Išlaisvink visų sielas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
„Stabat Mater“ („Sopulingoji Motina“) – tokiu pavadinimu muzikuojanti Lietuva Vilniuje šįmet pasitiko Sausio 13-osios datą, 11 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengusi vieną solidžiausių šios progos koncertų. Šių dienų kontekste, kai visa žmonija, regis, atsidūrusi prie milžiniškų pervartų slenksčio, mums įsimintinos datos tampa mažyte stotele apmąstyti savo tautos ir valstybės vietą ateities pasaulyje. „Stabat Mater“ – viena tų progų. Į minėjimo koncertus paprastai įtraukiami geriausi kolektyvai ir žymiausių kompozitorių kūriniai, juose galima išgirsti daugiau lietuvių autorių, ir tai leidžia pamąstyti apie pagrindinę minėjimo idėją, vienaip ar kitaip atsispindinčią koncerto programoje.
Sausio 13-ąją jau susiklostė tradicija pagriežti Alfredo Schnittke’s „Sutartines“ styginių orkestrui. Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras šį kūrinį perteikė labai švelniai ir sugestyviai. Archajinė sutartinė išnyra kaip nepaprastas Lietuvos istorijos liudininkas. Mistiška nuotaika tuoj pat permušama grėsmingų „gongų dūžių“ ir perauga į neramų disonansinį koloritą, simbolizuojantį tautos negandas, bet sutartinė vėlei išnyra ir galop aptyksta. Koncerto pradžioje suskambėjusios „Sutartinės“ yra ryškus prasminis akcentas, visam vakarui suteikiantis plačią ir gilią perspektyvą, kurioje toliau, siauresnėmis vagomis, gali rutuliotis aukos už nepriklausomybę ir apskritai laisvę idėja.
Grynai politinį matmenį, nors kartu ir labai giminingą muzikinės kultūros požiūriu, suteikia programą visada papuošiantis Arvo Pärto opusas „Fratres“ („Broliai“) smuikui, styginiams ir perkusijai, kurio solo partiją įtaigiai atliko Džeraldas Bidva. Mums labai artimas dvasia kūrinys nuteikė pamąstyti apie aukų atminimą. Taip pat ir antroje koncerto dalyje atliktas Pēterio Vasko „Cantabile per archi“, parašytas augančios ir mažėjančios bangos principu, artimas intonacijomis ir pačia raiška, apeliuoja į kitą, giedrą, tos aukos pusę, primindamas apie pasaulio harmoniją. Trys Baltijos sesės vis dar stovi kartu, susietos istoriniais ir kultūriniais ryšiais.
Puikiai visą vakarą muzikavusio Lietuvos kamerinio orkestro ir valstybinio choro „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) interpetuojami skambėjo stambios formos kūriniai, kuriuos vienijo šviesus kompozitoriaus Vidmanto Bartulio atminimas: Arūno Navako „Et ubi estis nunc?“ („O kur dabar esi?“, 2020) sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Monta Martinsone) ir Gintaro Samsono „Libera animas omnium“ chorui, orkestrui ir erdvinei elektronikai, o pabaigoje – paties Bartulio „Stabat Mater“ chorui ir orkestrui, taip pat Algirdo Martinaičio „Atmink, Viešpatie“ chorui ir elektronikai, Mantauto Krukausko „The Prayer“ („Malda“) chorui ir elektronikai bei Fausto Latėno „Agnus Dei“ chorui ir vargonams (solistės Monta Martinsone ir Eglė Čičinskaitė, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur).
Į šią programą įtraukti žinomi kompozitoriai atsisuka į būties klausimus ir žvelgia į juos per liturginę prizmę, savo nusiteikimu paliudydami priklausomumą Vakarų civilizacinei erdvei – ar, veikiau, tokį pasirinkimą.
Prisimindamas šviesų laiką su bendramoksliu Vidmantu, Navakas savo kūrinyje cituoja abiem imponavusio Johanneso Brahmso „Vokiškąjį Requiem“; čia lotynų kalba skamba tekstai iš Šventojo Rašto ir Naujojo Testamento, pats kūrinys pakilios, džiugios ir ramios nuotaikos, pabaigoje klausiamasis disonansas išrišamas į šviesią gaidą. Algirdo Martinaičio „Atmink, Viešpatie“ psalmių tekstai skamba lietuviškai ir lotyniškai, yra labai gerai girdimi, jais pradžioje kreipiamasi į Dievą, kad neapleistų savo varguolių, ir baigiami malda išgirsti balsus tų, kurie Jo šaukiasi. Pasitelkus elektroniką, kurią šį vakarą valdė Matthias Kronlachneris, Giedrius Krukauskas, Mantautas Krukauskas ir Vilius Narvilas, įspūdingas laisvai kvėpuojantis kūrinys skambėjo dar turtingiau ir sugestyviau – kaip aidintis kolektyvinis atodūsis maldoje.
Krukausko opusas laisviau struktūruotas, nepastovaus dermiškumo, jame naudojamos šiuolaikinės muzikos priemonės, kurias galima laikyti simboliniais pačios bažnytinės institucijos transformavimosi ženklais. Mūsiško kolorito skambesiai savotiškai „nutolinami“ anglų kalbos, kuria skamba „De profundis“ ir budistinė mantra. Kompozitorius pasitelkė anglų kalbą, kad geriau girdėtųsi ir būtų suprantami žodžiai; vis dėlto jie girdimi gana prastai, o suvokiant muzikos kūrinį semantika gali būti ir ne tokia svarbi kaip pats kalbos muzikalumas. Kita vertus, anglų kalbos įtraukimas į kūrybą atitinka ir dabartines tendencijas.
Latėno opusas – vėl savito braižo, ekspresyvus, dramatinis. Apskritai choras a cappella, ir dar su solistėmis, tarsi priartina tą žmogiškosios dramos gelmę, tad pastarieji trys kūriniai įtaigiai kalbėjo žmogaus balsu tiesiai mums į ausį...
Samsono „Libera animas omnium“ („Išlaisvink visų sielas“) parašytas 2020 m. pagal Requiem „Aukojimo“ dalies tekstą. Čia naudojama gyvoji elektronika ir pirmą kartą – versija su semplais. Akustinis rezultatas tikrai įspūdingas. Ilga paslaptinga instrumentinė įžanga, chorinės slinktys žemyn, lyg dainininkai skiemenuodami leistųsi laiptais į kažkokį vidinį požemį (atpažįstama ir išplėtota geniali vieta iš Bartulio „Stabat Mater“), kraupūs šnabždesiai, peraugantys į dramatišką kulminaciją, meistriškai perteiktas sujaudintos minios ūžesys – visi įvaizdžiai sukrečia prasminiu tikslumu. Tai tikra karštos širdies dovana mirusiam draugui.
Ir pagaliau Bartulio „Stabat Mater“, kurio klausantis atsiveria vis naujos prasmės, kuris toks nevienareikšmis kaip ir visa brandi, gelminė kūryba. Bartulis mus įkurdina tarp choro ir orkestro žmogiškų jausmų ir įspūdingų kančios proveržių bei soluojančių instrumentų salelių (tarp jų du nepamirštami klarnetai), kurios tarsi simbolizuoja gyvosios gamtos, kūrinijos aplinką, o šioje skleidžiasi žmogiškoji drama, kartu su visa orkestro partija lyg judanti į neišvengiamą tragišką baigtį; tačiau vietoj jos išgirstame susitaikantį su likimu žmogaus „nusileidimą“ ar nusilenkimą, lyg rezignaciją (kaip tik šią vietą pacituoja ir interpretuoja Samsono dedikacija). Labai tinkamas, puikus kūrinys, su kuriuo mes tarsi vėl nueiname ilgą sopulingą kelią į laisvę, į savo teisę gyventi, net jeigu ji pareikalauja aukų.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama