CHARLES SIMIC. Poezija

CHARLES SIMIC. Poezija...Šie Charleso Simico (tikr. Dušan Simić, 1938–2023), serbų kilmės amerikiečių poeto, Pulitzerio premijos laureato (1990), Jungtinių Valstijų poeto laureato (2007–2008), eilėraščiai versti iš rinkinio „Nesibaigiantis bliuzas“ (Unending Blues, 1986). Amerikų aveniu Billui ir Bev Katinas ir pelė lakė pieną Iš tos pat lėkštelės Per pietų pertrauką plūstančios minios džiugesiui. Porelės šeimininkas Vietoj dešinės rankos turėjo paraitotą rankovę, Buvo be dantų, nors dar jaunas. Lyg išdidaus ir griežto pono Patarnautojas Jis vis šypsojo ir žemai lankstėsi. Istorija Vyrai ir moterys su rašteliais „Spirk man“ ant nugarų. Tarkim, jis liūdnas, o ji – nusiminus. Bet jie tai įveikia. Pavasariška diena kone pateisina jų viltis. O tada ištinka Istorija. Jis suimamas, bus sušaudytas. Ar jie persimeta pompastiškais dvieiliais, kai jį, žvelgiantį per petį, tempia šalin? Ar ištaria bent kelis žodžius parko statulai, aptūptai balandžių? Vargu. Veikiau ji tik nusišluosto rankove akis ir nosį, Užsisako išgerti šio to stipresnio, paskui stoja į eilę prie labdaros valgyklos. Tada iš bado miršta vaikai, vienas po kito. Žinoma, tokių atvejų – begalės, tad ir raudonu pieštuku niekas jų sau nepasibrauks. O kur dar našlių polinkis puikuotis našlavimu: Šiurkščiais gaktos plaukais, apkandžiotomis krūtimis. Istorijai miela matyti, kaip moterys verkia, šnabžda ji. Iš jų mirčių daromas Menas, šaukia jis, nuogas. Kokie dailūs karstai ir kankinimo įnagiai Muziejuj nemokamo lankymo dieną! Murmant, o gal niūniuojant Godžiai ryju klasiką Purvinam miesteliūkšty, Orai sieloje tik žvarbyn. Mano smegenys, regis, Sumeistrautos Dedalo, Beviltiškai pasiklydau dar nė Neįžengęs į labirintą, kabindamas Pusryčiams šaukštu iš dubenio dribsnius Nakties sargybinių kompanijoj – Tarp vyrukų, metusių vidurinę, Svarstančių stot į kariuomenę. Dievai Atrodo it mirusių meilužių Kirpėjai. Prisiverčiau išmokt Jų vardus, kad pervadinčiau Visus savo kaimynus, net pačius Bjauriausius, su prastais cigarais burnoj. Popietėmis tinginiauju su moterimi Kambariuke užtrauktomis užuolaidomis. Mes lošiame kortom nuogi, mylimės Šuniukų poza. Norėtųsi, kad koks nors Herodotas apie mus bent užsimintų Prieš aprašydamas aukštuomenę ir galinguosius, Įnikusius į lakštingalų liežuvėlius Pas gorgones, kaip madinga. Populiarioji mechanika Mėgindamas nusikryžiuoti Be pagalbinių įnagių, skriemulių, krumpliaračių Ir kitų mechaninių įmantrybių, Susidursi su milžiniškais inžineriniais iššūkiais – Mažam neapstatytam baltam kambariuke Su vos viena kėde išklibusiom kojom, Kad pasiektumei palubę, Vinims įkalti turėdamas tiktai batą. Dargi šia proga būsi nuogut nuogutėlis – Kad matytųs kiekvienas šonkaulis ir raumuo. Tavo kairė – jau prikalta, Tad lieka tik dešinė – prakaitui nusibraukti Ar iš perpildytos peleninės Nuorūkai susižvejoti, Tik vargu ar ją prisidegsi – Artės naktis, spengianti naktis. Paminklų viešosiose erdvėse katedra Jei ant pjedestalų Keliami Teisingumas ir Laisvė, Kodėl nekeliama Istorija? Ja galėtų būti toji storulė Su išblukusiu kombinezonu Priešais savo priekabinį namelį Ties purvinu vieškeliu į kokį nors Pitsfildą ar Babiloną. Ji apibraukia magišką apskritimą, Kad iš jo neišsidangintų viščiukai, Tada nušlubčioja į virtuvę Peilio ir kibiro. Šiandien ji pargrįžta Su maišeliu geltonųjų kukurūzų. Girdėti, kaip kudakuoja vištos, Kaip šunys barškina grandines. Išvešėjusio blogio laikais Koks dailus beprotnamis ana ten, ant kalvos! Lyg daugiasluoksnis tolstantis vestuvinis tortas. Grūdinto plieno tvora su smaigais, Meilingai užaštrintais nežinomų valstybės globotinių. Vėlyvas medžiotojų ir jų šunų sezonas, Pašėlusiai, tragiškai vėjy mostaguoja senos guobos. Aiškiai matyti, kokia klasiška tai vietelė. Indas gydytojas plaukioja nuogutėlis širdutės pavidalo baseine. Spjaudančių į lubas vaikų motinos Sekmadieniais atneša keptos vištos ir saldainiukų. Mirusių kalbų profesorius Rodo tuščią savo cigarų giljotiną. Net varna, ir ta, apsitaisius senų audeklų prekijo paltu, Dreba, oi dreba ties sunkiai kaustytais vartais. Priešais priekabinį namelį ties žvyrkeliu Ak, egzegetai, niūrūs hermeneutai, Išmoningieji dviprasmybių narpliotojai, Regėjau, kaip praplikęs žmogutis plauna Išpuoselėtą nepaprastai storos moters pėdą. Įsitaisius kėdėj, tįstančio medžio šešėlio pavėsy, Ji vis kikeno ir kratė savo didžiules krūtis. Šalia buvo ir akiniuotas berniūkštis, Įnikęs baisingai rimtai atrodančion knygon. Ant virvės džiūvo vienui viena juoda kojinė, Tolėliau stovėjo katafalkas su šiukšlių konteineriais, Ant stulpo kybojo didžiulė nukarusi vėliava, Toji diena dar nebuvo paskelbta šventine. Antradienį Gatvėje sutikau laidojimo biuro darbuotoją. Apsikabinom. Tada kartu nupėdinom į skersgatvį, Kur puolęs angelas laiko smuklę. Vienintelė tenykštė padavėja – mano didžioji meilė, Ji mirs jauna ir nuo savo pačios rankos. Tai nutiks pavasarį, – tariau laidojimo biuro darbuotojui, Gurkšnodamas gėrimą, pakartojau net keliskart. Jis pažadėjo tą paskutinį sykį parodyti man ją nuogą. Angelui šukuojant savo šviesių plaukų peruką, Iš gatvės vilkdamas sunkią grandinę Įbildėjo avinėlis. Netekę amo Laukėm, kol motina jį pasikvies. Mano meilė sėdėjo laidojimo biuro darbuotojui ant kelių, Laikė apglėbusi storą jo sprandą. Lingavo ir trynėsi krūtimis jam Į lūpas, o tos žiojosi vis platyn. Kartą mačiau tokius pat dantis – juos turėjo vaikas, užaugintas vilkų, – pasakė kažkas. Grojo išties kieta grupė. Angelas spoksojo į du drauge šokančius kareivius. Kepama ėriena pakvipo rozmarinais. Gyvūnų dresuotojas Atlaikiau tavo žvilgsnį, šeimininke. Buvai senas, smulkutis, Tau iš paskos nebesekiojo blondinė Su ilgu rimbu. Taip jau nutiko, kad kaip tik tuo metu Ant medžio nusileido paukštukas, Regis, svarstė, Skristi šalin ar užgiedoti. Jei gebėčiau atrišt jam liežuvėlį (Šnibždėjai tu), jis prakalbtų, Paprašytų veidrodėlio ir varpelio Sau į narvą bent sekmadieniais. O dėl manęs – aišku kaip dieną, Ničnieko vis tiek neišmoksiu, Nors pėrimas kasdien Man tik į naudą. Užmiestyje Kaip puikiai mane ir mano juodą skriblių Atpažįsta tie šunys bei jų blusos, ką jau ir kalbėti Apie šaunią miruolių lovų sankaupą viršuje. Kokiu džiaugsmu nesitveria keptuvė, Nukabinta nuo seno plieninio kablio, Ir šaukštai, tamsiam stalčiuj Ištūnoję tiek, kad dabar Į pasaulį spokso net išpūtę akis. O kai persivalgau ir išsitiesiu ant grindų, Aš jiems dar mielesnis. Tada jau mane atpažįsta net dulkės, o ir Vestuvinės nuotraukos ant sienos, kaipgi kitaip. Ir ko jos dėl manęs nepadarytų, tos seniai amžinybėn išėjusios poros! Kartais močiutės išsirengia nuogai Ir vyrai pravirksta, nes mes namuose Ir ugnis šnarpščia krosny, O ten, ką vis dar vadiname padangėm, aukštai, Pakilę mūsų kamino dūmai, Tarytum senovinis vežiko botagas Ir geriems, ir blogiems angelams. Vertė Gediminas Pulokas

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama