JUSTINA ŠUMILOVA. Autotanatografija: kaip galime kalbėti apie savo ir kitų mirtį

JUSTINA ŠUMILOVA. Autotanatografija: kaip galime kalbėti apie savo ir kitų mirtį...Mirtis yra neišvengiama, tačiau tuo pat metu nepasiekiama, nes nežinome, ką reiškia egzistuoti ar būti po mirties. Šiuolaikinėje visuomenėje mirtis nėra plačiai aptariama tema – nors susiduriame su mirtimi fikcijoje ir kasdienybėje, tačiau vis mažiau gebame apie ją kalbėti viešai. Pamažu mirtis tampa vengiama tema, kurios bijome, negalime priimti ir integruoti į savo gyvenimą kaip neišvengiamybės. Tačiau kyla klausimas – kaip galime kalbėti apie mirtį vis dar gyvendami? Kai kurie žmonės išgyvena makabriškas patirtis – jiems teko būti ties išgyvenimo riba ir jie patyrė tai, ką būtų galima vadinti „mirties artumu“. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – Fiodoro Dostojevskio biografija. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme – jis, kaip ir kiti nuteistieji, buvo pastatytas sušaudyti. Tačiau atskubėjęs caro pasiuntinys išgelbėjo nuteistuosius – tarp jų ir Dostojevskį – jiems paskutinę minutę buvo pakeista bausmė. Labai panašią situaciją išgyveno mažai Lietuvoje žinomas prancūzų filosofas ir rašytojas Maurice’as Blanchot. Antrojo pasaulinio karo metais į namus atėję rusų kariai išsivedė Blanchot sušaudyti, tačiau netikėtas gaisras išbaidė karius, o rašytojui pavyko pabėgti. Ši tragiška patirtis jį paskatino aprašyti savo mirties akimirką autobiografiniame pasakojime L’Instant de ma mort („Mano mirties akimirka“), kuris, anot Jacques’o Derrida, yra laikomas „autotanatografiniu“. Kol kas niekas geriau nei Blanchot neišreiškė autotanatografinio rašymo kūryboje, o Derrida, analizuodamas jo pasakojimą, pirmąkart pavartojo autotanatografijos sąvoką. Autotanatografija – tai rašymas apie savo mirtį. Autotanatografija pabrėžia, kad savęs suvokimas neatskiriamas nuo mirtingumo. Šis rašymo būdas apima mirties artumo patirtis, kitų mirtis ir metaforines mirtis. Autotanatografiniame kūrinyje „aš“ daugiau nebeegzistuoja kaip įprastas naratyvo balsas. Vietoj to atsiranda pomirtinis „aš“, kuris yra miręs pasauliui, tad šis rašymo būdas peržengia subjektyvumo ribas, nes autotanatografija kalba apie savo identiteto praradimą ir galimą išnykimą. Blanchot pasakojime L’Instant de ma mort ribinė mirties patirtis suskaldo subjektą: naratyve egzistuoja pasakotojas ir trečiasis asmuo. Naratyvas yra sukonstruotas taip, kad atrodo, jog pasakotojas kalba ne apie savo gyvenimo patirtį, bet iš neutralios trečiojo asmens perspektyvos. Toks rašymas reprezentuoja susvetimėjimą ir atsiskyrimą nuo savęs ir to, ką norima pasakyti. Šis skirtumas parodo fikcijos ir literatūros galimybes – galime atitolinti savo patirtį ir aptarti ją iš trečiojo asmens perspektyvos. Rašantis subjektas išgyvena simbolišką mirtį, tuo pat metu tapdamas tuo, kuris mirė, ir tuo, kuris lieka papasakoti istoriją. Šis padalijimas leidžia išreikšti ne tik pačią mirtį, bet ir sielvartą bei traumą. Autotanatografija, kaip ir bet koks kitas rašymo būdas, sukuria „tekstinį kūną“ – tam tikrą liekaną, kuri tampa savotišku paminklu. Tekstas tampa (dar) neįvykusios mirties, o gal simbolinės mirties, tapatybės ir akimirkos pėdsaku. Rašymas autotanatografiniu būdu yra gedėjimo forma ir išgyvenimo būdas. Blanchot romane išgyvenama paradoksali „mirties nesatis“ arba mirties artumo jausmas. Atrodo, jog mirtis yra šalia ir tuoj ištiks pagrindinį veikėją, tačiau ji neįvyksta. Pagrindinis veikėjas patiria traumą, nes jis vos nenužudomas, o labiausiai kaustanti patirtis – tai priešmirtinis atsisveikinimas su pasauliu ir savimi tam, kad mirtis neįvyktų. Kai žmogus patiria mirties nebuvimą, jis atsiduria riboje tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Mirties artumas palieka neįvardijamą nesaties pėdsaką, kuris yra už artikuliacijos ir subjektyvumo ribų. Nesatis lieka tarp žodžių – ji nematoma ir jos neįmanoma apibrėžti: jos negali užfiksuoti kalba, kuri priklauso nuo esaties ir prasmės kūrimo. Mirties artumas verčia susidurti su gryna tuštuma arba niekiu, būtinu gyvenimui. Šis susitikimas su mirtimi destabilizuoja savo vietos pasaulyje pojūtį ir veda į egzistencinę dezorientaciją. Blanchot atveju autotanatografija veikia kaip savęs, išgyvenusio mirties artumą, gedėjimas. Autotanatografijoje subjektas išgyvena savo paties netektį, „aš“ padalijamas į kelias dalis, o pats rašymo aktas siekia apraudoti šią prarastą dalį. Toks savęs gedėjimas Sigmundo Freudo būtų įvardijamas kaip patologiškas, nes ego negali susidoroti su netektimi. Vis dėlto iš feministinės autoteorijos perspektyvos autotanatografija kaip savęs gedėjimo būdas gali būti laikoma neįmanomos ar per daug skausmingos trauminės patirties „integravimu“ ją paradoksaliai atskiriant nuo savęs ir išgyvenant savęs netekimo būseną. Blanchot autotanatografinis tekstas rodo, kad gedintis subjektas gali susitaikyti su netektimi rašydamas. Rašyti apie kitus mirusius visada reiškia rašyti apie save link mirties. Kitame filosofiniame romane L’Arrêt de mort („Mirties nuosprendis“) Blanchot parodo „dvigubą“ veikėjos J. mirtį. Iš pradžių J. vos nemiršta ir atgyja, tačiau pasakotojas toliau aprašo, kaip jis rūpinasi mirštančia veikėja iki jos „antros mirties“ – po trumpo laiko veikėja miršta antrą kartą. Matyti, kaip kas nors miršta, yra keista patirtis: žmogus patiria atstumą tarp savęs ir mirštančiojo, bet taip pat išgyvena dėl jo mirties ir kančių. Rašymas apie kito žmogaus mirtį yra tarsi jo kančios nupasakojimas žodžiais siekiant geriau suprasti mirtingumą. Be to, rašydamas apie kito asmens mirtį, žmogus visada tuo pačiu metu apmąsto ir savo artėjančią ir neišvengiamą mirtį bei savo egzistencijos baigtinumą ir trapumą. Matyti kito mirtį yra etinis veiksmas: žmogus pasirenka, kaip reaguoti ir ar tai liudyti. Mirtį išgyvename tik kitame, mes patys negalime išgyventi savo mirties, o tai verčia mąstyti apie savo atsakomybę. Kito mirtingumas sutrikdo mano egocentrišką egzistenciją ir reikalauja atsako. Dviguba J. mirtis leidžia pasakotojui kontempliuoti ir suprasti paskutines jos akimirkas. Pasakodamas apie J. mirtį, jis atlieka etinį veiksmą, kuris J. nebuvimą paverčia buvimu rašte. Kito mirtis leidžia permąstyti savo gyvenimą ir savastį, mesti iššūkį mūsų supratimui apie mirtį, praturtindama asmeninę patirtį ir suformuluodama etinį atsaką. Tad autotanatografija suteikia galimybę tiek parašyti, tiek skaityti apie tokią patirtį, kuri gali būti įmanoma tik per neįsivaizduojamą išgyvenimą, kas būtų panašu į rašymą „iš kapo“. Šis rašymo būdas meta iššūkį vaizduotei ir suprantamumui, nes mirtis peržengia sąmonės ribas. O pats rašymas padeda mums susitaikyti su savo ir kitų baigtinumu bei artėjančia nebūtimi.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama