Atsargiai: per miela, kad būtų saugu!

Atsargiai: per miela, kad būtų saugu! . Ieva Marija Andrulytė, „Beyond the Ken“ (2025) „Noriu tave suspausti.“ Apkabinęs spaudžia, kol ima trūkti oro. Paleidžia, o aš staigiai pradedu gaudyti kvapą. „Vos nesulaužei šonkaulių“, atsakau šypsodamasi. Išties, nėra smagu būti sutraiškytai, bet kai kuriais atvejais stiprus apkabinimas – meilės išraiška. Neretai meilę nuo traumos skiria tik menka riba. Vis dėlto pavojus su(si)žaloti gana svaigus. Šis saldus švelnumo ir grėsmės mišinys ir yra tai, apie ką kalba grupinė paroda „miela, gražu, žavu / Cuuute!!!“ (veikia Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iki rugpjūčio 31 d.). Ji nagrinėja mielumą kaip konceptą, keliantį prieštaringas reakcijas: objektas gali būti ir žavus, ir grėsmingas, vienu metu žadinti norą švelniai apkabinti, globoti, bet kartu ir spausti, kontroliuoti, pasisavinti.   Vos įėjus į parodą, žvilgsnį pagauna Ievos Marijos Andrulytės „Beyond the Ken“ (2025). Savo forma kūrinys panėšėja į vorą – šešiakojį, kiek pakrikusį, bet vis dar vorą. Tarsi Louise’os Bourgeois motina-vorė (tiksliau, voro patelė, kadangi lietuvių kalboje žodis vorė nevartojamas), tik čia globa ir grėsmė telpa kuklesniame, šiek tiek komiškame kūne. Dvi kojas praradęs, jis jau nebeatitinka „normalaus“ voro modelio, bet tai nekliudo man jį atpažinti ir pripažinti. Vietoje išsipūtusio pilvelio – guminukas: saldus malonumas įstatytas į patį baimės centrą. Arachnofobija juk iki šiol pirmauja dažniausių fobijų sąraše. Tačiau žiūrint į Ievos kūrinį baimė ima tirpti.  Pavadinimas „Beyond the Ken“ (liet. anapus supratimo) tarsi kviečia išeiti už įprastų mielumo ir baisumo kategorijų. Čia voras nebetelpa į savo įprastinį vaizdinį, kaip ir guminukas nebetelpa į vien minkštumo ar saldumo kategoriją. Pavadinimas primena, kad tai, kas matoma, nėra iki galo aprėpiama racionaliai: šešiakojis su saldainio pilvu egzistuoja keistoje tarpinėje zonoje, kur groteskas susimaišo su komiškumu, o baimė – su malonumu. Rezultatas – saldžiai šiurpus hibridas, kuriam sunku atsispirti: vienu metu norisi ir bėgti, ir žiūrėti, ir įsimesti į burną. Ieva Marija Andrulytė, „Beyond the Ken“ (2025) Julius Jančauskas, „Tai dirgina“ (2025) Nariuotakojų apraiškų galima rasti ir Juliaus Jančausko „Tai dirgina“ (2025). Kūrinys remiasi gana intymia kūno ir cheminės reakcijos patirtimi – plaukų dažymu, tampančiu kone siaubo ritualu. Baliklis ima deginti pakaušį, sproginėjantys burbuliukai primena vabaliukų tipenimą, tarsi kažkas krimstų galvos odą. Tą jausmą prisimenu iš vaikystės, kai darželyje ar pradinėje kas nors parsinešdavo utelių, o vakare mamai tekdavo kantriai rankioti gyvį po gyvio. Tik an kūrinyje nėra gelbstinčių rankų: degina, dirginimas kaupiasi, verčia muistytis, kol patiri savotišką malonumą. Kūrinio vizualas – rankos, įsikibusios į plaukuotą pakaušį, fotografijų forma, primenanti liepsnas – sukuria įspūdį, kad žiūri į patį kūno įtampos epicentrą. Nepatogumo pojūtį sustiprina iš vidurio sklindantis itin nemalonus garsas. Julius kalba ir apie kūno limitus: plaukai atauga, kad ir kiek juos dažytum ar bandytum suvaldyti, nebent cheminės medžiagos juos visiškai suėstų (reta, bet įmanoma). Kūnas visada išsprūsta iš kontrolės. Tame slypi jo ribos – jose glūdi queer estetikos siaubas. Nojaus serija „Už tavo kambario sienų: apie paslaptis“ (2024) taip pat fiksuoja queer kūnų gyvenimus. Tačiau juodos ir baltos spalvų kūriniuose užfiksuoti lėtesni momentai. Piešinių duete – sustabdytos kasdienybės akimirkos. Viena jų tirianti, kita –  stebinti. Abiejuose vyrauja tyli vienatvė, įsikūrusi įprastose scenose. Kairėje – figūra apnuogintu torsu. Išsyk pagaunu žvilgsnį, kuris nėra nei visiškai saugus, nei atviras. Tai primena kasdienį ritualą: sustoti priešais save veidrodyje, įvertinti linijas, randus, patikrinti, ar kūnas nepraranda patrauklumo. Dešinėje – tuščias miegamasis, tvarkingai paklota lova, kurioje šiandien galbūt niekas nemiegojo dviese, o gal antrasis jau išsliūkino neatsisveikinęs.  Perskaičiusi kūrinio aprašymą, paguglinu minėtą veikėją Salva Xalva – paaiškėja, kad tokį pavadinimą gavo ir menininko muzikos albumas. Dainose girdisi išgyvenimai dėl nelaimingos meilės. Jos, kaip ir piešiniai, pasižymi intymia melancholija, ilgesio tonais bei juntamu nerimu. Ramiu balsu tariami žodžiai atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, priklausomybę nuo kito, būnant nuolankiojo pozicijoje galios santykiuose. Vidinę įtampą galima užčiuopti tiek grafito linijose, tiek elektroniniuose akorduose. Nojus Juška, „Už tavo kambario sienų: apie paslaptis“ (2024) Saulė Tamašauskaitė, „kramtoma guma“ (2025) Sėdėdama ant palangės skaitau kūrinių aprašymus ir pasižymiu mintis, tada pasuku galvą dešinėn – ant lango prilipusi Saulės Tamašauskaitės „kramtoma guma“ (2025). Jei būčiau atsisėdusi pusmetriu arčiau, ji jau būtų įsiraizgiusi į mano plaukus. Kadaise kine kramtomosios gumos kramtymas ar burbulų pūtimas atrodė seksualiai ir maištingai, bet čia ji jau nebe burnoje – išspjauta, prilipinta, praradusi skonį. Nors prilipinti gumą būtent ant lango – irgi gana maištingas gestas. Rožinė spalva, ataidinti nuo gumos ir greta esančios perregimos plastikinės sienelės, neišvengiamai primena „žavios mergaitės“ kodą: Mean Girls logiką, kur trečiadieniais puikiausia trijulė vilki rožinę. Tik lieka klausimas – ar tu viena iš mūsų, žavių, bet toksiškų mergaičių?  Ant tos pačios plastikinės sienelės kabantis kitas Saulės darbas – „babyromantica“ (2022) – tęsia pavojingo naivumo naratyvą. Čia ant paprastų popieriaus lapų atspausdinti maži paveikslėliai, vaizdų fragmentai iš interneto – žavios animė akys, lova, tortas, kelnaitės. „babyromantica“ balansuoja tarp infantilizuotos mergaitės estetikoje slypinčio švelnumo ir jos pavertimo vartojamu objektu. Šalia – ausinės, per kurias sklinda Nancie Naive garso įrašas performansui „A Woman Is A Thing“ (2025, muzikos autorius – Vecera). Pradžioje moteriškas balsas skamba trapiai, fetišizuotai, toks patrauklus ir saldus kaip balsai, kuriais lošimų reklamose viliojama paaukoti gyvenimą. Tačiau ilgainiui tonas keičiasi: mergaitiškas gležnumas perauga į ryžtingą pasakojimą apie kūno naudojimą kaip ginklą, galios įrankį. Kadangi buvau parodos atidaryme, prieš akis dar ryškiai regėjau pačią menininkę, įsikūnijusią į standartinę vyriško žvilgsnio sukurtą pornografinę figūrą: rožinis spindintis bikinis, nepatogiai aukšti smailiakulniai batai, vos leidžiantys paeiti. Vaizdas, užsilikęs atmintyje, veikė kaip vizualinis fonas balsui. Pradinis gležnumas palaipsniui virto militaristinėmis nuorodomis persmelktu kalbėjimu, provokuojančiu permąstyti galios struktūras, kontroliuojančias moters kūną šiandien. Kuri(s) kuriuo naudojasi?  Šis posūkis turi savo šešėlį istorijoje – juk moters gyvenimą ilgai formavo ne jos pačios sprendimai, o šeimos ar bendruomenės interesai. Kadangi paroda vyksta bibliotekoje, natūraliai peršasi literatūrinės asociacijos. Prisimenu Žemaitės „Marti“: apsakyme mergina tampa aplinkybių ir kitų žmonių valios auka. Nancie šią istoriją pasuka kita kryptimi: iš moters, kuriai lemta būti ištekintai ir kažkam tarnauti, ji tampa moterimi, kuri pati formuoja sandorio taisykles. Iš nieko tampama viskuo, iš nekaltybės gimsta galia, o iš trapumo – kontrolė.  „A Woman Is A Thing“ – ​​tai kritika per spindesį. Ji tarsi robotizuota reklaminė žvaigždė, flirtuojanti su publika, bet kiekvienas jos gestas kartu yra ir manifestas.  Ant sienos dar vienas darbas – Emilės Skolevičiūtės „Jane“ (2025). Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog daktiloskopinė kortelė, tačiau ji, kartu su greta kabančiu laišku, nukelia prie „Jane Doe“ – bevardės, anonimiškos figūros, kuri istorijoje visada turėjo tik numerį, bylą, bet ne balsą. Čia pirštų atspaudai tampa bandymu atsikratyti anonimiškumo, priminti: Jane juk irgi žmogus, su savo tapatybe, asmens ženklais, kurie ją įrašo į pasaulį. Bet ši kortelė ir laiškas sykiu iškelia susidvejinusios tapatybės jausmą. Neišvengiamai kyla klausimas: ar Jane nėra tokia pati kaip Nancie? Jos abi – sukonstruotos figūros: viena atkeliavusi iš teisėsaugos archyvų, kita – iš popkultūros blizgesio. Abi kalba apie tą patį – apie tai, kaip moters tapatybė nuolat svyruoja tarp pasisavinimo ir ištrynimo, matomumo ir uždangstymo. Ona Barbora Šlapšinskaitė, „double yolk“ (2025) Gabija Pernavaitė, „Žiedų pažymėtas Kukutis“ (2025) Onos Barboros Šlapšinskaitės „double yolk“ (2025) primena popusrytinį natiurmortą. Ant lengvo balto audinio pabirę širdelės formos kiaušinių lukštai ir krištoliniai indeliai atrodo lyg pasiskolinti nuo pusryčių stalo. Švelnus vaizdas slepia žaismę su prietarais ir kasdienybės magija. Dvigubas trynys – gausos, dosnumo, likimo ženklas – juk visada džiugina. O kiaušinis mituose – visko pradžia. „Pasaulio kiaušinis“, iš kurio išsirita visata, aptinkamas įvairiose kultūrose. Į galvą peršasi ir Stasio Ušinsko „Lakūno sapnas“ (1939), kuriame pypkę rūkantis lakūnas tarsi sapne skrajoja kiaušinių ir nuogos moteriškos figūros draugijoje. Onos instaliacijoje širdelėmis virtę kiaušinių lukštai ironizuoja ir sentimentalų meilės simbolį. Meilė, kaip kiaušinis, gali būti sotinanti, bet kartu ir trapi, lengvai sudaužoma. Kūrinyje daug tylos bei paprastumo – tai ir sukuria intymumo jausmą, tarsi būtum užklupęs asmenišką ritualą virtuvėje. Trapumas juntamas ir Gabijos Pernavaitės kūriniuose. Skulptūrinėje instaliacijoje viskas tarytum balansuoja ant ribos tarp aštrumo ir švelnumo. Vienoje šakos pusėje spindi metalo gabalas, kitoje – plunksna. Ją nuo metalinių ašmenų skiria tik vienas nerangus judesys. Ant sienos kabanti trilogija – lengvi piešiniai, sukurti virpančia linija. Pirmame mergaitė kažką šnabžda paukščiui, antrajame – pokalbio, ar veikiau paslapties kuždėjimo, fragmentas. Trečiajame – kulminacija: du kūnai, susikibę už rankų, keliauja pievos takeliu. Linija čia virpa lyg oda, sureagavusi į švelnų prisilietimą, tarsi kartu su figūromis justų artumo sukeltus šiurpuliukus. Apskritai, Gabijos instaliacija parodos kontekste atrodo tarsi atskira mistiška erdvė su mediniais namukais ir šakelėmis. Išeinant mane palydi „Žiedų pažymėtas Kukutis“ (2025). Gal kas nors tik numos ranka: „Koks dar Kukutis, juk paprasta šaka.“ Bet man jis tampa visai tikras. Vaikystėje su močiute išėjusios į mišką taip pat rinkdavome šakas – nė viena nebuvo paprastas pagalys. Jose slypėjo pirštus tiesiančios rankos, gyvatės, liežuvius rodantys drakonai – nelyginant mobilus zoologijos sodas. Gabijos kūriniai reikalauja šio naivumo, tyros vaikiškos fantazijos.  Tad jei Gabija sako, kad šakelė yra Kukutis, aš tikiu. Ir išgirstu tylų pavymui nuaidintį „kuku“. Parodoje „miela, gražu, žavu / Cuuute!!!“ mielumas pasirodo kaip klastinga pinklė: jis vilioja, kutena, dirgina, o kartais skaudžiai įkanda. Saldumas čia nėra vien spalvoti cukraus vatos debesėliai – jis lipnus, persmelktas kontrolės, nerimo ar nepatogaus artumo. Vienas kūrinys verčia šyptelėti, kitas – nervingai muistytis, trečias – susimąstyti, kodėl apskritai imame vadinti dalykus „žaviais“. Mielumas netenka nekaltumo: jis tirpsta ir išryškina menką ribą tarp vaikiško naivumo ir suaugusiųjų galios žaidimų; tarp plunksnos lengvumo ir metalo aštrumo; tarp apkabinimo ir uždusimo; tarp širdelės formos kiaušinio lukšto ir kramtomosios gumos, prilipusios prie lango. Paroda leidžia pajusti, kad už kiekvieno „cuuute!!!“ slypi ne tik spindinčios, troškimo kupinos akys, bet ir pavojus būti suspaustam per stipriai.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama