Tarp laukimo ir paleidimo
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Mes tiesiog būsim čia, įsitempusios, kūnai palinkę į priekį, susikaupusios vien į tą nepastebimą
akimirką, į tą valandą, vien tik į kvėpavimą, ir būsim išsekusios dėl to, kad nieko nematom,
prislėgtos menkučių smulkmenų, ramybės, tylos besiklausant alsavimo,
ištisas dienas vaikščiosim lėtais žingsniais ir nerimausim dėl savo žiaurumo ir galų gale būsim
sugniuždytos lėtumo, galų gale, būsim sugniuždytos agonijos.
Jeanas-Lucas Lagarce’as
Jei atidžiai pažvelgtumėt į Lietuvos žemėlapį ir žvilgsniu pietvakarių kryptimi slinktumėt pasienio linija, netrukus surastumėt miestelį, kuris savo pavadinimu byloja apie mūsų identitetą, istoriją ir kultūrą; ir apie asmenybę, žmogų, kuris buvo svarbaus laikmečio vizionierius ir svariai prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimosi. Kalbu apie Vincą Kudirką ir jo garbei pavadintą Kudirkos Naumiestį.
Tai vieta, kurioje istorinė praeitis susipina su šių dienų aktualijomis: šį nedidelį miestelį nuo Kaliningrado srities teskiria Šešupė. Sienos su agresore šalimi artumas, karo baimė ir tapatybės paieškos globalizacijos ir emigracijos pasekmių kontekste (miestelių ištuštėjimas), gyvenant provincijoje, veikiausiai būtų vienos svarbiausių temų šiame regione. Atnešti į tokį miestelį profesionalų meną, kalbantį apie universalias žmogiškas patirtis, atrodo ne tik prasminga, bet ir gyvybiškai reikalinga.
Šiais metais mažąja Lietuvos kultūros sostine tapęs Kudirkos Naumiestis atvėrė duris ne tik savo praeičiai, bet ir dabarčiai. Šia proga Kudirka laikinai pasipuošė hipsteriškais akiniais (idėjos autorė Indrė Siaurusevičiūtė), ir būtent mažosios kultūros sostinės statusas tapo savotišku katalizatoriumi, leidusiu šioje istorinėje bei dabartinių geopolitinių iššūkių pilnoje vietoje parengti spektaklio premjerą pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (režisierė Lina Inga Stankaitytė).
Moteriškas pasaulis vyro akimis
Vienas svarbiausių XX a. prancūzų dramaturgų (taip pat buvo aktorius ir teatro režisierius) Jeanas-Lucas Lagarce’as (1957–1995) didžiausio pripažinimo sulaukė tik po mirties. Jo populiarumui itin didelę įtaką padarė 2016 m. Kanados kino režisieriaus Xavier Dolano pastatytas filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Lagarce’o pjesę (1990 m.). Ji, kaip ir „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (1994 m.) laikoma viena svarbiausių jo pjesių. Lagarce’as buvo ypač žinomas dėl savo fragmentiškos kalbos ir nutylėjimų, kuriais atskleisdavo personažų vidines dramas.
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – priešpaskutinė dramaturgo pjesė, parašyta vos metai iki mirties. Tuo metu autorius jau žinojo apie savo ligą (Lagarce’as mirė nuo AIDS), čia galima justi tam tikrą laikinumo būseną. Lagarce’as geba atverti ir konstruoti itin jautrų ir sudėtingą moterų pasaulį su visais šio niuansais ir atspalviais. Dramaturgas nesistengia paaiškinti ar teisti – jis tiesiog leidžia mums pamatyti penkių skirtingų moterų patirtį, jų skausmą, viltį ir nesusikalbėjimą.
Laukimas kaip gyvenimo būsena
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – itin poetiška drama, pasakojanti apie po vienu stogu gyvenančias skirtingų kartų moteris, kurios sustingusios lūkesčių ir prisiminimų būsenoje. Jos laukia vyro (brolio, sūnaus), kuris prieš daugelį metų išėjo ir niekada negrįžo, o dabar, kaip galima nuspėti, artėja jo mirtis.
Pagrindinė pjesės tema – laukimas, tampantis svarbiausiu veiksmo varikliu: laukti išėjusiojo, mirštančiojo, laukti pokyčio, galų gale – laukti gyvenimo. Tik jis, visai kaip „Belaukiant Godo“, nėra sulaukiamas. Laukimas, pasak Lagarce’o, gali tapti ne tik vilties, bet ir baimės, sustingusios egzistencijos sinonimu. Tai būsena, kai praeitis yra per daug sunki, o ateitis pernelyg bauginanti, kad būtų galima žengti pirmyn. Lagarce’as šioje pjesėje tarsi klausia: kada laukimas yra prasmingas ir verta kantriai išlaukti, o kada jis tampa našta, paralyžiuojančia egzistenciją?
Moteriškas pasaulis moters akimis
Statyti šią pjesę ir nagrinėti laukimo temą Kudirkos Naumiestyje ėmėsi bene dešimtmetį Vilniaus senajame teatre vaidmenis kūrusi Jono Vaitkaus mokinė, aktorė, filologė Lina Inga Stankaitytė. Prieš kelerius metus ši aktorė kiek atsitraukė nuo vaidybos, ją vis dažniau galima išvysti kuriant performansus (beje, kol rašau šį tekstą, ji įgyvendina septynių dienų performansą „Bulvė“). „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – kūrėjos režisūrinis debiutas.
Per laukimo temą Stankaitytė pasirinko šnekėti apie periferijoje gyvenančių moterų likimus. Spektaklio idėja ir dar iki premjeros vykęs bendruomeninis projektas su vietos moterimis atrodė išties prasmingas ir apgalvotas: šiam tikslui buvo suburta vietinių įvairių kartų moterų bendruomenė. Kelis mėnesius kas savaitę vykusiuose susitikimuose moterys, taikant meno terapijos ir psichoterapijos metodus, kalbėjo apie stigmas, dalinosi asmeninėmis istorijomis ir svarstymais apie gyvenimą periferijoje. Pagal pirminį projektą į šį pastatymą planuota įtraukti būtent vietos moterų patirtis. Tik ar tai pavyko išvysti žiūrovui? Ar įmanoma sudėtingą ir jautrų procesą, vykusį už spektaklio ribų, paversti matoma meno kūrinio dalimi?
Klasikinė spektaklio forma buvusiame Linų fabrike
Buvę Linų fabriko pastatų karkasai stovi laukuose, atokiau nuo Kudirkos Naumiesčio. Viename iš jų, be likusių išorinių sienų ir stogo, per metus įsivyravo gamta: priaugo beržų ir įvairių krūmynų. Pro išlikusias langų kiaurymes atsiveria gamtos peizažas – besileidžiančios saulės vaizdas ir purpurinis dangus, besistiebiantys beržų kamienai. Vėlyvą ir ypač žvarbų vasaros vakarą ši Linų fabriko pastogė prisipildė žiūrovų. Sausakimšą erdvę surinkęs „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – tik dar vienas įrodymas, kaip svarbu profesionalų meną kurti ir rodyti atokesnėse Lietuvos vietovėse.
Režisierė pasirinko spektaklį įvilkti į klasikinę formą: ji laikosi nuoseklaus pjesės perskaitymo. Aktorių kostiumai, kuriuos sukūrė Vaida Ribinskaitė, primena XX a. pradžios stilių. Minimalistinį požiūrį į scenovaizdį pasiūlė dailininkė Indrė Siaurusevičiūtė.
Spektaklyje kiekviena moteris (Skaidra Jančaitė, Jelena Kirejeva, Gabija Siurbytė, Marija Petravičiūtė, Guoda Žukauskaitė) pasakoja savo istoriją, kuri atskleidžia ne tik asmeninius jausmus, bet ir visos šeimos dramą. Režisierė pasirinko skirtingus kalbėjimo (ar net išdainavimo) būdus, todėl galima išgirsti ir dramatiškų, šaržuotų charakterių, ir tylių, ramių, nuoseklių balsų.
Lagarce’as dialogus konstruoja taip, kad jie dažniau skamba kaip monologai: kupini pasikartojimų, nutylėjimų ir fragmentiškų minčių, atspindinčių nesugebėjimą atvirai kalbėti apie skaudžiausius dalykus. Šiuose bandymuose kalbėti niekas neįvyksta – penkios moterys, atrodo, nebeįstengia išgirsti viena kitos. Svarbiausia joms – galimybė išsikalbėti, galbūt jau šimtąjį kartą kartojant tą patį. Kalbėjimas čia veikia kaip savotiška terapija, teikia paguodą ir tampa niekada nesibaigiančiu prarasto žmogaus bei savojo gyvenimo gedėjimu. Kartu tai yra pasiteisinimas dėl neryžtingumo ir, regis, užprogramuotos neįmanomybės ką nors pakeisti. Tokiose scenose ypač įsiminė Siurbytės itin organiška ir neperspausta vaidyba, taip pat romus, tylus, išdainuotas Žukauskaitės buvimas.
Lagarce’o pjesės tema, kurioje moterys laukia sūnaus, brolio ar vyro, labai artimai atliepia dabartinę Kudirkos Naumiesčio padėtį, kai jaučiama atskirtis, tylus ilgesys ir emigracijos paliktos tuščios erdvės. Šis kontekstas suteikia spektakliui papildomą prasmės sluoksnį, žiūrovui padeda tapatintis su scenoje vykstančiomis situacijomis.
Kas liko nepamatyta
Vienas svarbiausių aspektų, dėl kurio susidomėjau šiuo spektakliu, buvo režisierės Stankaitytės kūrybinio proceso metodika, įtraukiant vietos moterų bendruomenę. Taip pat be galo intrigavo pasirinkta erdvė ir iki premjeros matyta vaizdo medžiaga, nurodanti į etnokultūros ir baltiškosios tapatybės paieškas. Anotacijoje buvo pabrėžiama sutartinių reikšmė, kaip gijimo ir bendruomeniškumo simbolis.
Deja, didžioji dalis šio užmojo nepersikėlė į „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ sceną. Nors spektaklio pradžioje ir viduryje buvo parodytos kelios vaizdo projekcijos, o pabaigoje pakviestos vietos moterys (ir vyrai) sudainuoti sutartinės, šie elementai atrodė kaip atskiri, nesusiję intarpai, o ne organiškos spektaklio dalys. Lagarce’o pasaulis ir iš Vilniaus atvykusi aktorių trupė egzistavo kaip atskiras vienis, taip ir nesusijungęs su vietos bendruomene. Kyla natūralus klausimas – kodėl plačiai komunikuotomis spektaklio kūrimo aplinkybėmis, tiek daug laiko skyrus vietos bendruomenei, pilna jos integracija į spektaklį taip ir neįvyko?
Pastatyti spektaklį ir jį įgyvendinti su vietos bendruomene yra didžiulis iššūkis bet kuriam kūrėjui, todėl šis Stankaitytės bandymas savaime be galo svarbus. Tačiau atrodo, kad numatyti sprendimai susidūrė su įgyvendinimo sunkumais, palikdami žiūrovams jausmą, jog kažkas labai svarbaus liko užkulisiuose.
Apžiūrint įdėmiau
Režisierės Stankaitytės spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, keliantis svarbius klausimus apie laukimą, paleidimą ir moters vietą pasaulyje. Galingas, poetiškas Lagarce’o tekstas – itin stiprus spektaklio variklis. Jo gylis, jautrumas ir filosofinės įžvalgos apie moterų pasaulį yra vertingi patys savaime.
Svarbu paminėti ir spektaklio tęstinumą – tai, kad projekte dalyvavusios moterys įgijo galios dalytis savo patirtimi, rodo, jog šis projektas peržengia meninės raiškos ribas. Tai socialinis ir bendruomeninis veiksmas, kurio vertė yra ne mažesnė nei paties spektaklio. Nors ne visos spektaklio idėjos ir jų įgyvendinimas atitiko numatytus uždavinius, pats faktas, kad toks jautrus ir socialiai angažuotas projektas atsirado Kudirkos Naumiestyje, jau yra didelis Stankaitytės ir visos vietos bendruomenės laimėjimas.
Tačiau socialiai angažuotas projektas visada turi labai didelę atsakomybę ir aiškias taisykles, kurios reikalauja didžiulio psichologinio pasirengimo. Į kūrybinį procesą įtraukus vietos bendruomenę, profesionalaus meno kūrėjas bendruomene turi ne tik pasitikėti, bet ir tikėti. Išugdžius tokį abipusį ryšį, užgimsta stebuklai, kurių atokesnių miestelių bendruomenėms neretu atveju reikia labiau nei oro – tokie įvykiai iš tiesų keičia bendruomenės narių gyvenimus. Žengus į šias taisykles, svarbu jų nepamesti. Todėl labiau už viską norisi paskatinti profesionalaus meno kūrėjus to nepamiršti.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama