DEIMANTAS SALADŽIUS. Čigonų karalius

DEIMANTAS SALADŽIUS. Čigonų karalius...Vasylius Znamerovskis iš Eišiškių, visų šaukiamas Stefanu, nebuvo tikras čigonų karalius. Litovska roma nepripažino viršesnių tarp savų, ne taip kaip vlachų romai. Ten kaip baronas pasakė, taip ir bus. Čia – kiekvienas čigonas tau atsakys: „Aš pats sau esu žmogus, tai ką tu man prisakysi?“ Titulas buvo skirtas prisistatyti svetimiems ir padėdavo užsitarnauti pagarbą siūlant gyvūnų užkalbėjimo, namų apsaugojimo, citros skambinimo paslaugas. Valstiečiai dažniausiai neieškojo brangiai kainuojančios pagalbos ar pramogos iš išorės. Užtat šlėktos turėjo pakankamai ūpo kreiptis, jeigu tik sandoris buvo sudaromas su vienu iš jų luomo. Aišku, kilmingųjų tarp čigonų negalėjo būti, tačiau ponams patikdavo pirkti paslaugas iš viršiausių šios tautos atstovų. Be to, daugelis šlėktų buvo girdėję, kad siekiant iš klajoklių surinkti mokesčius buvo įsteigta čigonų karaliaus institucija, tad nenustebdavo, kai Stefanas, pasipuošęs puikios kokybės, švariais ir ryškių spalvų drabužiais, būtent taip prisistatydavo. Be abejonės, čigono žodžiai be įrodymų tai tas pats, kas žydo bitės, nešančios medų. O Stefanas su savim nenešiojo jokių regalijų, nes tai galėjo pritraukti blogas akis. Čigonas vietoj regalijų demonstruodavo Žečpospolitos herbu antspauduotą raštą, kuriame buvo skelbiama: „Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis pripažįsta Vasylių Znamerovskį iš Eišiškių Karūnos ir Lietuvos Kunigaikštystės vagabundorum Cingarorum valdovu ir nuo šiol naudodamasis aukščiausia teise jis galės rinkti mokesčius per capita, o paklūstantys Cingarorum galės kreiptis pagalbos į jį.“ Dokumentas, be abejo, buvo suklastotas. Stefanas išsibudino ir pramerkė akis. Delne sugniaužtas žolių ryšulėlis suspurdėjo, po truputį pradėjo suktis į rytų pusę. Čigonas, akims pripratus prie tamsos, pastebėjo, kaip girtas vyras sunkiai dėdamas žingsnius slenka nuo karčemos link tvarto. Regis, užkerėta žolė neapgavo ir atvedė iki tikslo. Begarsio šokio žingsniu Stefanas pajudėjo iš vietos. Tvarte girtuoklis gaižiai vėmė į ėdžias. Vėmalų dvokas trenkė čigonui į nosį, tad tas nesitikėdamas tokios smarvės susikeikė. Kažką nugirdęs girtuoklis, vis dar žiaukčiodamas, staigiai atsisuko. Saugant dailų švarką nuo purslų Stefanui teko žengti į šalį, o tuomet pasitaikė puiki proga – grakščiai išlenktas peilis perrėžė gerklę. Tirštas kraujas, karkalai ir išvamos susimaišė į bjaurią raudoną masę. Parkritęs kūnas dar kurį laiką gargaliavo. Žirgai, užuodę kraują, pradėjo neramiai prunkšti. Stefanas pirštais nubrėžė kažkokį ženklą ant kiekvieno žirgo kaktos ir akimirksniu sugrįžo nakties tyla. Znamerovskis apieškojo kūną, o radęs išsipūtusį kapšelį iškratė turinį ant patiestos skaros. Monetos, skolų rašteliai ir kitos smulkmenos nedomino. Su peiliu išskyrė auksinį žiedą, inkrustuotą turkio spalvos gėlėmis. Stefanas apsidžiaugė radęs daug žadantį radinį, tačiau pagal gautas instrukcijas žiedo nebuvo galima liesti. Padėjęs ant skaros dirbinį prispaudė geležte. Iš užančio pasirodė drožinėjimo peilis, šio galiukas buvo atsargiai įremtas į vos įžiūrimą tarpelį šalia gėlyčių. Švelniai pasukus peilį, žiedas atsivėrė. Turkio puošmenos buvo tik maskuotė. Ant žiedo durelių buvo iškaltas reljefinis Tado Kosciuškos atvaizdas, o tikroji žiedo emblema – herbas su Ereliu ir Vyčiu ryškiai raudoname fone. Vaizdas atitiko prieš tai gautą apibūdinimą. Stefanas iš sukilimo vado, paties Tado Kosciuškos, gavo užduotį surasti ir sunaikinti iš jo pavogtą žiedą. Girtuoklis – išdavęs pavaldinys, kuris bandė žiedą perduoti priešui. Znamerovskis, prieš išjodamas vykdyti užduoties, turėjo prisiekti, kad jokiu būdu šio dirbinio nepasiliks sau. Kosciuška prigrasino Znamerovskiui: – Atsimink – nesunaikinus žiedo, išmirs visi cyganie. Maskoliai, įveikę žiedo paslaptį, be vargo laimėtų kiekvieną būsimą karą. Stefanas juokėsi iš tokių žodžių. Juk čigonai nekariauja jokiuose karuose. Insignijų savininkai keičiasi, baudžiauninkai sveikina naujus kunigaikščius, o tuo tarpu klajokliai lieka klajokliais. Bet avansą už darbą paėmė tylėdamas. Tik prieš vykdydamas nurodymus pasidomėjo ir paklausinėjo Kosciuškos pavaldinių, kurie sutiko pasidalinti informacija už pinigus. Sklido gandai, kad žiedas stebuklingas. Žiedas Kosciuškai parodė kiekvieno mūšio eigą ir tai buvo jo laimėjimų paslaptis. Bet kuo daugiau pergalių buvo patirta, tuo labiau Kosciuška grimzdo į neviltį. O pavaldinio išdavystė ir vagystė, regis, buvo paskutinis lašas. Čigonas apžiūrinėjo relikviją. Galbūt su šiek tiek pagalbos čigonų karaliaus titulas galėtų tapti tikras? Jis paėmė žiedą į rankas. Palaukė. Nieko neatsitiko. Tada dar pavartė tarp pirštų. Žiedas maloniai vėsino delną. Jo svoris buvo nei per didelis, nei per mažas. Toks, dėl kurio visad atsiminsi, ką nešioji. Galutinai įsidrąsinęs – užsimovė. Laikas ir erdvė aplink Stefaną pradėjo mainytis. Jis skriejo per griūvančius miestus, viską siaubiančius gaisrus, besistatančius naujus įtvirtinimus ir keistus pastatus. Horizonte matė lenkus, lietuvius, gudus, žydus, ukrainiečius ir kitus Žečpospolitos gyventojus, kurie vedami Erelio ir Vyčio kovojo amžiname mūšyje prieš maskolius. Staiga Erelis ir Vytis atsiskyrė, pradėjo pliektis tarpusavyje. Iškilo nauji, nežinomi ženklai, bet mūšiai vyko toliau. Maskoliai vis dažniau ir dažniau atsitraukdavo stebėdami kitų susirėmimus. Užtat niekur nesimatė čigonų karaliaus palikuonių. Stefanui prireikė gerokai pasistengti, kad aptiktų tėvynainių pėdsaką. Deja, bet tik vienas kitas klajoklis, atsisakęs įprasto gyvenimo būdo, išgyveno. Stefanui prireikė dar šiek tiek pastangų išnarstyti atsivėrusį erdvėlaikį, bet galų gale – pavyko. Tam tikrame taške jis atrado duobę, kuri tęsėsi iki horizonto ir dar toliau. Duobė buvo prikrauta moterų ir vyrų, vaikų ir suaugusiųjų kūnų. Susikaupė didžiulis kartėlis, nuriedėjo ašaros. Karalius suprato, kad romai, net ir nekariaudami, yra pasmerkti tragedijai. Diemedžio poema Ne visi prisimena, bet gyveno kartą Rašytoja jauna, neklystančia ranka. Jos vardas, Salomėja, švelniai skambėjo, Ji troško pasaulio be skausmo, be karo. Kartą jaunuolį vardu Aleksandras sutiko, Plunksna jo skurdo, bet kalbos klestėjo. Be baimės šnabždėjo: „Galiu pasaulį pakeisti, Bet tavo ranka stebuklinga turėtų padėti. Parašyk apie kalvį Ignotą, ieškantį tiesos, Apie paukštį, kuris negali išbūti be dainos, Galiausiai – poemą, kuri niekad nesibaigs, Apie saulę – plieninę, kuri niekad nenusileis.“ Rašė, kūrė, triūsė Salomėja, Aleksandras šypsojos: „Dar prašau viena – Prieš garbų svečią paskaityk nesibaigiančią poemą, Balsu užmigdyk savo tautos priešišką jėgą.“ Salomėja nuvargus, žodį po žodžio kartoja, Sakiniai pinasi, vos ji alsuoja. Net sukandus liežuvį, lakštingala negali tylėt, Nežmoniška jėga verčia ją vėl ir vėl, ir vėl kalbėt. ● Pradžioje sprangus gniutulas gniaužė gerklę. Po kurio laiko jis nusileido kažkur į vidurius, ten augo ir sunkėjo. Salomėja maigė pilvą, bandydama apmalšinti skausmą. Atrodė, kad bet kurią akimirką galėtų apsivemti. Jeigu taip nutiktų, tikėjosi, kad pataikytų ant priešais padėtos „Poemos apie plieninį“. Salomėja nesustodama deklamuoti išmokto teksto pasižiūrėjo į susirinkusiuosius menėje. Arčiausiai jos buvo tautiečių, draugų rašytojų stalas – nė vienas iš jų nedrįso pakelti akių į ją. Visi kiti stalai buvo apsėsti svetimšalių politikų, liaudies deputatų, centro komiteto narių ir visokiausio plauko biurokratų. Dauguma apgirtę miegojo, nes kelias valandas besitęsiantis ritualas išvargino. Tačiau buvo tokių, kurie įdėmiai stebėjo rašytoją ir mėgavosi kiekviena jos kančios akimirka. Aleksandras, ceremonijos vadovas, buvo vienas iš tokių. Retkarčiais jis prisidengdavo veidą paukščio kauke ir imituodavo netolygų čiulbėjimą. Tokiais kerais Aleksandras valdė Salomėją. Aukštai balkone viską stebėjo ir pats plieninis, kurio visi čia esantys bijojo. Salomėja vengė žiūrėt į tą pusę. Tik periferiniu matymu jautė klampią, tirštą tamsumą palubėje. Skausmas Salomėjos pilve sustiprėjo. Gniutulas pasiekė savo ribas ir sprogo. Kartu su skausmu atsirado kitas jausmas. Jaunoji rašytoja nusprendė, kad jau užteks. Užteks bijoti, užteks kartoti tuos pačius žodžius. Taikos nebus, tad reikia kovoti. Kad ir paskutinį kartą. Pasiryžimo užteko, kad pančiai būtų staiga nukirsti. Nieko nelaukusi Salomėja nustojo deklamuoti „Poemą apie plieninį“. Užklupusi tyla pažadino net pačius girčiausius. Aleksandras bandė priversti rašytoją čiulbėti, tačiau jo kerai nebeveikė. Sukaupusi paskutines jėgas Salomėja sušuko: Diemedžiu žydėsiu, šaknį išskleisiu, Ką vėjas palies – tas stiebą išties. Lapais uždusit, šaknim mirtį pagausit, Nebuvot gyvi ir niekad nebūsit! Akimirksniu Salomėjos oda apsitraukė ruda, stora žieve. Iš surambėjusių taškų pradėjo augti maži augliukai, iš jų išsiskleidė šakos su šviesiai žaliais lapais. Šakos greitai pasidengė šimtais pumpurų. Sprogo žiedai. Medis sužėrėjo gelsvomis ir žalsvomis spalvomis. Po salę pasklido stiprus kvapas. Lietuviai šnabždėjosi apie savo poetę. Kiti deputatai persigandę bijojo pajudėti iš vietos. Ir netgi plieninis iš aukštai su nerimu stebėjo, kas vyksta. Pakilęs stiprus vėjas užtrenkė visas durys. Žemiausio rango politikai tai pamatę nuskubėjo prie tų pačių durų. Vėjas nupūtė kelis žiedus link susigrūdusiųjų – vos tik žiedų kvapas juos pasiekė, visi pavirto gyvatvorėmis, erškėčiais ir rožių krūmais, susipynė ir paslėpė po spygliuotomis šakomis visus galimus išėjimus. Tie, kurie iki tol stovėjo atokiau, negailėdami rankų pabandė nuplėšti krūmokšnius nuo rankenų, bet jų desperatiškos pastangos nedavė vaisių. Greitai jie taip pat prisijungė prie krūmų blokados. Pakilęs vėjas toliau nešiojo diemedžio žiedus. Kiekvienas įkvėpęs aitraus aromato patyrė greitą transformaciją. Lietuvių diplomatai ir rašytojai pavirto drebulėmis, šios greitai buvo sutryptos, sulaužytos išsigandusių žmonių. Dauguma kitų deputatų pavirto į supuvusius juodalksnius. Dalis jų nulūžo čia pat vietoje. Kai kurie salėje esantys žmonės pavirto į gluosnius – į paliegusius, ne tik šakomis, bet ir kamienais braukiančius per žemę. Atsirado netgi šiek tiek uosių – su pajuodusiais lapais, bet užtat visai sveikais kamienais. Karklų krūmų pasitaikė, tik juos, kaip ir drebules, greitai sulaužė kiti didesni medžiai. Plieninis irgi neliko kerų nuošalyje. Jis pavirto į didžiulį ąžuolą. Juokėsi pagalvojęs, kad net tokie stiprūs burtai nepajėgė jo užmušti. Tačiau netrukus plieninis pastebėjo, kad rūdys graužia jo geležinį kamieną. Kai rūdys buvo įpusėjusios, ąžuolas trakštelėjo ir iškrito per balkoną tiesiai ant juodalksnių, gluosnių ir karklų giraitės. Pažeista geležis neatlaikė tokio smūgio, tad medis subyrėjo į mažus gabalus. Vienintelis diemedis toliau žydėjo. Amžinai ir vienišai. Legendos apie šią miško menę sklido garsiai, bet niekas daugiau niekada negalėjo rasti tos nežinomos, tamsios šalies, kurioje įvyko šis stebuklingas nutikimas. Paskutinė sielininkų daina Sielininkams pasitaikė rami diena. Upė saugiai plukdė į lovas sukabintus rąstus. Bangelės ritmingai teškenosi į pušų, beržų ir ąžuolų kamienus. Sielininkai tik kartkartėmis turėdavo susišūkauti, o tada visi drauge užgulę keliskart mosteldavo ilguoju irklu ir vėl susėsdavo prie ugniakuro dūmelio. Oras buvo švelnus. Vakarėjanti saulė nudažė dangų violetine spalva. Tokioje šviesoje į rąstus įkaltos vinys ir vielos sužibo lyg sidabru aplietos. Rėvose įstrigę akmenys, tarsi atkartodami dangų, žėrėjo rusvai. Netrukus pakilo rūkas ir ištirpdė aiškius kontūrus. Vyrai ant sielių atrodė kaip pamėklės, o rėvų akmenys tapo drūtomis žmogiškomis figūromis, kurios amžinai priešinosi upės srovei. Dobilas iš Vyžių kaimo, jauniausias, slabniausias sielininkas, stengėsi išrūšiuoti jausmus, besitrankančius jo viduje lyg įkaitusiame katile. Pro tylius sielininkų pokalbius ir bangų pliuškenimą jis girdėjo iš vandens sklindantį šnabždėjimą. Kažkas vis tyliai kartojo, kad šiandien – paskutinė proga. Dobilas žinojo, kad šis reisas – paskutinis. Jau kitą savaitę miškai turėjo būti plukdomi naujovišku būdu – baržomis. Sielininkai tuo džiaugėsi. Jie mielai pasisakė už greitesnį, saugesnį ir sausesnį darbą. Tačiau Dobilui tai netiko. Visa šalis keitėsi – modernėjo ir miesčioniškėjo. Prieš progresą, kaip ir prieš upės srovę, buvo sunku kovoti, bet Dobilas jautė, kad naujame pasaulyje, kur nėra galimybės pasislėpus krūmų lapijoje svajoti, jam nėra vietos. Dobilas pažvelgė į sielio priekį. Šeimininkas Antanas Dilaitis vairavo medinę vandens gyvatę. Šeimininkas buvo vos vyresnis už Dobilą, bet darbininkai neabejojo jo autoritetu. Galbūt todėl, kad kiekvieną kartą jis atseikėdavo sąžiningą dalį uždarbio, o galbūt todėl, kad kelionės metu pasirūpindavo maisto gausa. Ir netgi kai vyrai pradėdavo burbėti, kam jis samdo tą paliegusį Dobilą, visada apgindavo draugą sakydamas, kad Dobilui tai galimybė užsiauginti pečius. Tačiau tikroji Dobilo misija buvo kitokia. Antanas susirado Dobilą, kai nugirdo, kad Vyžių kaime gyvena jaunas vyras, gimęs tarp Didžiojo ketvirtadienio ir Velykų. Laikotarpyje, kada krikščioniškasis Dievas yra miręs. Antanas žinojo, kad vaikai, gimę tokiu metu, gali matyti vėles. O sėkmingam sielių plukdymui reikėjo būtent tokio žmogaus, kuris apsaugotų nuo rėvose įstrigusių būtybių. Dobilas buvo dėkingas, kad Antanas neatskleidžia sielininkams jo paslapties. Dobilas jautėsi saugiai būdamas kartu su Antanu. Tačiau rytojus žadėjo nežinią – Antanas pasirinko išvykti į miestą. – Tu gali jį sulaikyti, – sukuždėjo kažkas prie ausies. Vyras atsisuko, tačiau nieko šalia nebuvo. Vėlių išdaigos. Keistas nutikimas privertė Dobilą atsiminti apkabinimus, bučinius ir pažadus. Visas brangias akimirkas besivartant ant pievos. Jaunas vyras vėl pajuto geliantį širdies skausmą. Kaip galima pasirinkti gyvenimą tvankiame, nuomojamame kambaryje, kur kiekvienas kaimynas gali paskųsti? Dobilas nusiteikė ryžtingai ir šokinėdamas per rąstų lovas nuskubėjo link priekio. Kai buvo jau prie pat, Antanas pirmas atsisuko. Meilužis suraukė antakius nujausdamas kažką negero. Dobilas apsikabino Antaną per pečius. Pravirko. Ką tik apėmęs pyktis išgaravo, tačiau Antanas su ašaromis akyse nustūmė Dobilą. – Dobilai, tu pats pasiryžai likti čia, – pasakė Antanas. – Bet kada gali apsigalvoti. Staiga jaunėlio pyktis grįžo. Jį siutino pakartotinis gyvenimo mieste siūlymas. Tad Dobilas nusprendė padaryti tai, ką buvo sumanęs nuo pat pradžių. Jis puolė prie vairo ir stipriai patraukė už svirties. Sielis akimirksniu nuskriejo link rėvos akmenų. Prieš pat smūgį Dobilas spėjo apsikabinti Antaną. Šis jau nebesipriešino, tik švelniai priglaudė Dobilo galvą sau prie krūtinės. Ties Verkšionių kaimu upėje stūkso du rusvo granito akmenys – vienas didelis, kitas gerokai mažesnis. Jie glaudžiasi vienas prie kito, tarsi susilieję į vieną visumą. Patvinus upei, vanduo užlieja juos beveik iki viršaus, o vasarą jam atslūgus atsiskleidžia dumblėtas jų pagrindas. Atėjus žiemai, ledas mėgina sukaustyti ir sutrupinti jų kūnus. Nepaisant nieko, akmenys išlieka kartu ir toliau šnibžda vienas kitam meilius žodžius. Vietiniai tuos akmenis vadina vestuvininkais.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama