GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Senienos ir naujienos (14)

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Senienos ir naujienos (14)...Isabelle Chartier Siben. Trys dienos naktyje. Viktimologės užrašai piktnaudžiavimų sūkuryje. Iš prancūzų k. vertė Povilas Aleksandravičius. V.: Magnificat, 2025. 204 p. Prarijau labai susidomėjusi – daug kas aktualu. Pasakotojos balsu tariami teiginiai itin sustiprina, pvz., sakymas, kad reikia išeiti iš aukos vaidmens, nepasilikti jame – tai be galo svarbu. Panašiai kaip ir priklausomiems žmonėms, išnaudojimo aukoms kartais gali atrodyti, kad kas nors (Mesijo provaizdis) galėtų ir turėtų juos išgelbėti. Deja, nėra gelbėtojo, mes tegalime parodyti atjautą ir meilę, suvokdami, kad kančia tikrai yra didelė ir žlugdo. Tačiau žmogus pats turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Gerai iliustruoti klastingi „dvasinio vadovavimo“ būdai, asimetrinis galios santykis pažeidžiamo žmogaus atžvilgiu. Atrodo, linkusieji išnaudoti uoste užuodžia kito žmogaus pažeidžiamumą ir jo Achilo kulną. Vahur Afanasjev. Serafima ir Bogdanas. Romanas. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 536 p. Įstabus sentikių pasaulis. Estiškoje sagoje, apimančioje beveik penkiasdešimt metų, vaizduojami viso kaimo veikėjai, įpinama krikščioniška ir budistinė metafizika. Epigrafai iš Biblijos, sentikių prietarai – nešasi iš namų savo puodelį (iš svetimo gerti negalima), bijo fotografuotis, pertaruose vis mini „Jiezų ir Mariją“, krikštija lediniame vandenyje, žegnojasi dviem pirštais, o ne „velnio naga“, kaip nikėjininkai. Brolis ir sesuo dvyniai pabėga iš NKVD kalėjimo tokiu pat būdu kaip Vytautas Didysis – persirengę. Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras. Romanas. Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 231 p. Sunkiai prisiverčiu skaityti knygą, jeigu esu mačiusi to paties autoriaus filmą. Tiesiog nesitikiu, kad režisierius klasikas būtų dar nuostabesnis rašytojas. Vis dėlto skaitymas pranoksta lūkesčius, nes dar kartą sugrąžina į filmą, kurio scenų negaliu „atmatyti“. Kalėdų nakties misterija, Budenbrokus primenanti šeima, paties Bergmano bruožai Aleksandro ir palaidokai gyvenančių dėdžių portretuose. Artistiškos prigimties našlė Emilija, kuri, kaip pati įvardina, pajėgia mąstyti tik apie save. Ir, be abejo, mistika ir metafizika, dvasių sluoksnis, vaiduokliai, anapusybės dvelksmas. Patricija Tilvikaitė. Nepriklausomybė. Romanas. V.: BALTO leidybos namai, 2025. 275 p. Savaip mėgstu autorės sarkazmą ir užmojį rašyti populiarius romanus, bet vaizdingumas dėl literatūros, kaip ir kai kuriems kitiems prozininkams, kartais išeina per riebus ir dirbtinis. Pvz., demencija sergančio senolio į portfelį greta pjesės įsidėtas šlapias tualeto šepetys arba prikakoti stalčiai (kaip jautru!). Tiesa, senolis yra sovietmečiu susitepęs nomenklatūrininkas, užtai jį ir dera bausti bent jau popieriuje. Šiandien nėra nieko paprastesnio, kaip kritikuoti sovietmetį ir rusus – pigus būdas skubiai prisirinkti širdučių. Bet kas, jeigu toji kritika atitinka tą pačią sovietinės kritikos schemą – yra senoviškai ironiška, netgi akivaizdžiai ezopiška ir veikia kaip gynybiniai mechanizmai? Jeigu tame sąskaitų suvedinėjime esama ne mažiau smurto negu kritikuojamame naftalininių kultūrininkų ir vatnikų elgesyje? Jeigu naujai diktuojamos taisyklės yra tiek pat kategoriškos, kad primintų senąsias? Papildomas niuansas – ar tik nebus gerieji veikėjai iš tų, kurie drąsiai kritikuoja kitus, bet opokai priima kritiką patys? Stilistiškai gerųjų veikėjų – Tomos, Adomo ar Marijos – kalba beveik nesiskiria nuo bet kurio kito veikėjo kalbos, kitaip sakant, jie visi kalba šiek tiek autorės balsu. Naujasis genijus Adomas – savamokslis, bet atmeta Picasso tapybą dėl seksizmo ir komunizmo, o jo pataikavimas tokiai pačiai cinikei Marijai atrodo kiek karikatūriškai. Marija su Adomu kalbasi lygiai taip pat kandžiai kaip tėvas ir kiti susireikšminę sušelptiniai, bet jos grubumas Adomui kažkodėl tinka – o kodėl? Kuo geresnis? Ar dėl to, kad ji pateikia save kaip engiamąją? Juk taiko tą pačią psichologinės agresijos strategiją kaip ir jos engėjai? Kuo tai geriau už bet kokias patyčias? „Tikriausiai tokių kaip Kasparas – jaunų oportunistų, bandančių prisitrinti prie save didžiaisiais laikančių, nesuprastų ir todėl skurstančių, – visais laikais buvo nepaprastai daug. Tačiau iš tokių kompanijų Adomas jautėsi išaugęs. Iš amžinos pašaipos ir pajuokos, susireikšminimo, galbūt ir tinkančio akademijos pirmakursiams, manantiems, kad taip gerai išmano filosofiją, istoriją, sociologiją, politiką ar bet kurią kitą sritį, apie kurią pasiskaitė keletą sudėtingesnių knygų, tačiau prie žilų plaukų ir amžiaus paliktų raukšlių jau atrodančių juokingai“ (p. 116). Ne visai supratau, kada spėjo išaugti, jeigu net nestudijavo, o ir socializuotis lyg nebuvo kada. Bet iš esmės knyga man patiko kaip smagus feministinis popsas (tikiuosi, autorė supras, kad tai komplimentas, – vienoje radijo laidoje ji yra išpažinusi meilę popsui). Kovoja su inertiškais autoritetais ir hierarchijomis mene, pati jiems smogdama. Kaip į tai reaguos vadinamieji sušelptiniai hierarchai? Kritinių recenzijų veikiausiai nebus. Rebecca F. Kuang. Geltonveidė. Romanas. Iš anglų k. vertė Inga Čepulienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. 348 p. Veikėja rašytoja sako kitai veikėjai rašytojai: „Ar tau niekad neatrodė, kad redagavimas panėši į seksą su redaktoriumi?“ (p. 16–17). Epochoje, kai knygas leisti gali iš principo bet kas, gerai atskleista „buvimo rašytoju (-a)“ psichologija ir industrija: jauna autorė spausdina mašinėle ir instagrame vadina savo kambarį „kūrybiškumo rūmais“ – kažkodėl sekėjams tai be galo patrauklu. Romanas gerai iliustruoja, kaip padaromas bestseleris, kaip veikia sklaidos mechanizmas ir kokiu būdu net visai negabus žmogus gali atkreipti į save publikos dėmesį bei uždirbti pinigų. Gal dėl to tiek daug norinčių būti rašytojais –dėl tos „šlovės“? Bet juk tą patį galima pasiekti ir be rašymo, tiesiog tinkamai transliuojant instoje savo gyvenimą. Snobių rašytojų lūpomis labai jau primityviai reiškiamas santykis su kritika: „Kritikai susikuria auditoriją žemindami kitus. Tai vienintelis būdas jiems įsitvirtinti. Toksiška kultūra. Neįsitrauk. Būkim aukščiau to“ (p. 112). Tik kad veiksmas vyksta ne prieš penkiasdešimt metų. Lygiai tiek pat juokingas liguistas naršymas po goodreadsus ir ieškojimas, kas ką apie tave parašė, paskui sąskaitų suvedinėjimas – ir tikrovėje nesuprantu, kam rašytojui tai reikalinga. Dar gerai parodytas artimųjų santykis su mūsų rašliavomis: jiems liguistai atrodo, kad visa, ką sukuriame, yra vienaip ar kitaip apie juos. Be to, rašytojai juk naudoja svetimą patirtį – iš draugų ar šeimos narių vogtus patyrimus, pasakojimus, biografinę medžiagą. Retai kada apvogtiesiems tai labai patinka. Popliteratūra, bet pravarti. Evelyn Waugh. Elena. Romanas. Iš anglų k. vertė Augminas Petronis. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2025. 208 p. Istorinis romanas – glaustas, netipiškas, kiek kostiuminis. Patiko paralelė su Homero „Iliada“, gražuolės Elenos vardu. Labai greitai ir kone nepastebimai tekste pagrindinė veikėja Elena išteka, gimdo, tarsi autorius nuogąstautų nesugebėsiąs to aprašyti; žaibiškai užauga sūnus ir anūkas, įvyksta krikščioniškos iniciacijos. Pašaipi aliuzija į krikščionybės kritiko Edvardo Gibono (gibonas – beždžionė) pavardę nepaliko gero įspūdžio.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama