JURGA VILĖ. Mano ir tavo Paryžius

JURGA VILĖ. Mano ir tavo Paryžius...Paryžiuje gyvena mano draugai. O aš gyvenu toli, bet kartais juos aplankau. Jie laukia manęs, prilipę prie sienų. Kai tik pasirodau, iškart atlimpa, nusipurto tinką, ir visi kartu patraukiam į mūsų mylimas vietas. Kas gali būti geriau, nei su mylimais draugais eiti į mylimas vietas! Mano draugai? Marga publika. Jei vardinčiau visus, išeitų stora knyga. Susipažinkit. Baltoji meška su pripučiamu geltonu ančiuku. Serge’as Gainsbourg’as. Žymus dainininkas, apgaubtas mėlyno dūmo. Trys banginiai, laivo skeveldra. Balerina ant dramblio. Mimas su mago skrybėle. Įsimylėjėliai, apsiviję kimono. Coliukė su kregždute ir drugiais. Petražolių ryšulėlis. Berniukas su treningu. Nuogas vienišius ant lyno. Begalvis fleitininkas (nesijaudink, jam viskas gerai). Miegantis vyras, užsiklojęs pledu. Trys akrobatai ant muilo burbulų. Alisa, pučianti pienės pūką ant Paryžiaus stogų... Visi mano draugai turi savo istoriją. Kaip tu ir aš. Visi mano draugai kolekcionuoja istorijas. Kaip tu ir aš. Be to, visi jie svajoja sukurti knygą. Kaip tu ir aš? Todėl atidžiai stebime, kas vyksta aplinkui. Žvejojame idėjas. Ir vis papildome savo atminties dėžutes. Ar tu tokią nešiojiesi? Kokios spalvos? Ar joje daug telpa? Paryžius – tai šventė, kuri visada su tavimi. Taip rašė amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway’us, įsimylėjęs Paryžių iš pirmo žvilgsnio. Ir mes, vos tik susitikę, pradedame švęsti. Keliaujam gatvėmis lyg karnavalo eisena. Apsikarstę varpeliais ir būgneliais, kvepiantys armėniškais popierėliais ir šiurkščiais figų lapeliais. Koja kojon! Pirmyn! Ir su daina! Trois kilomètres à pied, ça use, ça use Trois kilomètres à pied, ça use des souliers... Quatre kilomètres à pied, ça use, ça use Cinq kilomètres ... Žygiuodami tris kilometrus, gerokai apzulinam batus... Žygiuodami keturis kilometrus... Žygiuodami penkis... Žmonės skuba į vieną pusę, o mes sau prieš srovę. Iš pradžių tiek daug triukšmo, ir staiga – nieko. Tyla. Praeivis sušnabžda: Un ange passe. Angelas prasklendė. Ir tikrai, sparnai sušlama, o tada... Lyg stebuklas: žuvėdros klykauja ir jūra ošia. Sakai, Paryžiaus žemėlapyje jūra nenupaišyta? O gal netyčia ištrynei su paseilintu pirštu? Jūra čia yra. Tikriausiai tos ilgosios aveniu gale. Per miestą mes žingsniuojam basom kojom. Ne, nešalta. Šaligatvio plytelės prisigėrusios šilumos. Jei nors kartą pereisi per Paryžių basomis, miestas tave prisimins. Visada čia jausiesi lyg namie. Va, svetainė su krištoliniais sietynais, darbo kambarys su raudonmedžio stalu, vaikų kambarys su mini scena ir marionetėmis, koridorių labirintai... Namai atpažįsta. Net jei tu šiandien ne basomis, o su vilnoniais auliniais iki kelių. Vis dairaisi sniego... Čia jis retai iškrinta. Zgugu ir miau, ir olialia! Zgugu buvo kino režisierės Agnès Varda katė. Jos atminimui Agnès pastatė namuką Fondation Cartier sode. Dideliam pastate – parodos, renginiai, prabangūs priėmimai, o sode, mažam namuke, kriauklėmis ir gėlėmis papuoštas Zgugu kapas. Agnès Varda – mūsų mylima kūrėja. Išmokiusi žiūrėti į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir drąsiai užkalbinti nepažįstamus. Mes su draugais pastatėme ir jai namuką. Nematomą, bet labai jaukų. Čia daug bulvių. Širdelės formos bulvių su daigais. Ir Agnès filmai, šviečiantys ant sienos. Karuselė raudona suknele sukasi ant kulno. Groja sena prancūziška daina. Berniukas jūreiviškais marškinėliais ant balto arklio pritaria jai iš visų jėgų. Ir joja, joja. Aplink pasaulį... Tu me fais tourner la tête, mon manège à moi, c’est toi... Nuo tavęs man sukasi galva, tu – karuselė mana... Dabar į kalną! Uj, pala, pala, atsisukim į kitą pusę. Gatvės menininkai, muzikantai, dūzgiantys būriai svečių. Ir tuštuma... O dievai, jie nupjovė senąją gliciniją! Glicinija? Skamba kaip koks sirupas nuo kosulio. Ne, čia medis. Čia buvo medis. Glicinijos violetinis skėtis prisėdus „Chez Plumeau“ terasoje saugodavo nuo kaitros ir lietaus. Sustokim ir tyliai pasimelskim už visus nukirstus medžius. Kažkas antrame aukšte groja Satie... Atdaras langas. Vėjyje švelniai šoka užuolaidos... Ta da dam tadaaam... ta da dam tadaaam... O mes tik einame pro šalį. Ta da dam tadaaam... Į Monmartro vynuogyną. Žiūrėk, lapė iš pasakėčios mus aplenkė. Šokinėja seilę varvindama. Štai tau, lape, viena kekė. Vynuogės prisirpo. Jos man primena stiklinius rutuliukus billes, su kuriais taip mėgsta žaisti vietiniai vaikai. Atgniaužk delną, parodyk. Tavasis labai gražus. Kaip mėlynoji planeta... Ridenk. O, laimėjai! Va, ir vėl! Sakai, dar niekad nežaidei? Žiūrėk, kišenės tuoj žeme vilksis. Tiek prisirinkai. O dabar čiūžt turėklais į metro! Kur pelės ir žiurkės su aukštakulniais bateliais šoka ant bėgių. Vėl kažkas groja? Šįkart akordeonas. Paryžius išbarstęs muzikantus kaip trupinius ant kelio. Kad nepasiklystum. Metro būtinai sutiksi Zazi. Mergaitę su raudonu nertiniu. Ir plačia šypsena. Ji tikra pasiutėlė, pramuštgalvė, vėjavaikė, svajoklė, kalambūrininkė... Paims tave už rankos. Ir laikykis. Skrisit su vėju. Palais Royal stotelė. Lipam. Karališki rūmai. Suverti iš didelių spalvotų karolių. Įvairiaspalvių plunksnų Zazi papūga jai ant peties. Ji klykia: Jūs tik niekus taukšti temokat! Tik niekus! Dix kilomètres ça use, ça use Dix kilomètres à pied, ça use des souliers... Dar tik dešimt kilometrų? O batuose jau skylės... Oi, tas Paryžius. Vaiduoklis, viliojantis į kapines. Net jei mesi siūlo kamuolį į kitą pusę, vis tiek ten atsidursi. Didelėse ar mažose, madingose ar užmirštose – nesvarbu. Mirusiųjų dvasios laisvai sklando. Nepaiso aptvarų. Tas liūtas žilais gaurais? Poetas, dainius. Neseniai iškeliavęs. Bus gyvas amžinai. Susėdam, išsitraukiam žaislinius puodelius, pasišildom vandens ant žvakės liepsnelės. Ir geriam našlaičių arbatą, čia pat kelis žiedus nusiskynę. Ant vieno antkapio – vilnonės kojinės, ant kito – tabako dėžutė... Kol su visais pabūnam, parymom, prisimenam, nukrenta tamsa. Sunkūs vartai girgždėdami užsidaro... Vėl pamiršom, kad ir kapinės turi darbo valandas. Bet mes – ne kupranugariai, galim pralįsti kad ir pro adatos skylutę. Paryžiuje nerimsta blusos. Paprastai jas sutinkame blusų turguose. Senuose paltuose, skrybėlėse, plokštelių dėkluose, pageltusiuose knygų puslapiuose... Kai kurios mėgsta sušokti į mūsų atminties dėžutes. O tada ten viskas virsta aukštyn kojom. Knygų dar randame pas bukinistus. Tiesa, šitos beveik be blusų. Bet vis tiek labai geros. Išsitrauk vieną iš loterijos šulinio. Antoine’o de Saint-Exupéry „Žemė, žmonių planeta“? Kas čia? O tu manei, kad jis parašė tik „Mažąjį princą“? Va, dar magnetukas dovanų. Rašytojas-pilotas su savo lėktuvu. Dykumoje. Variklis sugedo... Aidi balsas pro mikrofoną. Pažvelkit į kairę, dabar į dešinę, aukštyn, žemyn, atgal... Pro šalį plaukia laivas-musė. Apkaišytas šviesų girliandomis. Sakysi, prisigalvojam. Tai mums blusos, tai mums musės... Laivuose-musėse gidai garsiai pasakoja Paryžiaus istoriją. Vakarais į juos mėgsta įšokti įsimylėjėliai. Ir bučiuotis po praplaukiančiais žibintais. Iš laivo-musės perlipam į geltoną baržą. O iš jos – į mėlyną. Baržų šeimininkams išvykus, mes su draugais palaistom jų gėles. Kai kas net medžius augina vazonuose. Ir pomidorus. Dar sukabinam nutrūkusias virves ir sudžiaustom vėjo išmėtytus skalbinius. Prisegam ir voką, rastą ant denio, su išsiliejusiu adresu. Paryžius – didelis senas medis. Jo šakos – tiltai. Mes su draugais mėgstam jais pasikarstyti. Mūsų mylimiausias – Pont des Arts, Menų tiltas. Ramus, medinis, be mašinų. Būna, sutemus žmonės čia pasistato savo staliukus ir vakarieniauja prie žvakių šviesos. O mes atsinešame meilės lempą su vaško rutuliais. Jie kyla ir leidžiasi. Apačioje, krantinėse, žmonės šoka tango. Poromis su savo šešėliais. Menų tiltas veda į Luvro kiemą. Po arkomis kažkas groja violončele. Iš gilumos. Iš praeities. Lyg iš banginio pilvo. Čia kadaise vienas berniukas išmokė mane drugelio bučinių. Kai vos vos prisilieti prie kito odos mirksinčiomis blakstienomis. Paryžius – įvairiaspalvių makarunų dėlionė. Ne, tai ne tešliniai makaronai, o burnoje tirpstantys migdoliniai medalionai. Makarunų karalystės „Ladurée“ durininkas plačiai atlapoja duris. Puolam pirštais badyti. Citrininį, pistacinį, apelsininį, sūrios karamelės... Šituos du, ne, geriau tris, kiek jau yra? Dvidešimt? Aaaa. Dėžutės apjuosiamos šilkiniais kaspinais. „Ladurée“ durininkas valgo priešpiečius. Besijuokiančios karvutės sūrelius „Vache qui rit“. Mano draugai jį stipriai apkabina. Jis jiems lyg tėtis – didysis Paryžiaus sienų koliažų meistras. Tik, tsss, niekas to nežino. Paryžius kvepia mėtų arbata. Su daug daug cukraus. Gal net galima sakyti – cukrine arbata su keliais mėtų lapeliais. Skaniausi rytietiški saldumynai mečetės kavinėje. Varvantys medumi. Kartais į kiemą įkiša galvą dinozauras, virpėdamas savo pavargusiais griaučiais. Botanikos sode platanų kamienų žievė lupinėjasi ir pokši. Žmonėms pertrauka. Jie skaito Marcelį Proustą. Visi lyg susitarę. Sulenda į knygas. Jos pūpso ant suoliukų. Pamirštos? Vienos. Atverstos... O zoologijos sode už grotų penkiasdešimt metų perkopusi orangutanė Nenetė šukuoja savo retus raudonus plaukus. Ir tyliai niūniuoja kažkur jau girdėtą melodiją... Mmm mmmm mmm mmmm... Rašytojas mažutėje Dofino aikštėje pasikaso ausį su pieštuku. Jis sėdi prie stalelio terasoje. Rašo romaną. Pučia šiltą orą į sušalusią ranką. Vieną kartą tam rašytojui, kai dar nežinojau, kad jis čia gyvena, parašiau laišką. Ir gavau atsakymą. Bet ne nuo jo. Man atrašė lietinių blynų kepėjas, radęs mano laišką prie tuščios lėkštės, iš kurios rašytojas valgė. Lietinių kepėjas, pasirodo, mėgsta rašyti. Čia pat senukai žaidžia petankę. Mėto sunkius metalinius rutulius. Vienas sustoja man prie kojų. Metu. Visi išsižioja. Sustingsta. Lietinių kepėjas apverčia blyną. Rašytojas kilsteli antakį. Užfiksuoja metimą savo romane. Apsimauna pirštines. Paprašo sąskaitos. Staiga jį perveria mintis, kad kažkam kažkada neatsakė į laišką. Nespalvoti, nebylūs kadrai. Liuksemburgo soduose žaidžia saulės zuikučiai. Nepažįstamas vaikinas pažadina ant žolės užsnūdusią merginą. Kviečia į kavinę. Rodo, kad šalia, per gatvę. Ji juokiasi. Tvenkinyje supasi laiveliai. Moteriškė su raginiais akiniais bloknote eskizuoja burę. Ilgas siluetas išnyra iš vandens lyg iš ekrano. Su skrybėle, lietpalčiu, įsikandęs pypkę. Varva. Net sukumpęs nuo savo aukštumo. Mūsų dėdė Jacques’as Tati dideliais žingsniais karpo orą. Eina greitai. Vejamės. Šmurkštelėja į kino teatrą „Le Champo“. Mes iš paskos. Lubose žvaigždės tviska kaip planetariume. Prasideda seansas. Mačiau, kaip fontane išdžiūvo paskutinis lašas. Nustojo suktis surūdijusio plieno figūros. Nebesijuokia Niki spalvotos skulptūros... Didžiaakis viską mato. Kiti jį dar vadina Vamzdžium. Gimė atlikus porai vamzdžių, kai statė Pompidou centrą, dar vadinamą Bobūru. Didžiaakis kasdien mato bebaržį Klodą, aikštėje šeriantį balandžius. Bebaržis neseniai prarado savo baržą. Kaip ten sekasi alyvmedžiui? Palaistėm, viskas gerai, veši. Kartu su Klodu nusikabinam nuo Bobūro raudoną žarną. Paleidžiam vandens srovę. Nukreipiam į fontaną. Didžiaakis sumirksi tris kartus. Ir Žemė ima suktis. Pompidou centre anoniminė šokėja šoka serpantino šokį. Ant sienos. Paryžiaus galva didelė. Didelė ausis. Ir delnas. Atversk, paskaitysiu ateitį. Išvagotas spalvotų metro linijų... Paryžius panarina galvą, prideda delną prie ausies. Ir klausosi. Lyg norėdamas išgirsti tikslią pirmą dainos natą. Cent kilomètres à pied ça use, ça use Cent kilomètres à pied, ça use des souliers... Šimtas kilometrų... Tyliai prisėlinam, nusispiriam nuzulintus batus, atsigulam šalia, ištiesiam basas nutrintas pėdas. Girdėti, kaip po žeme dunda traukiniai, Zazi juokas šokinėja žaidimų aikštelėj, giesmė lyg paukštis išsprūsta pro praviras bažnyčios duris. Užsimerk ir tu. Tuk tuk tuk... Tuksi didelė širdis. Bonjour! Labas rytas! Plati balta šypsena. Garbanotas lizdas ant galvos. Mosuoja mums priešais nosį mėlynu buteliuku. Čia aukščiausios klasės kvepalai. Paryžietiški. Truputį stebuklingi... Pakrato. Viduje ima šokti blizgučiai. Tai sniegas... Netirpstantis sniegas. Žiūrėkit, čia bokštas, tiltai, va, arka ir aveniu. O gale... Aveniu gale – jūra. Ir jūs ten plaukiat! Ar matot? Vėl pakrato buteliuką. Leidžiamės iš lėto, išskleistom rankom, kol pasiekiame žemę. Draugai, man jau laikas namo. Draugai nusikrato vandens lašelius ir blizgučius. Tyliai prilimpa prie sienos. Ir vėl ima laukti.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama