Išmokti knygą atmintinai – rezistencijos įrankis

Šiemet Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje rodomi du portugalų kilmės aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo Tiago Rodrigueso spektakliai – „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (spalio 9 ir 10 d.) bei „Atmintinai“ (spalio 8 ir 10 d.).

Rodriguesas – vienas ryškiausių šiandienos Europos teatro kūrėjų, kuriam teatras – ne vien profesija, bet ir bendruomenės kūrimo būdas. Jo kaip menininko kelias prasidėjo nuo troškimo dirbti drauge su žmonėmis, norinčiais jungtis į kūrybinį žaidimą ir kartu ieškoti naujų teatro formų. Lemtingas susitikimas su belgų trupe „tg STAN“ 1997 m., kai Rodriguesui tebuvo dvidešimt, galutinai įtvirtino menininko požiūrį į teatrą kaip į hierarchijos neturinčią, laisvės principu grįstą kūrybinę erdvę. 2003 m. kartu su Magda Bizarro jis įkūrė nepriklausomą trupę „Mundo Perfeito“. Trupė neturėjo nuolatinės scenos – jų teatras gyvavo kelyje, nuolat kintančiose erdvėse, tarptautinėse rezidencijose ir festivaliuose. Rodrigueso kūryba greitai peržengė vienos valstybės rėmus. 2015 m. jis su portugališka Williamo Shakespeare’o „Antonijaus ir Kleopatros“ versija dalyvavo Avinjono festivalyje. Prancūzijos publikai ypač įsiminė jo spektaklis „Atmintinai“, pristatytas 2014 m. Paryžiaus „Théâtre de la Bastille“. Teatras taip įvertino šį kūrėją, kad 2016-aisiais pakvietė jį dviem mėnesiams perimti teatro kūrybinį vadovavimą – šios „okupacijos“ metu gimė spektaklis „Bovary“. 2021 m. liepą, statant Antono Čechovo „Vyšnių sodą“ Avinjono Popiežių rūmų scenoje, Rodriguesas buvo paskirtas Avinjono festivalio vadovu. Pareigas oficialiai pradėjo eiti 2022 m. rugsėjį.

Pateikiame Rodrigueso pokalbių su Maria João Guardão (apie „Katariną...“) bei su Marcu Blanchetu (apie „Atmintinai“) ištraukas, į lietuvių kalbą išverstas Kristės Agotos Savės.

Apie „Katariną ir fašistų žudymo grožį“

Tiago Rodriguesas: Spektaklis siekia to, kas, mano manymu, yra viena pamatinių teatro stiprybių: pasiūlyti personažus, kurie kalba ir veikia scenoje taip, kad leidžia žiūrovams kitomis akimis pažvelgti į savo pačių gyvenimą. Pradėjome kūrybinį procesą nuo šeimos, kurioje kvestionavome, kaip elgtis su smurtu demokratinėje visuomenėje – tokioje, kuri susiduria su antidemokratinės minties ir veiksmo grėsme ar su kylančia diktatūros rizika. Ir norėjome šia tema kalbėtis tokiu būdu, kuris ir mums patiems būtų netikėtas iššūkis. Nenorėjome kurti to, kas tik nuramintų mus ir patvirtintų visiems, kad turime bendrą vertybinę skalę, nes visai gali būti, jog tos vertybės išties visai nėra bendros, o mums tik atrodo, kad jos yra, iki tol, kol nustembame pamatę rinkimų rezultatus. Tada suprantame, kad tos vertybės galbūt egzistuoja kažkokioje bendražmogiškoje ar asmeninėje plotmėje, bet visuomenėje mus skaldo manipuliacijos, interpretacijos ir mūsų pačių įsitraukimo į pilietinį gyvenimą laipsnis. Todėl nenorėjome kurti spektaklio, kuris nuramintų, patvirtintų ar netgi mėgintų nuspėti, ką galvoja ir kuo tiki žiūrovai. Siekėme sukurti darbą, kuris keltų nerimą, nepriklausomai nuo žiūrinčiojo įsitikinimų, kurį stebėdamas žiūrovas jaustųsi maloniai, bet tas malonumas būtų nerimastingas. Ir kad to pasiektume, patys turėjome įsileisti nerimą. Laikiau tai esmine repeticijų užduotimi – į kiekvieną jų įsileisti nerimo kibirkštį. Ir mane tos nerimo dienos dirbant prie šios medžiagos labai gąsdino, nors kartu ir jaudino; nebuvo lengva suprasti personažus ir jų veiksmų seką, rasti jiems žodžius ir poelgius scenoje, kurie nesiremtų į manichėjišką pasaulėžiūros dualizmą, nebuvo lengva ne manipuliuoti žiūrovais, o remtis teatro priemonėmis, kurios žiūrovus pakviestų į fikcinę idėjinę kelionę.

Tad tie momentai, kai atrodė, kad dirbame išties įdomiai, tapdavo ir nejaukiausi man pačiam, kai imdavau viskuo abejoti. Tada visuomet atpažindavau nerimą. Nors ir neturėjau aiškaus atsakymo į klausimą, ką gi mes čia kuriame.

Apie „Atmintinai“

Nuo pat sukūrimo 2013 m. spektaklis „Atmintinai“ keliauja po pasaulį. Ar galite papasakoti, kaip jis užgimė?

Pradžios taškas buvo autobiografinis, gal net genealoginis. Nuo pat vaikystės, praleistos Portugalijoje, mano ryšys su močiute buvo labai stiprus. Mus siejo didžiulė meilė knygoms, skaitymui. Močiutei senstant, jos rega ėmė labai silpti – jai grėsė aklumas. Tad ji man skyrė užduotį: išrinkti knygą, kurią ji išmoks atmintinai, skaitydama tol, kol gali pati. Būtent tuomet ir supratau, kad vieną dieną šis jos prašymas taps pasakojimu, kuriuo dalinsiuosi scenoje. Tada dar nežinojau, kuo jis baigsis. Tik nujaučiau, kad tai vienas svarbiausių įvykių mano gyvenime, kuris reiškė ir mano paties santykį su teatru, o per teatrą norėjau susieti aktorinę meistrystę ir skaitymo džiaugsmą.

Spektaklyje „Atmintinai“ jūsų močiutė tampa pagrindine personaže, veikiančia kartu su garsiais rašytojais iš skirtingų šalių ir laikmečių…

Mano močiutė užaugo ir gyveno atokiame kaimelyje, toli nuo žinių pasaulio. Tai buvo tarsi dviguba vienatvė. Tai ir buvo mano vaikystės kaimas. Spektaklyje kreipiuosi į žiūrovus, siūlydamas jiems išmokti atmintinai vieną eilėraštį, – tai mano būdas įamžinti močiutės atminimą, jos balsą. Ji iš savo kaimo buvo išvykusi tik du kartus gyvenime, bet su šiuo spektakliu jau apkeliavo beveik visus žemynus, dalyvavo spektaklyje daugiau nei 350 kartų! Per premjerą ji dar buvo su mumis. Žinia apie jos mirtį mane užklupo vieną naktį, kai šį spektaklį rodėme Prancūzijoje. Norėjau sustabdyti turą, bet buvo likę vos keli spektakliai. Tęsiau turą Madride, nors maniau, kad nuo šiol spektaklis bus beprasmis, kad vaidinti jame man bus žiauri, šokiruojanti patirtis... Bet į spektaklį persikėlė kažkas iš močiutės – jos meilė knygoms, skaitymui. Spektaklis tapo mudviejų meilės metafora.

Nors šiuo metu „Atmintinai“ vaidinu rečiau, kaskart, kai esu scenoje, jaučiu jos buvimą ir matau, kaip stipriai spektaklis paliečia žiūrovus. Tai vienintelis spektaklis, kuriame vis dar pasirodau kaip aktorius – nuo 2015 metų. <...> Man tai būdas pasidalinti savo pasaulio vizija.

Spektaklyje aplink Williamo Shakespeare’o sonetą suburiate keletą kūrėjų: Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą, Aldous’ą Huxley, Ray’ų Bradbury ir George’ą Steinerį, mirusį 2020 metais...

Spektaklio metu žiūrovus veduosi per literatūrinį labirintą, o gal reikėtų sakyti – juos jame paklaidinu. Šis labirintas – tai šiurpiõs ir kartu nuostabiõs knygos parinkimo užduoties, kurią atlikti man pavedė močiutė, atspindys. Paskendęs mintyse apie užduotį, ėjau namo iš močiutės ir staiga prisiminiau interviu, kurį radau dirbdamas Belgijos trupėje „tg STAN“, joje debiutavau kaip aktorius. Olandijos televizijos pokalbių laidoje intelektualųjį Steinerį kalbino Wimas Kayzeris. Tarp visokiausių istorijų, prisiminimų, skaitinių ir refleksijų Steineris paminėjo ir tai, kad teksto mokymasis atmintinai yra veiksmas, įprasminantis meilę rašytojui. Ir tuomet nusprendžiau parašyti šiam didžiam intelektualui. Tą istoriją irgi pasakoju spektaklyje.

„Atmintinai“ – tai patyrimas, netikėtos bendruomenės subūrimas. Atrodo, kad spektaklis „susikuria“ tiesiog mūsų akyse...

Ant scenos yra dešimt kėdžių. Spektaklis prasideda tik tada, kai visos jų būna užimtos žiūrovų iš salės, o aš esu scenoje vienuoliktas. Tas žiūrovų dešimtukas, literatūros paliestas, spektaklio metu išgyvena pokytį. Pastanga išmokti atmintinai tampa matoma plika akimi.

Suprantu, kad drauge mokantis eilėraštį atmintinai įmanoma suburti bendruomenę šiam akimirksniui, bet drauge ši bendruomenė (nors nebūtinai) gali liudyti meilę teatro gebėjimui keisti žmogų. Nuo pat tos akimirkos, kai pradėjau vaidinti šiame spektaklyje, niekada nesijaučiau, kad kartojuosi ar pavargstu nuo jo kaip aktorius. Tai bendro buvimo patirtis, kai net neturiu galimybės spėti prisijaukinti tuos dešimt dalyvių scenoje. Kiekvienas jų spektakliui vystantis supranta, kad, mokydamiesi sonetą kartu, jie tampa atsakingi. „Atmintinai“ yra tarsi kolektyvinis iššūkis, kurio metu visuomet jaučiuosi pažeidžiamas, o netikėtumas laukia nuolatos. Kai mokomės tekstą atmintinai, patiriame nenuspėjamą teatro vyksmą. Ir kartu – retas atvejis – per poezijos galią užčiuopiame momentą, kai gimsta atmintis (ir atminimas).

„Atmintinai“ yra labai svarbi jūsų meninės evoliucijos dalis. Ar klysčiau pavadindamas tai autoportretu, atsirandančiu atmintinai mokantis Shakespeare’o sonetą?

Šiame spektaklyje susipina skirtingi sluoksniai: poezija, teatras, kūrėjų, susidūrusių su totalitarinėmis sistemomis, išraiškos laisvė. Mokymasis atmintinai nėra politinis veiksmas. Tačiau ir literatūriniu, ir biologiniu požiūriu tai galima traktuoti kaip rezistencijos įrankį prieš senėjimą, prieš laiką. Bet kuriuo atveju tai yra įrodymas, kad ateitis egzistuoja, kaip egzistavo visuomet, net pačiais beviltiškiausiais laikotarpiais. Mano kūrybos žinovai galėtų pasakyti: „Jei matei Tiago Rodrigueso „Atmintinai“, gali kitų jo kūrinių nežiūrėti, nes viskas sudėta čia!“ Galbūt tai tiesa! Jei turėčiau suteikti istorinę dimensiją savo pasui, tai būtų „Atmintinai“. Šiame spektaklyje pamatysite viską, ką turėčiau pateikti norėdamas kirsti sieną. Čia sueina visi klausimai, kuriuos sau užduodu, ir atsakymai, ką manau apie teatrą. Sutinku su Heineriu Mülleriu, kai jis sako, kad teatras mums leidžia bendrauti su mirusiaisiais. Kiekviename spektaklyje pradedu pokalbį su Bradbury, Pasternaku, o kartu ir su savo močiute bei tėvu. Ir man taip pasisekė, kad galiu dirbti su pačiu Shakespeare’u. Tai dvipusis eismas. Pirmoji kryptis yra nematoma, bet beveik apčiuopiama: tai mano močiutės veiksmai, kurie pasėjo manyje meilę knygoms. Tai tinka ir kalbant apie Steinerį. Ta pirmoji kryptis ateina iš mūsų pirmtakų, gyvų ir mirusių, per literatūros kūrinius ir ne tik. Antroji kryptis nurodo žiūrovą, kitas kartas. Ir greta to atsiranda tas ypatingas trapus ryšys su žiūrovais, beveik suokalbis, juntamas ir scenoje, ir salėje. Būtent tai ir yra manosios kūrybos esencija: tikėjimas atsitiktinumu, labai realiu, bet labai laimingai besibaigsiančiu teatro pavojingumu. Aš jo ieškau, jį aktyvuoju, ir tai lemia didesnę laisvę scenoje. Ją kuriu besąlygiškai šlovindamas tekstą ir netikėtą rašytinio žodžio bei aktorinės laisvės jungtį. Šis nepastovumas reiškia, kad „Atmintinai“ gali praeiti geriau ar prasčiau. Kiekvienas „spektaklis“ vis kitoks.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama