna škotė. Bet kaip ji nekentė visų tų internatinių mokyklų, kuriose taisyklės draudė net laisvai klausytis muzikos! Nenuostabu, kad būtent šios žvaigždės nebuvo aštuoniuose filmuose apie Harį Poterį, kuriuose vaidino bene visi anglų aktoriai. „Mano vidurinėse mokyklose, Vest Hito ar Škotijos Fetso, vaikai buvo vieniši ir atskirti nuo pasaulio. Tai žiaurios vietos augti, nemanau, kad toks auklėjimas duoda kokios nors naudos. Vaikams reikia tėvų ir jų meilės, todėl negaliu pakęsti filmų, kuriuose internatinės mokyklos idealizuojamos. Sunkiausi būdavo išsiskyrimai – užrakinti kambarį šeimos namuose, apsimesti, kad viskas gerai, atsisveikinti traukinių stotyje.“ Tilda žinojo, kad turi eiti į tokią mokyklą – visi tėvų draugų vaikai mokėsi toli nuo namų. Mokyklos draugai buvo kilę iš tokių pat šeimų kaip jos. To reikalavo socialinis statusas. Sėdėdama traukinio, vežančio ją dar dviem mėnesiams toli nuo tėvų, kupė, ji stengdavosi sulaikyti ašaras. „Tada man šovė į galvą, kad norėčiau žinoti, ką reiškia būti kuo nors kitu.“ 

Bandydama išsivaduoti iš to tipiškai aristokratiško gyvenimo, baigusi mokyklą Tilda išvyko į Keniją. Dvejus metus savanoriavo Kenijos ir Pietų Afrikos Respublikos mokyklose, mokydama vietos vaikus.

Ledi nori vaidinti 

Grįžusi įstojo į Kembridžą, kur studijavo sociologiją ir politikos mokslus. „Į universitetą patekau dėl savo eilėraščių. Laikiau save poete. Tačiau po pirmojo semestro pradėjau koncertuoti scenoje, – pasakojo ji interviu laikraščiui „The Independent“. – Tėvai leido man pačiai ieškoti savo kelio. O gal jie tikėjosi, kad jei man nepavyks, vis dėlto atsiras grafas!“ Universitete mergina vaidino studentų teatre, o garbingąją šalies mokslo įstaigą baigė įgijusi ne tik politikos mokslų diplomą, bet ir Didžiosios Britanijos komunistų partijos nario pažymėjimą (vėliau Swinton įstojo į Škotijos socialistų partiją). Komunizmas buvo ir reakcija į tai, ką ji matė Afrikoje, ir protestas prieš tėvų gyvenimo būdą. Generolas majoras Swintonas stebėjosi, kad jo neištiko širdies smūgis. Jam nepatiko ir dukters polinkis į meną, tačiau ji pareiškė, kad baigusi studijas ketina bandyti jėgas kaip aktorė. Swinton buvo pasiryžusi eiti savo keliu, nekreipdama dėmesio į giminaičių protestus. Tada tėvai gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Na, tik būk laiminga!“

1984 m. ji prisijungė prie Stratfordo Karališkojo Schakespeare’o teatro trupės kartu su tokiomis būsimomis žvaigždėmis kaip Kennethas Branagh, Gary Oldmanas ir Danielis Day-Lewisas. Patekti čionai buvo kiekvieno aktoriaus svajonė, tačiau netrukus Swinton suvokė, kad padarė klaidą. Pirma, ji buvo tingi, o vaidinti spektaklį kiekvieną dieną yra varginantis darbas. Antra, tradicinis teatras jai pasirodė nuobodus. Be to, čia jos laukė dar vienas didelis nusivylimas. Ji ne kartą sakė: „Nesu graži, ir ačiū Dievui!“, tačiau Karališkasis Schakespeare’o teatras nežinojo, ką daryti su tokiais duomenimis. Jai daugiausia tekdavo epizodiniai vaidmenys. 

Vis dėlto jauna aktorė nenuleido rankų ir nutarė susirasti savo sceną – mažiau atsidavusią klasikai, labiau provokuojančią ir eksperimentuojančią. Taip ji atsidūrė Edinburgo „Traverse“ teatre ir suvaidino Mozartą spektaklyje „Mocartas ir Saljeris“ pagal Puškiną. Pamažu jos dėmesį vis labiau traukė kinas. „Ilgą laiką mano gyvenime buvo sausra, didelis meninis alkis. Nesijaučiau profesionali aktorė, nesidomėjau teatru, nežinojau, ką veiksiu toliau. Tačiau pamažu į mane kreipėsi keli menininkai, kurie siūlė vaidinti jų projektuose. Su kiekvienu nauju pasiūlymu sakydavau sau: „Na, dar vienas, ir grįšiu prie rašymo“, – kalbėjo aktorė. Tilda Swinton debiutavo televizijos mini seriale „Zastrozzi: romanas“ („Zastrozzi: A Romance“, 1986). O žiūrovai ją pastebėjo televizijos seriale „Tavo apgavikė širdis“ („Your Cheatin’ Heart“, 1990), sukurtame pagal Johno Byrne’o scenarijų.

Su Dereku Jarmanu

Viskas pasikeitė, kai viename vakarėlyje Swinton susipažino su žymiu režisieriumi autsaideriu Dereku Jarmanu. Atvirai homoseksualus ir rafinuotas estetas pajuto, kad jiedu su šia neįprasta aristokrate yra giminingos sielos. Jų bendradarbiavimas tapo lūžio tašku Swinton karjeroje. Jarmanas tuo metu jau buvo savo aplinkos legenda. Režisierius, dailininkas, scenaristas, scenografas, poetas, rašytojas. Jis pakvietė Tildą atlikti pagrindinį moters vaidmenį filme „Karavadžas“ („Caravaggio“, 1986) apie didįjį biseksualų Baroko dailininką. „Žinoma, kad vaidinsiu filme apie Caravaggio! Žinoma, jei norėsite, kad jame vaidinčiau, – atsakė į režisieriaus Dereko Jarmano pasiūlymą Swinton. – Jei jis būtų pasiūlęs vaidinti sofą, būčiau sutikusi nė nemirktelėjusi.“ Jos suvaidinta Lena – reta viešnia dailininko studijoje ir meilės trikampio, kuriame nėra aiškios baigties, dalyvė. Arogantiška aktorė ugniniais plaukais tapo artima Jarmano drauge, per keletą metų suvaidinusia septyniuose režisieriaus filmuose. 

„Antroje 9-ojo dešimtmečio ir pirmoje 10-ojo dešimtmečio pusėje Derekas užėmė išskirtinę padėtį pasaulio kine, o ypač Londono aplinkoje. Mus su juo siejo kažkas labai panašaus. Derekas nelaikė manęs aktore, atlikėja. Jis leido man kurti spektaklį. Mūsų filmai, išskyrus „Karavadžas“, neturėjo konkrečių scenarijų, jie buvo visiška improvizacija, be dialogų. Esu labai kruopštus žmogus. Derekas tai manyje išryškino. Jis vertė žmones tobulėti, prisiimti atsakomybę už savo darbą. – pasakojo Swinton. – Pirmiausia jis buvo menininkas. Kai tapydavo, dirbdavo vienas. Tačiau jis buvo labai socialus, mėgo bendrauti. Jis pradėjo kurti filmus daugiausia dėl to, kad jam patiko kolektyvinis kūrybos procesas. Stebuklas, kad buvau šio proceso dalis. Atsitiko būtent taip, kaip svajojau, kaip norėjau dirbti. Jarmanui filmo kūrimas buvo tarsi maisto gaminimas. Jis maišė ingredientus, maišė žmones ir žiūrėjo, kas išeis. Jį traukė natūrali anarchija, jis tikėjo natūraliu chaosu. Iš šio keitimosi idėjomis ir ginčų gimdavo filmai. Šiandien niekas taip nebedirba.“ 

Jarmano kūryboje Swinton tampa kažkuo iš kitos dimensijos. Pavyzdžiui, Lena iš „Karavadžo“ yra paprasta mergina, tačiau dailininko tapybinėje optikoje ji įgauna šventumo aurą. „Paskutiniame žvilgsnyje į Angliją“ („The Last of England“, 1987) – režisieriaus meditacijoje apie Anglijos, kurią į savo geležines rankas suėmė Margaret Thatcher, žlugimą, – aktorė vilkėdama nuotakos suknele atlieka beprotišką šokį aplink laužą. „Karo rekviem“ („War Requiem“, 1989), garsiosios Benjamino Britteno kompozicijos vizualizacijoje, režisierius rodo ilgą kadrą, kuriame nejudanti kamera kontempliuoja emocingą Tildos veidą. Kino poemoje „Sodas“ („The Garden“, 1990) Swinton vaidina Madoną, bėgančią su kūdikiu nuo būrio paparacų. „Pradėjau nuo „Karavadžo“, kur buvau tapytojo modelis, ir, tiesą sakant, nemanau, kad galiu būti kuo nors kitu... Taip, turiu asmeninę užduotį, kurią privalau įvykdyti, bet esu įsitikinusi, kad visi mes, aktoriai, esame tik medžiaga režisieriui. Pavyzdžiui, „Paskutinis žvilgsnis į Angliją“ buvo pirmas filmas mano gyvenime, kuriame negalėjau savęs vadinti aktore (tas pats nutiko ir su „Sodu“), nes tai, ką mes darėme tuose filmuose, nebuvo vaidyba, tai buvo kažkas kita.“ 

Jų bendradarbiavimą užbaigė du mažiau metaforiški stiprių moterų vaidmenys: ekscentriška menininkų globėja, Bertrando Russelo meilužė ledi Ottoline Morrell filme „Vitgenšteinas“ („Wittgenstein“, 1993), ekrane žingsniuojanti spalvingais kostiumais, ir karalienė Izabelė filme „Edvardas II“ („Edward II“, 1991). Karaliaus Edvardo žmona, vyro atstumta karalienė Izabelė, remiama dvaro ir Bažnyčios, surengė sąmokslą ir nužudė karalių. Už šį vaidmenį Swinton 1991 m. Venecijos kino festivalyje pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Draugaudama su Jarmanu Swinton iš naujo atrado savo tapatybę. Ankstyvąją vaikystę praleidusi su trimis broliais, būdama jauna Swinton laikė save berniuku. Vėliau aktorė galėjo vaidinti ir moterų, ir vyrų vaidmenis. Neįprastas, neapibrėžtas Swinton grožis (gražuolė? baidyklė? moteriška? berniukiška?) neleidžia jos paprastai klasifikuoti, lemia, kad ji vaidina „ne šio pasaulio“ personažus. 

1994 m. vasario 19 d. Jarmanas mirė nuo AIDS. Giliai sujaudinta draugo netekties Swinton nustojo filmuotis (1994 m. filmavimo aikštelėje ji pasirodė tik kartą – eksperimentiniame filme „Greitų dalykų beieškant: tikros istorijos, vizualūs melai“ („Remembrance of Things Fast: True Stories, Visual Lies“). 1995 m. minios žmonių atėjo prie Londono „Serpentine“ galerijos pamatyti Swinton performansą-instaliaciją „The Maybe“ („Galbūt“). Swinton savaitei virto gyvu eksponatu – aštuonias valandas per dieną gulėjo kaip Miegančioji Gražuolė užmerktomis akimis stiklinėje dėžėje. „Jei jaučiate, kad meno kūrinys kelia jums klausimą arba sužadina emocijas, vadinasi, jis atliko savo paskirtį“, – sakė ji viename interviu. 

Po to, kai 1996 m. aktorė pasirodė su šia instaliacija Romoje ir nusifilmavo elektroninės muzikos grupės „Orbital“ vaizdo klipe, ji grįžo į kiną. Dramoje „Moteriškas iškrypimas“ („Female Perversion“, rež. Susan Streitfeld, 1996), sukurtoje pagal to paties pavadinimo Louise J. Kaplan feministinį kūrinį, Swinton tapo sėkminga teisininke, po padorumo kauke slepiančia tamsų savo seksualumą, persmelktą erotinių fantazijų. 

Gana ilgai Jarmano aktorė Swinton buvo žinoma tik siauram žinovų ir kino gerbėjų ratui, o platesnis pripažinimas atėjo 1992 m. pasirodžius filmui „Orlandas“ („Orlando“). Šioje laisvoje Sally Potter režisuotoje Virginios Woolf romano ekranizacijoje Tilda įkūnijo anglų aristokratą, kuris per 400 gyvenimo metų iš vyro virsta moterimi. Žavus šešiolikmetis karalienės Elžbietos I favoritas ne tik keičia lytį, bet ir gimdo vaikus. „Orlandas“ – tai penkerius metus kurtas filmas bei šiltos aktorės ir režisierės draugystės rezultatas. Per šį jausmą, sako Swinton, gimsta geriausi jos filmai.

„Orlandas“ sulaukė puikių atsiliepimų ir parodė, kad Swinton vienodai įtaigiai gali suvaidinti abiejų lyčių personažus. Daugelis režisierių ne kartą pasinaudojo šiuo jos gebėjimu persikūnyti. Pavyzdžiui, Franciso Lawrence’o fantastiniame siaubo filme „Konstantinas“ („Constantine“, 2005) ji tapo arkangelu Gabrieliumi. Šis nedidelis vaidmuo atskleidžia visą Swinton esmę. Pirmą kartą matome Gabrielių vilkintį elegantišku kostiumu, su kaklaraiščiu. Jam ant akių krenta ilga sruoga, sadistiškai šypsodamasi Swinton praneša okultizmo meistrui Konstantinui, kad Dievas jo nemėgsta. Gabrielius sugrįš finalinėse filmo scenose. Tuomet paaiškės, kad jis planuoja pasaulinį perversmą, nori atiduoti žmoniją į Šėtono sūnaus rankas. Tačiau arkangelo nepriklausomybė nubaudžiama, jis pažeminamas ir paverčiamas žmogumi. Arogancija ir šaltakraujiškumas žymi šį kontroversišką personažą, kuris pasirodo vos keliose scenose, bet turi didelės įtakos siužetui. Jo dialogai su Keanu Reevesu žavūs, o jo motyvacija neabejotina. Tas retas atvejis, kai norisi, kad personažas būtų ekrane ilgiau.

Nuolatinio aktorės persikūnijimo požiūriu labai charakteringas filmas „Technoseksas“ („Teknolust“, rež. Lynn Hershman Leeson, 2002), jam pasirodžius Swinton kalbėjo: „Ką tik sukūriau filmą su Lynn Hershman. Mūsų filmas – apie virtualius gyvenimus. Lynn rimtai tyrinėja naujas technologijas. Šiame jos filme aš vaidinu kompiuterių ekspertę, genijų, vardu Roseta Stoun, kuri tris kartus kibernetiniu būdu klonavosi, todėl dabar ji turi keturis „aš“. Ten aš sakau: „Pabandyk susidraugauti su visais virtualiais savo „aš“ įsikūnijimais“. Taigi šis naujas mano vaidmuo iš esmės vėl yra Orlandas.“ 

Ir taip, ir ne Holivudui

Po „Orlando“ ją pastebėjo ir Holivudas. Režisieriaus Danny Boyle’o nuotykių trileryje „Paplūdimys“ („The Beach“, 2000) ji suvaidino Salę, kuri vadovauja nuo civilizacijos pasitraukusių jaunuolių bendruomenei. Tai labai prieštaringas personažas. Salė apgaudinėja, meluoja, yra pasiryžusi net žudyti, kad tik neprarastų savo padėties. Būti tokios veikėjos pusėje gana sunku, tačiau Swinton suvaidino ją ryškiai, nustelbdama kitus personažus. Po metų matome ją šalia Tomo Cruise’o ir Penelope’s Cruz filme „Vanilinis dangus“ („Vanilla Sky“, rež. Cameron Crowe, 2001), o trileryje „Dugne“ („The Deep End“ rež. David Siegel, Scott McGehee, 2001) ji vaidina pagrindinę veikėją, motiną, bandančią apsaugoti žmogžudyste kaltinamą sūnų. Už šį vaidmenį Swinton pirmą kartą buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“. 

Britų dramoje „Jaunasis Adomas“ („Young Adam“, rež. David Mackenzie, 2003) ji yra baržos savininko žmona, įsipainiojanti į erotinius santykius su jaunu valkata. Trileryje „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ („Michael Clayton“, rež. Tony Gilroy, 2007) suvaidino negailestingą didelės nusikalstamos korporacijos advokatę. Tai tarsi jos aktorinio talento kvintesencija: šalta lyg plienas išorė, o viduje – šiurpi, beveik maniakiška isterija. Swinton vaidina moterį ant nervinio išsekimo ribos, kurios pavyzdingas fasadas staiga ima driksti per siūles. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskarą“ už antraplanį moters vaidmenį, BAFTA ir „Auksinio gaublio“ nominacijas.

Tarp jos pasakų personažų – ir Baltoji ragana didžiuliame Holivudo projekte „Narnijos kronikos“ („The Chronicles of Narnia“, 2005, 2008, 2010). Madona, arkangelas, ragana, vampyrė... Tačiau kartu Swinton gali būti labai žemiška. Populiariame filme su Bradu Pittu „Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“, rež. David Fincher, 2008), Swinton įkūnija herojaus mylimąją Antrojo pasaulinio karo metais Murmanske, aukšto britų misijos vadovo žmoną, kuri norėjo tapti pirmąja moterimi, perplaukusia Lamanšo sąsiaurį, bet prieš pat pasiekdama tikslą prarado jėgas. Johno Cassaveteso filmo „Glorija“ perdirbinys „Džulija“ („Julia“, rež. Erick Zonca, 2008) nebuvo sėkmingas, tačiau, anot kino kritiko Simono Hatterstone’o, net ir labai schematiškuose kūriniuose į Tildą Swinton vis tiek malonu žiūrėti.

Vieną geriausių savo vaidmenų ji sukūrė režisierės Lynne Ramsay filme „Pasikalbėkime apie Keviną“ („We Need to Talk About Kevin“, 2011). Ji vaidina moterį, kuri atsisako karjeros ir visą save atiduoda sūnui Kevinui. Tačiau būti mama nėra taip paprasta, o Kevinas – ypatingas vaikas. Motina greitai nebesugeba kontroliuoti nesutramdomo sūnaus, ir psichopatas paauglys paverčia jos gyvenimą tikru košmaru. Eva bando suprasti, kodėl jos sūnus mokykloje įvykdė nusikaltimą. Filme susipina du veiksmo laikai: kai berniukas yra mielas kelerių metų mažylis, o jo motina, gerai gyvenanti rašytoja, bando priprasti prie jo neįprasto temperamento, ir kai ji virsta palūžusia, prislėgta moterimi. Problema – liguistas, patologinis nerimas, nežinant, kaip reaguoti į augančio sūnaus žiaurumą.

Lediniame postapokalipsės pasaulyje savo orbita nesustodamas skrieja savaeigis traukinys, tapęs žmonijos likučių prieglobsčiu. Jo „keleiviai“ paklūsta griežtai segregacijai, čia yra privilegijuotas sluoksnis ir vargšai, prižiūrimi ginkluotų sargybinių. Tai „Parazitų“ autoriaus, korėjiečių režisieriaus Bong Joon-ho filmo „Sniego traukinys“ („Snowpiercer“, 2013) pasaulis. Swinton čia vaidi

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama