Iš tylos išnyrantys pasauliai

Vasario 9 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje būriuojasi žmonės, nekantriai laukiantys galimybės pamatyti Lietuvos sezono Prancūzijoje metu pristatytą ULNA šokio trupės kūrinį „Iš tylos“. ULNA – dar gana jauna, įkurta 2020 m. per karantiną, tačiau per šį laiką choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kartu su trupe spėjo sukurti septynis šokio spektaklius. Jie pasižymi ne tik įtraukumu (ULNA kuria skirtingoms auditorijoms ir į pasirodymus įtraukia įvairaus įgalumo žmones), bet ir jautrumu aplinkai (spektakliai skirti rodyti ir uždarose erdvėse, ir miesto gatvėse). Įprastai ULNA kuria ir spektaklius rodo Kaune, tad galimybė šią trupę išvysti Vilniuje – gana reta.

Laukdami muziejaus vestibiulyje pagaliau gauname instrukcijas: eisime per erdves, kiekvienoje jų matysime po pasirodymą, tad geriau neatsilikti. Kiekviena erdvė – atskiras vienos asmenybės vidinis pasaulis, į kurį trumpam panyra žiūrovai. Šiuos pasaulius judesio kalba kuria šokėjos, erdvės prisipildo neįžodintų patirčių, kūno atmintyje išlikusių aidų bei gyvenimo istorijų nuotrupų. Judesio kalba atveria kur kas platesnius reikšmių horizontus, nei tai padarytų žodžiai. Kūnu transliuojamos emocijos, neapribotos žodinių reikšmių, įgauna potencialą paliesti kiekvieną žiūrovą savitu būdu, sukelti asociacijas su asmeniniu gyvenimu ir sukurti savitas sąsajas. Taip atsiskleidžia šiuolaikinio šokio specifika: griežtomis formomis neapribota choreografija suteikia galimybę šokėjoms atverti savo judesių biblioteką bei parodyti, kad charakteriai ir asmenybės yra neatsiejamos nuo jų kūniškos raiškos.

Kiekviena šokėjų kuriama asmenybė pasireiškia kaip itin savita, tačiau ir keistai pažįstama: per išgyvenimus ir emocijas, per spalvas ir asociacijas sukeliančius judesius galima atpažinti įvairias patirtis. Pirmasis lankomas pasaulis pasitinka baltuoju triukšmu ant grindų gulinčiose ausinėse – žiūrovai turi galimybę pasirinkti, ar nori tik stebėti pirmojo pasaulio protagonistės vaidmenį atliekančią Akvilę Vaičiūkynaitę, ar patirti ir ją supantį garsyną. Tokia galimybė leidžia pastebėti, kokią įtaką judesio reikšmei turi jį supantis garsas: be ausinių matoma atlikėja tiesiog sukasi ratu aplink savo ašį, o ausinėse baltasis triukšmas transformuojasi, jame ryškėja detalės, skatinančios įsivaizduoti miestą. Tokioje aplinkoje šokėja, vilkinti balta suknele ir perregimu „bomber“ tipo švarkeliu, besisukdama ratu pasirodo kaip krintanti snaigė, nutupianti ant šaligatvio trinkelių, tampanti žmogumi ir iš karto įsitraukiantį į skubėjimą. Štai ji lipa laiptais, gauna darbą, tikriausiai bare, kuriame šluosto menamus bokalus, o galbūt labai sparčiai pakuoja siuntas ar pluša fabrike. Jos judesiai konkretėja, ji rodo gestus, tarsi bandydama perteikti labai tikslią žinutę, tačiau kiek stebėtojų auditorijoje gali ją suprasti? Pratusiems kalbėti tik balsu šie gestai nepasako daugiau nei ankstesni abstraktūs judesiai. O šokėja jau vėl sukasi ratu, tarsi pamiršusi negebėjimą susikalbėti ir sugrįžusi į savo pasaulį, skambantį specifiniu dažniu, kurį gali pagauti tik linkusieji stebėti ne vien akimis ir klausytis ne vien ausimis.

Patekę į kitą erdvę matome raudonai apšviestą, sustingusią Stefaniją Nosovaitę. Raudona šviesa atsispindi jos akyse, o raudona siena panardina jos figūrą į šešėlių žaismą. Mus pasitinka per kolonėles sklindantis sunkus kvėpavimas, užgulantis tarsi grėsmės pranašystė. Šokėjai pradėjus judėti, ima lietis grakščios moters ir žmogaus-padaro įvaizdžiai. Gracingumas ant pėdų pirštų ir suriestos kupros grubumas sukuria nejaukos įspūdį. Nuostabą kelia susipinančios skirtingos judesio kokybės – švelnumas ir aštrus staigumas, lengvumas ir griozdiškas sunkumas. Ji – femme fatale, žaibuojančia energija sugaunanti žiūrovo dėmesį, apsvaiginanti grėsmingu grožiu kaip saldžiu nuodų mišiniu. Ji kiekvieno mūsų alter ego, kuris glūdi paslėptas kažkur tarp nakties tamsos ir iš pykčio drebančių rankų. Jos pasaulis – nieko konkretaus, tik atsiminimas raudonos spalvos, klubinės muzikos nujautrintų ausų būgnelių spengimas, miglotas sapnas, kurį kiekvienas aiškintų skirtingai.

Trečiasis pasaulis itin kontrastuoja su ankstesniu: didelė salė ir melsva, beveik balta šviesa leidžia atsikvėpti ir pajusti lengvumo dvelksmą. Tačiau neilgam. Šio pasaulio kūrėja Ugnė Kavaliauskaitė netrukus įtraukia mus į sudėtingų sukinių, (nu)virtimų, persivertimų ir šuolių tėkmę. Čia stebime asmenybės metamorfozę ir iššūkius, kylančius bandant bėgti nuo savęs. Pradėjusi pasirodymą nuo susvetimėjusios rankos, kuri pasirodo tarsi objektas, augantis iš už kūno ir jį tampantis bei juo manipuliuojantis, šokėja nuolatos patiria sunkumų, verčiančių ją blaškytis, kovoti, kristi, kilti ir bandyti iš naujo. Iki tol, kol ateina atvanga: ji guli ant grindų, girdime jos alsavimą – ar tai pasidavimas, ar susitaikymas? Ji pažvelgia į mus, veidą nušviečia šypsena, iš kolonėlių pasklinda nuotaiką kelianti daina. Ji čia ir dabar, su savimi ir su mumis. Ji plečia savo pasaulio ribas, išeidama už scenos ribų, prisėsdama tarp žiūrovų, o man kyla mintis: juk santykį su kitais gali kurti tik jausdamas ryšį su savimi...

Ketvirtojo pasaulio kūrėja – ULNA šokio trupės įkūrėja Puišytė-Šidlauskienė – per spektaklio rodymą Vilniuje buvo patyrusi traumą, todėl žiūrovai pasirodymo gyvai neišvydo. Tačiau man teko matyti įrašą, tad negaliu praleisti progos apie jį papasakoti. Ketvirtame pasaulyje irgi galima pamatyti metamorfozę, bet kitokią nei trečiajame. Čia šokėja yra pasislėpusi po didele šviesios medžiagos atraiža ir tik jai pradėjus judėti galima suprasti, kad tai žmogus. Jos judesiai lėti, tarsi ji bustų iš žiemos miego, tarsi augalo daigas, prasikalęs pro pavasarinį sniegą, virstų žmogumi. Štai ji jau stovi, jos rankos dygsta iš audinio, kol šis nuslysta ir tampa baroko laikų suknele su ilgu šleifu, besivelkančiu žeme. Išlaisvintos šokėjos rankos kuria vis greitesnius ir sudėtingesnius judesius, atsiranda gracingumas, o jai atsisukus į žiūrovus matome jau susiformavusią asmenybę. Garso takelis, primenantis laikrodžio tiksėjimą trijų sekundžių intervalais, atkreipia dėmesį į tai, kaip judesių tempas keičia laiko patirtį: atrodo, kad „kokono“ fazė trunka labai ilgai, o šokėjai paspartinus tempą laikas ima „lėkti“. Galiausiai šokėjai priartėjus prie žiūrovų kyla įspūdis, kad per dešimt minučių prieš akis prabėgo ištisi amžiai, o asmenybės gimimas atspindėjo ir tam tikrą moteriškumo įvaizdžio susiformavimą kultūroje.

Prancūzijoje „Iš tylos“ pristatytas kartu su paroda „Tik tyloje tave girdžiu“, kurioje buvo eksponuojami keturių menininkių (Aurelijos Althoffer, Viktorijos Skafaru, Kunigundos Dineikaitės ir Rūtos Jusionytės), įkvėpusių šokio spektaklį, darbai. Radvilų rūmuose turėjome galimybę patirti tik šokį, tad ši informacija liko kaip potekstė, žinoma tik itin atidžiai sekantiems ULNOS kūrybą. Turėdama tai omenyje, į darbą bandžiau žvelgti dviem būdais: kaip į savipakankamą šokį, svarstydama, ką galima išskaityti iš judesių, ir kaip į atspindį kažko daugiau nei tik šokėjų istorijos. Svarsčiau, ar spektaklyje pamatysiu tam tikrus moteriškumo archetipus, būdingus kultūriniams kodams, ar asmenines istorijas, kurių nebūtina suprasti – užtenka tik patirti. Galiausiai suvokiau, kad šokėjų judesiai tokie individualūs ir saviti, o jų kuriami pasauliai tiek abstraktūs, kad bandymas juos pritraukti prie universalių reikšmių prilygtų sunkiai pagrindžiamai interpretacijai. Kūrinys nėra lengvai perskaitomas dėl to, kad kiekviename „Iš tylos“ kuriamame pasaulyje egzistuoja individualūs dėsniai, kuriuos kiekviena šokėja išreiškia savitomis stiprybėmis. Tris iš keturių pasirodymų sieja sukiniai, kuriuos šokėjos atlieka labai įvairiai, ir tai pabrėžia, kad kiekvienas judesys skirtingame kontekste gali turėti individualią reikšmę. Gebėjimas atskleisti kiekvienos šokėjos individualumą ir iš skirtingų detalių sukurti vientiso stiliaus pasirodymą atsispindi ne tik šiame, bet ir kituose ULNOS darbuose. Tad šį bruožą galima būtų laikyti kūrinio choreografės Puišytės-Šidlauskienės stiprybe.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama