Apie „Transformacijas“: kai alkis yra skanesnis už valgį

Apie „Transformacijas“: kai alkis yra skanesnis už valgį. © Plepys photography Atvykstant į „Transformacijas“ – „Kauno energijos“ festivalį Petrašiūnų elektrinėje, vykusį rugpjūčio 22–24 d. – pirmasis impulsas beveik neišvengiamas: akys išsiplečia, kamera traukiasi iš kišenės, o vidinis instagramo vartotojas jau kraipo galvą iš pasitenkinimo. Tamsėjantis rugpjūčio vakaras, šviesomis išraižyti elektrinės fasadai, gerai apgalvotas maršrutas, šeimų su vaikais šurmulys – viskas sukalta nepriekaištingai. Vizualinis impulsas – stiprus, kartais net per stiprus: girdi ir matai, bet ar tikrai girdi? Ar iš tiesų matai? Festivalis deklaruoja transformaciją – kaip procesą, kaip virsmą, kaip industrinės erdvės ir šiuolaikinio meno susidūrimą. Tačiau, vaikštant tarp instaliacijų, apima jausmas, kad šis susidūrimas dažnai formalus – garsas, projekcija, šviesa, kartais dūmai. Tarsi industrinė estetika, savo galia užgožianti bet kokį subtilų gestą, priverstų menininkus suktis apie ją ratu, bet niekada į ją neįsibrauti. Erdvė čia tampa ne partneriu, o scenografiniu faktu – visada stipresniu už bet kokį meninį pareiškimą. © Plepys photography Tai ypač išryškėja instaliacijoje „Rūdys“. Jos autorė, Aistė Ambrazevičiūtė, savo audiovizualiniame kūrinyje tyrinėja augalinių rūdžių – grybelinės ligos, išmarginančios augalų lapus, stiebus ar žiedus keistomis dėmėmis ir išaugomis – estetiką ir simboliką. Šios biologinės formacijos čia tampa metafora: ne irimo, o virsmo, ne nykimo, o gyvybės prisitaikymo. Tačiau šioje jautrioje ir įspūdingoje instaliacijoje nespėjus apšilti kojų, įsigalioja tvarkaraščio disciplina – lankytojai varomi į vidų grupelėmis, minutė ar dvi, ir „ačiū, kiti laukia“. Suprantama – saugumas, srautai, festivalio logistika. Bet kai meno kūrinys tampa labiau tvarkaraščio punktu nei patirčiai skirtu laiku, iš jo išslysta ne tik medžiaga, bet ir reikšmė. Lieka estetinė žiežirba, trumpa pasigėrėjimo akimirka, kuri puikiai atrodo „storyje“, bet vos palietus – išblėsta. O ką daryti tiems, kurie nori klausyti, o ne tik girdėti? Kaip įmanoma patirti instaliaciją, kuri remiasi mikroskopine materijos įtampa, kai žiūrovui leidžiama būti su ja mažiau nei su kavos puodeliu per rytinį pasitarimą darbe? Festivalis šiemet tikrai džiugina žmonių gausa – spaudos pranešimai su pasididžiavimu mini rekordinį lankytojų skaičių. Ir tai gražu – kultūra gyva. Bet ar ne laikas paklausti, gyva kuo? Reginiu? Šviesų kiekiu? Ar vis dar turiniu? © Plepys photography Arturo Bumšteino ir „Kala Sound System“ instaliacija „Hoketas“ išsiskiria tuo, kuo dažnas festivalio darbas nebesugeba išsiskirti – ji nekviečia fotografuotis. Mažiau instagramiškumo čia reiškia daugiau buvimo. Tylus įsitvirtinimas už industrinės zonos ribos, kur žiūrovas laikomas nuošalyje nuo pačios inžinerinės šerdies, veikia kaip prasminė distancija: mes neįleidžiami fiziškai, bet esame kviečiami įsiklausyti – į garsą, šviesą, laiką, erdvę ir tai, ko jau nebegalima įjungti. Instaliacijos pavadinimas – „Hoketas“ – nurodo į viduramžių muzikinę techniką, paremtą balsų pasikeitimu: kai vienas nutyla, kitas tęsia, ir atvirkščiai. Ši struktūrinė dvifazė logika čia tampa ne tik kompozicine figūra, bet ir filosofine paradigma. Garsas, pasirodantis ir dingstantis, primena elektros bangą – įtampą ir iškrovą, ritmą ir lūžį. Tai ne tiek apie garsą, kiek apie jo galimybę egzistuoti praradus pirminę funkciją – kaip aidą iš išjungtos sistemos. Instaliacijos aplinka – pusiau prieinama, pusiau uždrausta – sustiprina būseną, kurioje elektros gamyba, dar vakar buvusi fundamentali, šiandien ima atrodyti kaip istorinė egzotika. Modernizuojamos elektrinės palieka po savęs ne technologijas, o tuščias talpyklas – senus vamzdžius, variklius, ventiliatorius, kurie be konteksto netenka funkcijos, bet įgauna keistą estetinį ir simbolinį krūvį. © Plepys photography Ir čia, stovėdamas elektrinės erdvėse, pradedi galvoti ne apie energiją, o apie archeologiją. Kas, jei po tūkstančių metų kažkas atras šią struktūrą – ne kaip funkcionalų kompleksą, bet kaip paslaptingą monumentą? Ar varžtai bus laikomi ritualinėmis detalėmis? Ar sklendė arba vožtuvas taps religinio simbolio analogija? Ar technologinis reliktas taps mūsų laikų altoriumi, nes nebeturės jokio kito paaiškinimo? Kaip interpretuoti sistemą, kurios funkcijos nebesupranti? „Hoketas“ čia įgauna ne tik muzikinę, bet ir konceptualią formą – tai garso instaliacija, kuri leidžia patirti ne tik elektros alsavimą, bet ir jos išnykimo galimybę. Instaliacija nekuria įtampos, ji ją ramiai registruoja – kaip dūzgiantį buvimo be paskirties garsą. Galbūt tai ir yra mūsų laiko himnas: funkcijų praradimo estetika, garso archeologija iš pasaulio, kuriame viskas veikė, kol galiausiai nustojo © Plepys photography Tado Černiausko instaliacija „Pagalba metant kailį“ išsyk išsiskiria iš kitų festivalio „Transformacijos“ darbų – ne tik forma, bet ir transformacijos interpretacija. Čia ji suprantama ne kaip technologinis progresas ar estetinė manipuliacija, bet kaip žmogaus įsikišimo į gamtą metafora – nuolatinis, beveik obsesinis poreikis skatinti natūralius virsmus, spartinti ciklus, perrašyti lėtą gyvybės logiką. Tačiau šis skatinimas, tapęs jau nebesuvaldomo greičio režimu, ima grėsti tiek gamtai, tiek žmonijai – kaip kailio metimas, kuris įvyksta ne dėl sezono, o dėl prievartos. Čia nelieka industrinio romantiškumo ar šviesų hipnozės – priešingai, žiūrovas susiduria su kažkuo senesniu, esančiu arčiau žemės, netgi priešindustriniu. Krūva nužievintų medžių ir greta jų – nuogos, be apsaugos paliktos kamienų liekanos. Tarsi natūrali oda būtų nulupta – ne švelniai, ne rituališkai, o su šiurkščia, brutalia būtinybe. © Plepys photography Šis veiksmas – žievės pašalinimas – gali būti interpretuojamas įvairiai: kaip atsinaujinimo aktas, kaip gyvybės ciklo dalis, bet šiuo atveju tai veikia kaip estetinis ir ekologinis nerimo ženklas. Instaliacija tampa ribos figūra – tarp to, kas dar gyva, ir to, kas jau prarado gyvybės apsaugą. Tarp progreso, kuris vis žada ateitį, ir gamtos, kuri vis greičiau netenka savo kailio. Černiausko gestas veikia tyliai, bet giliai: tai lėtas, vos juntamas protestas prieš optimistiškai nuspalvintą tvarumo diskursą. Prieš iliuziją, kad viską galima „išspręsti“ aukojant milijonus miškų atsodinimui, spaudžiant mygtukus palaikant įvairias peticijas ar renkantis ekologiškus produktus. Net ir tie patys „tvarūs“ sprendimai – nuo „Google“ paieškos iki dirbtinio intelekto žaidimų – reikalauja milžiniškų resursų: vandens serveriams aušinti, energijos sistemoms palaikyti, žaliavų, kurias kas nors kur nors vis dar kasa iš žemės. Kailis vis dar metamas – tik dabar jis sintetinis, permatomas, o nuogumas pateikiamas kaip technologinis dizainas. Transformacija gali būti ne tik progresyvi, bet ir traumuojanti. © Vytis Mantrimas Į industrinę „Transformacijų“ aplinką netikėtu kampu įsilieja Elenos Laurinavičiūtės performansas „Protėvių dronai“, kuriame skamba menininkės sukurta keraminė garso kultūra – eksperimentiniai, rankomis nulipdyti instrumentai, skleidžiantys ne tik garsą, bet ir kitokio buvimo ritmiką. Šis darbas tarsi atveda žiūrovą į kitą laiko logiką – ne į postindustrinį triukšmą, o į atminties šnerves, į archajišką garsą, kuris niekada nebuvo įrašytas, bet visada buvo jaučiamas. Laurinavičiūtės kūrinys nėra tik apie keramiką ar garsą – labiau apie bendravimo galimybę, kuri nepriklauso nuo signalo stiprumo ar duomenų srauto. Tai ryšio forma be infrastruktūros – be bokštų, be modemų, be algoritmų. Tik ranka, molis ir oras. Tai savo forma primena toteminį veiksmą – tarsi paslaptingas ritualas, vykstantis elektrinės mokymų erdvėje, šalia šaltos industrijos kūno. Ir nors kūrinys atrodo mistiškas, net keistai tolimas, jo kontekstas yra nepaprastai tikslus: mes čia, elektrinėje, apsupti metalo, kabelių ir programinio kodo, klausomės molio. Klausomės žmogaus, kuris į medžiagą įrašo ne funkciją, o pasakojimą. Tai – alternatyvus ryšys, nebeprotokolinis, ne hierarchinis. Ir šiame kontekste net dronai nebeatrodo grėsmingi – jie tampa laidininkais, signalų pernešėjais tarp mūsų ir to, kas nebeveikia pagal sistemą. Technologijos žavi, žinoma. Jas gerbiame, jomis džiaugiamės, stebimės jų elegancija ir tikslumu. Tačiau kai šalia jų išgirstame žmogišką, keraminį, nesutramdomą garsą, prisimename, kad pažanga – ne tik efektyvumas, bet ir jautrumas. © Plepys photography „Transformacijos“ šiemet veikia kaip veidrodis – jos atspindi mūsų kolektyvinį kultūros vartojimo modelį: greitai, efektyviai, gražiai. Tačiau kartu palieka klausimą, ar menas, patekęs į industrinį pramogos ritmą, dar gali mus transformuoti, ar tik švelniai atspindėti tai, ką jau esame matę. Jei transformacija įvyksta, ji šiuo atveju – ne radikali, o glotni: kaip rūdys po stiklu – gražios, bet neliečiamos. Tačiau gal būtent dėl to verta šį festivalį lankyti – ne ieškoti atsakymų, bet stebėti, kaip veikia meno ir infrastruktūros trintis. Kaip instaliacija pavirsta laiko valdymo praktika. Kaip kūrinys trumpam virsta produkcijos ciklo dalimi. Ir kaip, nepaisant visko, kažkas vis tiek lieka – neužduotas klausimas, neįvykusi patirtis, troškulys, kuris kartais yra daugiau nei bet kuris reginys.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama