Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau pankų, skraidūnių ir nykštukų
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Kontrasto principu savo meninį gyvenimą pozicionuojantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) po pernykščio bravūriško raginimo „neiti į teatrą“ šiemet metasi į visišką priešingybę, jausmingai kviesdamas bent trumpam pamiršti neapykantą ir rinktis gyvenimą santarvėje. „Mes negalime vienas be kito“ – ganėtinai logiškas sezono šūkis eilinį tapatybės bei hierarchinės struktūros virsmą greitu laiku atlaikyti turėsiančiam aštuoniasdešimt šešerių metų „seneliūzui“. Įkvepia tai, kad naujo sezono pradžiai inicijuotas režisierės bei vienos iš teatro meno vadovų Eglės Švedkauskaitės pastatymas „Ronja plėšiko duktė“ pagaliau sukūrė grandiozinę, džiaugsmingą, ilgesiu ir smalsumu pagardintą sugrįžimo po vasaros į teatrą šventę.
Seniai besu išgyvenusi tokį stiprų bendrystės su LNDT Didžiąją salę šturmavusia anšlaginės premjeros minia jausmą. Rodės, tą rugsėjo 6-ąją iš Sostinės dienų kakofonijos sukaustyto prospekto į šią scenos meno šventovę plūstelėjo visos Vilniaus nutrūktgalvės – mamos, sesės, tetos, močiutės. Jų į teatrą atvesti maži žmonės išgyveno unikalią galimybę susipažinti su galbūt ir jų vaikystės svarbiausia heroje tapsiančia plėšiko dukra Ronja. Šioje premjerinėje minioje tikrai nebūčiau buvusi originali, prisipažindama, kad Astridos Lindgren knygos man buvo pačios svarbiausios, pamatinės, mane formavusios, o mylima herojė Ronja – ne šiaip sau mergaitė, o tikra herojė ir įkvėpėja, kurios daugybę kartų skaityta brendimo istorija galiausiai tapo impulsu griauti patriarchalinio autoriteto ribas.
Vaikystėje, kaip ir daugelis susirinkusiųjų į premjerą, norėjau būti tokia pat kaip ji – drąsi, nepriklausoma, atsakinga už savo pasirinkimus. Dabar, būdama suaugusi, suprantu, kad jau tuomet žavėjausi tikra feministine brendimo istorija, kurioje mergaitė užima lyderės poziciją. Atpažįstu mylimoje herojėje ir pačią Lindgren, 1981 m., kai buvo išleista knyga, vis aktyviau besireiškusią ekologijos ir gyvūnų gerovės klausimais, – tai atspindi ir Ronjos pasaulėžiūra. Šiandien Ronja man yra tapusi ir pilietinės laikysenos metafora: narsi mergaitė, atsisakanti paklusti jėgos, smurto logikai ir besirenkanti santarvę, tikrą draugystę.
LNDT Didžiojoje scenoje suplanuotą premjerą pristatydama kaip spektaklį šeimai, režisierė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė priešpremjeriniuose interviu akcentavo, kad svarbiausia – nemeluoti vaikams, tai yra rimtai, be infantilumo kalbėti brandos ir pamatinėmis suaugusiųjų pasaulio temomis. Tačiau scenoje išryškėja prieštara: spektaklis konstruojamas ne tiek vaikams, kiek pačių kūrėjų refleksijoms ir nostalgijoms.
Lindgren knygoje „Ronja plėšiko duktė“ gamta nėra fonas – ji tampa tamsiosios pastoralės erdve, kurioje Ronja išgyvena savo baimes, bręsta ir atranda moralinę autonomiją. Miškas jai tampa ne idilišku prieglobsčiu, o išbandymų ir transformacijos erdve. Lindgren kūryboje gamta yra gyva veikėja, priverčianti žmogų keistis. LNDT pastatyme šios pamatinės klasikinio literatūros kūrinio prasmės atsiduria keistame įtampos lauke. Atrodo, dėl scenografų Monikos Janulevičiūtės ir Jurgio Paškevičiaus meninių sprendimų prarandamas esminis Lindgren pasakojimo kodas: gamta kaip gyvas, nuolat kintantis, prieštaringas veikėjas. Tapytų kulisų miškas, stilistiškai primenantis XIX a. paveikslinę scenografiją, gamtą redukuoja į statišką dekoraciją. Miškas, kuris Lindgren romane pulsuoja pavojais, garsais ir ritmais, čia tampa fone kabančiu, stovinčiu kartonu, retkarčiais atgyjančiu tik dėl šviesų dailininko Juliaus Kuršio meistriškumo. O juk būtent paslaptingas, gyvas, pavojų kupinas miškas yra pagrindinė Ronjos brendimo sąlyga ir esminė lokacija.
Funkcionalūs, konceptualiai tikslūs dailininkės Elvitos Brazdylytės kostiumai ir Matulevičiūtės muzika, priešingai, bando perteikti energiją, gyvybę, maištą. Plėšikų gaujos „pankroko grupės“ estetika – languoti sijonai, „plėšyti“ džinsai, akį rėžiantys aksesuarai, gitarų skambesys ir electro-punk stilistika – įkūnija drąsą, išsišokimą, autentiškumo paiešką. Tai atliepia Lindgren idėją apie draugystės ir laisvės siekį, tačiau labiausiai išreiškia spektaklio kūrėjų nostalgiją jų pačių jaunystės maištui, o ne šiandienos vaikų patirtį. Taigi spektaklyje miškas tampa dekoratyviniu fonu, o maišto energija – stilizuota subkultūrine citata, bet ne organiškai išgyventa patirtimi. Kyla klausimas – ar ši estetika aktuali šiandienos vaikui, ar veikiau atgaivina pačių kūrėjų jaunystės maišto nostalgiją, sąmoningai nukreiptą į suaugusio žiūrovo percepciją? Vaikams žadamas „tikrumas“ gali likti simuliacija – juk už daugelio meninių „Ronjos plėšiko dukters“ sprendimų slypi suaugusiųjų įsivaizduota vaikystės „tiesa“.
Režisierė interviu yra akcentavusi savo ankstyvos paauglystės brendimo patirtis, simbolinę kelionę „iš pilies į mišką“ ir iš vidaus keletą metų stebėtus LNDT trupės kartų santykius. Tai stiprus asmeninis naratyvas, tačiau jame slypi pavojus – spektaklis tampa labiau režisierės autoportretu ir teatro bendruomenės refleksija, o ne vaikų auditorijai atpažįstama patirtimi. Kompozitorė savo ruožtu deklaravo norą „nemeluoti vaikams“ ir suteikti jiems gyvos muzikos energiją, tačiau pasirinkta pankroko stilistika veikiau komunikuoja su suaugusiųjų nostalgija nei su šiuolaikinės vaikystės garso peizažu. Toks disonansas rodo, kad spektaklis atsiranda dviejose plotmėse: viena – deklaratyvi, siekianti perteikti Lindgren kūrinio esmę: autentiškumą, brendimą, draugystę gamtos fone, kita – autobiografinė, kurioje atsispindi pačių kūrėjų kartos patirtys, prisiminimai ir teatrinės tradicijos. Vaikas šioje sankirtoje rizikuoja tapti „simboliniu adresatu“, kai spektaklis kalba apie jį, bet nebūtinai jam.
Savo literatūrine prigimtimi „Ronja plėšiko duktė“ yra daugiasluoksnis tekstas, čia puikiai dera ekologinės etikos manifestas, draugystės filosofija, feministinis brendimo modelis. Teatre tai galėtų virsti kolektyviniu ritualu – susitaikymo priesaika, miško garsovaizdžių patyrimu, vaikų drąsos ir laisvės manifestacija. LNDT pastatymas, deja, įstringa tarp šių galimybių ir spektaklio kūrėjų nostalgijos. Kol kas neišsigrynino ir aktoriams duotos kūrybinės užduotys – puikus jaunų aktorių duetas Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius kuria ganėtinai abstrahuotus, raiškiais charakteriais neišsiskiriančius, bet daugmaž knygoje aprašytus Ronjos bei Birgo, Burkos sūnaus, personažus atliepiančius herojus. Tuo metu kiti aktoriai kol kas daugiausia džiaugsmo patiria įkūnydami siurrealizmo stilistiką atliepiančius, gal net kiek psichodelinius, tik iš kostiumų dailininkės fantazijos gimusius Nykštukų arba Striukumbukų personažus. Netikėtu antraeilių personažų hitu tampa trys Skraidūnės, vaidinamos aktorių Jolantos Dapkūnaitės, Jurgos Kalvaitytės ir Jūratės Vilūnaitės. Virtuoziški kostiumų, perukų, grimo sprendimai padeda aktorėms maksimaliai išlaisvinti šių mistinių būtybių demonišką, komiškai kraugerišką moteriškumą ir paverčia kiekvieną Skraidūnių pasirodymą scenoje aktorinės meistrystės šedevru.
Didžiausia spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ problema įvardinčiau Matisą, Ronjos tėvą. Pamažu akivaizdi tampa tiesa, kad visos meninės reformos lietuviškuose teatruose nepraeina be didelių aukų. LNDT ant trijų jaunųjų meno vadovų vizijos laužo turėjo paaukoti savo trupės brandžiausią, gyvybingiausią branduolį – atsinaujinusioje trupėje faktiškai neliko vidurinės ir vyresnės kartos vyro aktoriaus, gebančio suvaidinti archetipinį tėvo vaidmenį. Algirdo Dainavičiaus pastangos kurti neapibrėžto amžiaus, tarsi vis dar jaunyvą, bet jau ir labai nuo gyvenimo pavargusį, gyvybiškai išsisėmusį „panką“ keistai disonuoja su scenoje visa galva jį nuo pirmų veiksmo minučių tiek energingumu, tiek vidine jėga ir savo misijos suvokimu lenkiančia dukra. Galima būtų teigti, kad Ronjos personažas per tas dvi su puse veiksmo valandos faktiškai nesivysto, nes neturi prieš ką dvasiškai oponuoti ir maištauti. Lindgren knygoje žmogų lokį primenantis tėvas ir aršios vilkės dvasią atliepianti motina Luvisa (Airida Gintautaitė) spektaklyje primena sutrikusius, išsikvėpusius, savo pačių ryškaus ir talentingo vaiko šešėlyje nugeibusius, bet vis dar pankuojančius suaugėlius.
Spektaklis kalba apie vaikystę, bet ne visuomet vaikui. Tai teatras, kuris deklaruoja pagarbą jaunajam žiūrovui, tačiau iš tikrųjų labiau reflektuoja pačių kūrėjų kartos patirtį. Ar tai blogai? Ne, anaiptol. Bet ši įtampa lieka neišspręsta – ir tai tampa pagrindiniu šios „Ronjos“ klausimu: ar žiūrovas vaikas atpažins save šioje istorijoje, ar pamatys tik suaugusiųjų nostalgišką vaizduotę apie tai, kas yra „tikra“ vaikystė? Gal bent dalis atsakymų slypi kartu su manimi spektaklį „Ronja plėšiko duktė“ žiūrėjusio dvylikamečio Algirdo atsiliepime: „Man atrodė labai juokingas spektaklis. Kostiumai buvo gražūs. Dekoracijos buvo labai paprastos ir vienas debesis atrodė kaip Belgija. Tas arklys, kurį pagavo Ronja, buvo tiesiog virvė ir man tai nelabai patiko. Labai daug rėkė per dainas. Nykštukai buvo labai smagūs. Dar galėjo ir Birgas, Burkos sūnus, padainuoti. Kova tarp Matiso ir Burkos buvo visai kitokia negu knygoje. Kadangi spektaklis yra trumpesnis nei knyga, tai dėl ginčų tarp Ronjos ir Birgo atrodė, kad jie labai daug pykosi. Ir dar – labai sunku prisiminti veikėjų vardus.“
Nors apie Birgą, Burkos sūnų, mes po spektaklio dar ilgai kalbėjomės, galiausiai supratau, kad verčiau jau būčiau savo dvylikametį į LNDT „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“ nusivedusi.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama