Kino šventės

Lietuviškos premjeros – svarbi „Kino pavasario“ dalis. Seansai šventiški, skamba plojimai ir skambūs žodžiai, dalyvauja autoriai. Bet Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ (Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024) premjera nuteikė slogiai. Ir ne tik todėl, kad filmas pasakoja apie niekam nereikalingą vaiką, kurį likimas ir blogi žmonės nubloškė į kaimą, kur ūkininkas Žanas priglaudžia priklausomybių norinčius atsikratyti vyrus. Jie gyvena viename kambaryje, prižiūri karves ir bando būti blaivūs. Ar tai pavyksta ir kas jiems atsitinka vėliau, režisieriaus, regis, nedomina. Kodėl tarp jų atsidūrė paauglys Matas, taip pat nesužinosime. Režisierius neklausia – gal neįdomu, o gal tai sugriautų „Murmančių širdžių“ koncepciją. Iš pradžių jis ir operatorius Linas Žiūra stebi susigūžusį, nesaugiai besijaučiantį vaiką, kuriam ūkyje patinka tik gyvūnai. Iš visko sprendžiant, matyt, kažkokiam „geradariui“ pasirodė, kad sunkus darbas tvarte pagerins Mato elgesį.

Vėliau savo istoriją Matas, lyg koks demonstruojamas žvėriukas, papasakos dviem į kaimą užsukusiems užsieniečiams. Maloniai šypsodamiesi kino kamerai, jie klausysis berniuko, kuris dar kūdikis buvo paliktas vienas dozės prasimanyti išėjusių tėvų, atsidūrė vaikų namuose, buvo įvaikintas, bet kai jam suėjo septyneri, naujieji tėvai neapsikentę išsiuntė jį pas dėdę. Atvykėliai neužduos jokių klausimų, o paskui užgulę Matą stūgaus „Aleliuja, aleliuja!“.

Ant Žano namų sienos didelėmis raidėmis parašyta „Dievas yra meilė“, bet pats šeimininkas tos dieviškos meilės nespinduliuoja, greičiau atvirkščiai. Filmo pavadinimas atsirado iš Žano pamokslo bendruomenę paliekančiam Matui. Žanas vaiką gąsdina, kad šis žemėje patirs pragarą, nes nejaučia dėkingumo juo besirūpinančiais žmonėmis ir turi murmančią širdį. Žano pokalbiai ir elgesys su karves prižiūrinčiais ir sūrius gaminančiais vyrais turi sektai būdingų bruožų: izoliuoti nuo pasaulio žmonės daug dirba ir privalo paklusti lyderiui, kuris specifiškai bei primityviai interpretuoja katalikų religijos tiesas, aiškina jiems savo vertybes. Tai nestebina – priklausomybių turintys žmonės dažnai tampa įvairių sektų nariais. Žano įkurta bendruomenė jiems, matyt, yra paskutinis šiaudas. Kartu su šeimininku vyrai lanko bažnyčią, kur jaučiasi nejaukiai, lyg atlikdami prievolę. Bet tikru šventeiviškumu padvelkia kadrai, kai Komuniją dalijančiam kunigui padeda baltais bažnytiniais rūbeliais apvilktas Matas.

Režisieriui neįdomūs Mato santykiai su Dievu. Jis, matyt, apskritai nusprendė savo herojaus nieko neklausinėti, tik kartu su operatoriumi stebėti jo dramatišką ir kartu monotonišką kasdienybę. Kiti filmo veikėjai taip pat neatvirauja, bet neatsisako suvaidinti save prieš kamerą – kad ir Mato bendraamžis raudonskruostis Žano sūnus, kuris įkyriai kišasi į tai, kas oficialiai, matyt, vadinama Mato pamokomis. Jas virtuvėje veda Žano žmona. Aišku, kad ji jokia pedagogė, bet taip pat vykdo vyro valią. Ji retai pakliūva kamerai į akis – užsiima gausiais vaikais, gamina maistą, gieda bažnyčioje. Požiūrį į žmoną Žanas pademonstravo per filmo premjerą, kai pamokslaudamas jau „Vingio“ auditorijai prisiminė žmonai nupirkęs Jono Pauliaus II „knygutę“, kad „būtų protingesnė“.

Filme savęs nevaidina tik gyvūnai – švelnumo ir žaidimų pasiilgę šunys, budri katė, vogčia ryjanti ką tik paskersto ant žemės gulinčio avino žarnas, ir, regis, devynios karvės, laikomos kiaurame tvarte. Žiemą jas išvaro į sniegu apklotą lauką ir paskui gena atgal į srutomis paplūdusį kiemą. Jos kantriai stovi tose srutose, nuolankiai priima savo prižiūrėtojų smūgius, skausmingus melžimo aparatus ant mėšlu aplipusių spenių, jos apleistos, nešvarios, išvargusios. Jų gaila, į jas žiūrėti baisu. Matyt, baisu ir karvėms, ypač audros epizode, kai nakties tamsoje kieme po medžiais jos mato žaibus ir vėjo draskomas šakas.

„Murmančiose širdyse“ visai nedaug kadrų, kuriuose matome tikrą Matą – nusiminusį, piktą, susimąsčiusį, nevaidinantį, nepastebintį kameros, nebandantį šmaikštauti, nors nuo pat filmo pradžios akivaizdu, kad jam reikia ne mėžti mėšlą Žano tvarte, o rimtos ir profesionalios pagalbos. Bet kai kamera ilgai stebi, kaip Matas spardo ir talžo karvę, supranti, kad režisieriui ir operatoriui vis dėlto svarbiau „geras kadras“. Taip, jis iškalbingas ir, matyt, atitinka kūrėjų supratimą, kas yra stebimoji dokumentika. Pabaigoje, kai Matas ruošiasi išvažiuoti, lyg kaleidoskope stebime, kaip berniukas nori patikti netrukus atvyksiančiai mamai, kaip jos laukia, kaip nenori dar kartą nusivilti, bet ir vėl susigūžęs atsiduria savo lovoje prie sienos, nes laukti jam pernelyg sunku. Tai stebėti skaudu – režisierius išmaniai manipuliuoja ir žiūrovų laukimu, ir jų nesugebėjimu ką nors pakeisti.

„Murmančių širdžių“ režisūra nepasižymi originalumu. Matas atvyksta žiemą ir vasaros pabaigoje laukia atvažiuosiančios mamos. Filmą įrėmina metų laikų kaita, įprasta lietuvių dokumentiniam kinui, bet ritmas lieka išskydęs – kaita neatneša nei veiksmo cezūrų, nei ryškesnių detalių. Juolab kad herojai nesikeičia, o kamera tik daugina tai, kas jau buvo užfiksuota anksčiau. Filme gausu tvarto mėžimo ir karvių melžimo epizodų, dukart apsilankoma bažnyčioje, dukart vyksta „pamokos“, keliskart apie savo bėdas kalbasi prie stalo susėdę globotiniai ir Žanas. Perfrazuojant sutirštintą realybę savo dokumentiniuose filmuose rodantį Marcelį Łozińskį, Puidokas tą realybę atskiedžia pasikartojančiais vaizdais ir neužduoda jai jokių klausimų, kurie, manau, kyla žiūrovams. Bet gal jis tiesiog nenori matyti, kokia bedugnė atsiveria už tos tvarto ir dievobaimingų postringavimų rutinos, negailestingos silpniesiems ir gyvūnams?

Pasiklydę tarp žanrų

Kartu su Lina Lužyte režisuotą filmą „Johatsu“ (Lietuva, 2024) Nerijus Milerius per premjerą pristatė kaip egzistencinį trilerį. Jis – scenarijaus autorius ir geriau žino, ką norėjo filmu pasakyti, nors bijau, kad tame mėgėjiškame reginyje sunku būtų įžvelgti bet kokio žanro požymius. Akivaizdu tik tiek, kad filmas turi aiškią pradžią ir aiškią pabaigą. Pradžioje matome morgo sanitarę Liną (Žygimantė Elena Jakštaitė), kuri atiduodama žuvusio jūreivio lavoną žmonai Reginai (Rasa Samuolytė) supranta, kad ši tik apsimetė atpažinusi savo vyrą. Lina nusprendžia išsiaiškinti, kur dingo tikrasis jūreivis (tradiciniame detektyve herojė, matyt, nuspręstų išsiaiškinti, kas iš tikrųjų buvo numirėlis), ir scenaristas Milerius ant Linos kaktos prilipdo Antigonės etiketę. Turime patikėti, kad ji nori rasti dingusį žmogų ir gal net jį palaidoti. Pabaigoje po gana alogiškų veiksmo peripetijų Lina nusprendžia savo noru išnykti iš įprastos aplinkos, pradėti kitą gyvenimą, kitaip tariant, pati tapti jōhatsu – taip japoniškai vadinami panašų likimą pasirenkantys žmonės.

Filmas turėtų nuosekliai paaiškinti, kodėl jōhatsu etiketė Linai tinka labiau. Tiksliau, paaiškinti, kodėl iš pirmo žvilgsnio savo gyvenimu, darbu ir beveidžiu partneriu Tomu (Laurynas Jurgelis) patenkinta Lina nusprendžia visko atsisakyti ir išeiti į nežinią. Bet taip neatsitinka, filmas nieko nepaaiškina, nesužinome nei Linos priešistorijos, nei motyvų, nei kitokių aplinkybių, nes kūrėjai programiškai atsisako net užuominų į psichologiją, o kartu ir noro suprasti savo herojus, pamatyti, kas tūno jų viduje ir kankina. „Johatsu“ personažai, regis, nieko niekad nejaučia, nebent apmaudą, bet juk pasakojimas be jausmų kine sunkiai įmanomas. Gal todėl „Johatsu“ naracija ima byrėti iškart ir jau žiūrovų akyse.

„Johatsu“ erdvė sterili – naujieji Vilniaus rajonai ar Klaipėdos jūrų uostas filme tokie pat kaip dešimtyse įvairiose šalyse kurtų filmų ir nežadina jokių klausimų. Užtat juos žadina situacijos, kurias sunku sau paaiškinti. Kodėl policininkas suima Liną, automobilyje stebinčią Reginą su vaiku, ir ji praleidžia naktį areštinėje? Kodėl Lietuvos policija nesidomi sprogimu laive ir per jį žuvusiu bei dingusiu jūreiviu? Kodėl turėdama nuosavą mašiną Lina į Klaipėdą važiuoja traukiniu, juk kelionė truks kelias valandas ilgiau? Čia paaiškinimas paprastas – reikia, kad traukinio tualete ją užpultų nepažįstamasis ir iš kelnių kišenės ištrauktų piniginę. Klaipėdos stotyje ji iškart skambins Aleksandrui (Valentinas Krulikovskis), kuris iš pradžių pametė jūreivio lavoną, o paskui jį surado. Kodėl Lina apsinakvos Aleksandro katafalke ir naktį neatsibus, kai Aleksandras knaisiosis po jos daiktus? Kodėl paslaugusis Linos partneris Tomas, filme atliekantis tik dramaturginę funkciją – rasti reikiamą telefono numerį, pranešti apie nusiaubtą butą, – neieško Klaipėdoje įstrigusios Linos, jai neskambina, nesidomi, kas atsitiko? Koks „čipas“ sieja iš Emilio Vėlyvio pasiskolintus filosofuojančius karikatūriškus gangsterius (Dainius Gavenonis ir Mindaugas Papinigis) su dingusiu jūreiviu? Ir kodėl Lina to dingusio jūreivio kūno ieško kartu su Aleksandru apleistame būste, kur Vytauto Katkaus kamera elgiasi taip, lyg būtų staiga atsidūrusi Bélos Tarro filme? Kodėl ir Vilniaus, ir Klaipėdos morgų direktoriai (Martynas Nedzinskas ir Valentinas Novopolskis) turi problemų dėl alkoholio ir žmonų? Kodėl vienintelę tikrai dramatišką ir puikiai suvaidintą sceną – Aleksandro monologą – reikia filmuoti beprotiškai judančia kamera, kai tiesiog nori įsiklausyti į personažo žodžius ir įsižiūrėti į jo veidą? Kodėl Linos scenoje su tardytoja staiga atsiranda ryškios drabužių ir makiažo spalvos?

Kai pradėjau sau formuluoti šiuos ir kitus (nevarginsiu skaitytojų) klausimus, supratau, kad scenarijaus autorius tiesiog nori apgauti patiklius žiūrovus ir kino ekspertus. Kad jis ne tik nemoka, bet ir nelabai turi ką jiems pasakyti, todėl paverčia pretenzingą „Johatsu“ gana brangiu (finansų požiūriu) pokštu.

„Johatsu“ – filmas pamaiva. Jis maivosi žanrais, garsių ir gerų aktorių pasirodymu kadre, šaiposi iš žiūrovo noro suprasti istoriją, pamėtėja jam vis alogiškesnių įvykių, taip atsidurdamas arčiau ambicingų mėgėjų kino be jokių profesionalumo požymių ir dar kartą įrodydamas paprastą tiesą, kad režisūra pirmiausia yra amatas. Griežtas jo taisykles reikia išmokti.

Kaip pasakytų Papinigio herojus Valerijus, „Johatsu“ yra tiesiog „prikolas“. Prisipažinsiu, jo prasmės nesupratau. Gal savo nelaimei, o gal ir laimei. Kartais juk geriau neturėti nieko bendro su specifišku ir filosofišku lietuvišku humoru.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama