Laisvės paieškos

Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Dviejų Korėjų susijungimas“ (rež. Artūras Areima, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2024), „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2023), „J+K=M“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2022), „Emilių Emilis“ (rež. Augustas Gornatkevičius, NKDT, 2021), „Vaidina Marius Repšys“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020) ir kt. Už patyriminės šiuolaikinės operos „S’Anatomia“ sukūrimą nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ („Kosmos Theatre“ ir Kauno miesto kamerinis teatras, 2021). Už muziką spektakliui „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022) apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Jūsų šeimoje daug menininkų. Pats buvote įstojęs į vaidybą, studijavote džiazą, o galiausiai baigėte kompozicijos studijas. Kiek šeima nulėmė jūsų sprendimą tapti menininku ir kaip vertinate savo kūrybinio kelio raidą?

Nors sakiau, jog menininku nebūsiu, kad ir kokiomis kryptimis bandžiau eiti – gyvenimo kelias vedė į kūrybą. Vis dėlto kūrybinė tapatybė tekėjo mano kraujyje, nes abu mano seneliai Leonas Pranulis ir Povilas Dikčius, mama Snieguolė Dikčiūtė ir sesuo Juta Pranulytė – kompozitoriai. Svarbus ir mano mirusio tėčio Valdo Pranulio – teatro režisieriaus – vaidmuo, nes vaikystę praleidau teatro užkulisiuose, repeticijose, gastrolėse ir menininkų vakarėliuose. Mane nuolat supo chaosas, aukšti standartai, drąsa, jautrumas ir kitoniškumas. Visada jaučiau, kad aš iš ateivių šeimos ir pats toks esu. Niekada nenorėjau būti „normaliu žmogumi“.

Kartais atrodo, kad daugiau džiaugsmo patirdavau kurdamas, kai dar nebuvau vadinamas „profesionalu“. Savo kūrybinės raidos stengiuosi nevertinti pagal sėkmės ir savirealizacijos kriterijus, o klausti savęs, ar tai, ką darau, yra autentiškiausia, prasmingiausia arba įdomiausia, ką šiame gyvenime galiu nuveikti, ar čia klesti mano širdis. Seniau jaučiau, kad tai kūryba, o kaip bus toliau – pamatysime.

Kaip pradėjote kurti muziką teatrui?

Veikiausiai pats taikomosios muzikos išbandymas įvyko reklamos srityje. Taip pat mano mama organizuodavo performansus, kuriuose kurdavau dar būdamas mokinys. Taigi viskas plėtojosi organiškai. Pamenu, iš pradžių, būdamas dar visai žalias, kurdavau intuityviai, dažnai ir persistengdavau. Iš vaikystėje sugertos informacijos turėjau organišką teatro muzikos pajautą. Galvoje visad matydavau kūrinius iš paukščio skrydžio, tai padėdavo greitai perprasti pjeses.

Kaip atrodo jūsų darbo procesas kuriant muziką spektakliui?

Jis įvairus. Dabar man labiausiai patinka kurti tiesiogiai su režisieriumi, kai galiu išgirsti jo mintį, idėją, pajusti, apie ką kuriame, bei kartu reflektuoti. Jei su režisieriumi mūsų kalbos dera, gana greitai atsidaro koncepcijos varteliai ir išryškėja kūrinio spalva. Kai sukuriame koncepciją ir estetines konkretaus darbo žaidimo taisykles, prasideda detalių šlifavimas. Jei nepavyksta sukurti tiesioginio santykio su režisieriumi ar kūrybine komanda, tuomet skaitau pjesę, stebiu repeticijas ir bandau įsikvėpti iš scenografijos, vaizdo medžiagos, aktorių ar kostiumų. Vis dėlto tikslingiausia ir geriausia būna tada, kai su režisieriumi suprantame vienas kitą ir atsiranda tam tikra jo, kūrybinės komandos ir mano sinergija. Jei pavyksta pasiekti reflektyvų, jautrų kūrybinį susikalbėjimą ir tarpusavio pusiausvyrą žodžiu, mintimis ar vaizdiniais – tuomet išties gali įvykti kažkas labai stipraus. Tačiau taip būna tikrai ne visada.

Ar spektakliams kuriama muzika patinka ir jums pačiam, ar vis dėlto tenka taikytis prie režisieriaus norų?

Man svarbu pasiekti tokį rezultatą, kuris pačiam patiktų. Žinoma, kuo daugiau kompromisų, tuo sunkiau tai padaryti, tačiau nekuriu ir nedarau to, kas man itin svetima ar neįdomu. Tai kažkuria prasme yra mano silpnybė, tačiau dėl to dažnai sukuriu tai, kas man atrodo gana originalu ir savita. Visad stengiuosi išlikti artimas ir jautrus režisieriaus idėjoms, bet savo smėlio dėžės zonoje laikausi savo estetinės krypties. Stengiuosi tai pasakyti iškart, ir daugumai režisierių tai visiškai priimtina. Vis dėlto būna ir kitaip, todėl kartais sunku suprasti, kodėl režisieriai kviečia kūrėjus norėdami ne jų asmeninio kūrybinio indėlio, o tik techninės rankos.

Teatre visada egzistuoja kūrybinis kompromisas, tik klausimas, ar jis sveikas, ar yra tarpusavio pagarba ir supratimas. Kadangi aš individualistas, nesu linkęs atsisakyti savosios ašies, tačiau kūrybinio proceso metu stengiuosi ją priderinti prie tų aplinkybių, į kurias patenku, ir jei sudera abi pusės, įprastai gimsta kas nors gražaus. O jei procesas linksta nesveiko kompromiso, kūrybinio kontroliavimo, varžymo ar nepagarbos kryptimi, darbą galiu užbaigti gana abejingai. Sunkiausia būna tada, kai režisierius visiškai nežino, ką kuria, ir tikisi, kad jo darbą už jį nudirbs kūrybinė komanda. Tada kūryba tiesiog nebeįmanoma.

2018 m. kūrėte muziką Kamilės Gudmonaitės spektakliui „Dvi Korėjos“, o 2024 m. – Artūro Areimos „Dviejų Korėjų susijungimui“ pagal tą pačią pjesę. Kuo jums skyrėsi šie kūrybiniai procesai ir pati muzika?

2018 m. pastatymas buvo vienas pirmųjų mano darbų. Pats kūrybinis procesas buvo sudėtingas visomis prasmėmis, nes Joëlio Pommerat pjesė be galo sunki. Pamenu, kaip aktoriai pyko ant kūrybinės komandos, klausdami, kodėl pjesė apie meilės neįmanomybę apskritai yra statoma, ir prieš ją protestavo. Atmintyje išliko ši nemaloni patirtis, nors jų argumentas tikrai suprantamas. Muziką kūriau labai atsakingai, jaunatviškai sureikšmindamas kiekvieną akordą, bet tuo metu mano techninės galimybės ir muzikinė mintis nebuvo stipriai išplėtota, todėl muzikine prasme tas darbas nebuvo itin stiprus. Į atmintį įsirėžė keli aktorių personažai ir pora etiudų. Ypač surezonavo aktoriaus Pauliaus Pinigio išrėkta frazė, kad „šis pasaulis miršta nuo nemeilės“. Ta frazė, ta spektaklio vieta kažkuo labai stipri ir vertinga, ji giliai mane sukrėtė ir galbūt net vertybiškai suformavo.

Su Areimos spektakliu buvo kitaip. Nors pesimistinė, pjesės padiktuota atmosfera vyravo ir šiame kūrybiniame procese bei spektaklio estetikoje, darbas išėjo galingas. Jis „išdaužantis“, keičiantis, daugiasluoksnis, bet tuo pačiu metu vientisas ir paveikiai perteikiantis pjesės mintis. Per šį kūrybinį procesą jau buvau sukaupęs patirties, nors kai kuriems garso sluoksniams ir pritrūko laiko, bet taip veikiausiai būna visada. Darbas paliečia tam tikrą nepatogią esmę, kurią galima apčiuopti skirtingomis formomis – scenografijos, garso, režisūros ir vaidybos jungtimis. Žinoma, jis nėra tobulas, tačiau turi stiprios kūrybinės jėgos. Kai kurios jo vietos mane taip emociškai intensyviai veikė, kad net negalėjau jų žiūrėti ar girdėti, o tai daug ką pasako.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti kuriant muziką teatrui?

Egzistuoja žalingi teatro, kaip institucijos ir bendruomenės, veikimo principų aspektai, kuriuos gana sunku toleruoti ir ramiai jaustis kūrybinio proceso metu. Kai vietoj kūrybinio darbo atsiranda intrigos – dingsta motyvacija. Tokiais atvejais atsitraukiu ir bandau išlaikyti asmenines ribas, o jei jos peržengiamos, viduje pradedu virti. Taip tikrai nenutinka nuolat, bet teatras turi ir šešėlinę pusę. Koncentruodamasis tik į kūrinį paprastai išvengiu tokių situacijų, tačiau būna, kad procesus išgyvenu jautriai ir pašaliniai darbo teatre aspektai išbalansuoja. Į klausimą, ar tai natūralu, man dar reikia atsakyti, tikriausiai kiekvienas turi nuspręsti pagal save. Jaučiuosi kartais esantis tam per jautrus.

Iš pozityviosios pusės širdy man visad išliks operos „S’Anatomia“ Kauno miesto kameriniame teatre kūryba. Galbūt todėl, kad kūriau ją su draugais, artimais žmonėmis ir be streso. Kūrinys skirtas ne komerciniam, bet dvasiniam poilsiui. Gal tai susiję ir su tuo, kad procesas iš esmės buvo mano rankose. Tai arčiausias mano svajonių procesui pavyzdys – ne per daug sureikšmintas, sveikas kūrinys tiek jį kuriantiems, tiek jį išgyvenantiems. Jis leidžia pabūti su savimi, nuraminti nervų sistemą, paklaidžioti garsuose.

2023 m. buvote išrinktas geriausiu teatro kompozitoriumi ir pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ už Aleksandro Špilevojaus spektaklį „Sala, kurios nėra“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte ir kiek jums svarbus šis apdovanojimas?

Špilevojus – nuostabus, stiprus, daugialypis menininkas ir žmogus, suteikęs man neeilinę galimybę sukurti elektroninę spektaklio muziką simfoniniam orkestrui. Taip sutapo, kad tuo metu turėjau labai daug kūrybinių idėjų ir jėgų joms įgyvendinti. Keliems mėnesiams nėriau į procesą, kuriame atsidarė naujas mano vaizduotės skyrelis. Pajutau, kad galime sukurti ką nors monumentalesnio. Tai buvo stipriausias mano kūrybinis procesas. Špilevojus gerbia visus aplink esančius kūrėjus, leidžia jiems augti. Man buvo suteikta visiška kūrybos laisvė, galėjau kurti tokią muziką, kokią tik gebu įsivaizduoti. Bent pusė to apdovanojimo skirta jam.

Apdovanojimas nubrėžė ribą, po kurios pajutau, kad jis nėra toks svarbus. Tikrai buvau jį sureikšminęs ir dar kartais sureikšminu. Jis nuspalvino mano ego. Manau, kad apdovanojimą gali gauti visi, įdėję pakankamai pastangų, tik nesu tikras, ar verta to trokšti. Kai gavau apdovanojimą, pagalvojau, kad jis už persistengimą. Tame gyvenimo etape dirbau ir kūriau labai daug, ir nors pati kūryba buvo išpildyta, o procesai stiprūs, vis dėlto supratau, kad ramybė ir darna yra svarbiau.

Kokias pamokas kuriant teatre teko išmokti?

Tikriausiai esminė – nesureikšminti teatro, muzikos ir apskritai meno. Suvokiau, koks perfekcionistas galiu būti ir kaip man tai ne prie širdies. Perfekcionizmas tolina nuo vertybių, autentiškumo ir tikro meno išgyvenimo. Paradoksaliai tai atradau labai rimtai žiūrėdamas į meną, teatrą, muziką ir visa sureikšmindamas. Buvau aplinkoje, kurioje menas ir menininko įvaizdis dažnai turi religinio lygmens reikšmę. Teatras yra tik teatras, muzika – tik muzika. Jaučiu, kad esu tam tikrame sureikšminimo ir idealizmo „atmokimo“ kelyje bei mokymosi į viską žvelgti nuolankiau ir paprasčiau.

Vis dėlto kartu išmokau, kad menas turi galią mumyse palikti kažką svarbaus, reikšmingo ir fundamentalaus, jis padeda visavertiškiau išgyventi gyvenimą. Tikriausiai vardan to, ką kartais pavyksta užčiuopti, ir verta kurti.

Kuriate muziką ir kinui. Kuo šie procesai skiriasi ir kuris jums artimesnis?

Procesai gana skirtingi. Teatre muzika kuria atskirą pasaulį, o kine ji dažnai turi kiek mažesnį, spalvinį ir būsenos kūrimo vaidmenį. Kino kūryba gerokai tikslesnė, išmatuota sekundėmis, ribos griežtesnės – mažiau erdvės eksperimentams ir laisvei. Vis dėlto kinas dažnai turi tokį intymesnį, detalesnį kūrybinį braižą. Tai man artima, bet kartu ir sukuria ribas. Kai reikia būti žiūrovu, esu didesnis kino nei teatro mėgėjas, bet kūrybine prasme teatre jaučiu daugiau gyvasties ir eksperimentų, čia kuriant labiau stimuliuojama ir atveriama vaizduotė.

Kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimate ir kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Kuriu savo muziką. Su avangardinio džiazo grupe „Luvhurts“ atliekame įvairias performatyvias, improvizacines apeigas apie meilės skausmus ir džiaugsmą. Neseniai išleidome albumą „Till the Rest of This“. Planuoju išleisti ir kelis solo albumus, kurie jau seniai sukurti, tad noriu juos paviešinti. Vienas jų jau parengtas ir turėtų pasirodyti vasario mėnesį. Dabar daug keliauju, ateityje noriu dar daugiau. Pastarosiomis savaitėmis svajoju apie kelionę aplink pasaulį pėsčiomis.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama