JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Knyga ir du spektakliai

JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Knyga ir du spektakliai...Mūsų vienintelė profesinius kino aktoriaus mokslus baigusi persona Gražina Baikštytė „Alma litteroje“ išleido ketvirtą knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“ (anksčiau „Rimo Tumino sodas“, „Gyvenimas kaip teatras“, „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampa kinu“). Taigi jos tikriausi vaidmenys lietuvių kine – šios pokalbių knygos, nes mūsų režisieriai nekvietė aktorės net į kostiuminius, nuotykių ar, sakykim, filmus vaikams. Režisieriai bijojo, kad neperlauš šios ypatingo grožio moters statiškos povyzos, ir nesivargino padirbėti su jos tobulo veido uždara, romia mimika. Kokiame nors Holivude, kuriame nors dešimtmetyje Baikštytė, esu įsitikinusi, būtų suklestėjusi vaidindama nepriekaištingas, pakylėtas princeses ar melancholiškas ir nelaimingas namų šeimininkes, tačiau sovietiniame kine su jo aktorių veidų kartotekomis ir režisierių nuolatiniu galvos skausmu, kaip padaryti tokį kiną, kurio neišcenzūruotų, aktorė buvo nustumta į pašalius. Taip, Baikštytė nusifilmavo daugybėje epizodinių vaidmenų sovietinių respublikų ir centrinių studijų filmuose, tačiau daugumoje jų buvo „dekoratyviu elementu“, nors tokia nenorėjo būti („Filmai, kur mes su tavim filmavomės, man nėra etapiniai, jie – praeinantys, lyg treniruotė“, Juozas Budraitis). Ji niekada negalėjo rinktis ir vis dėlto garbingai laviravo gamybinėje kino tėkmėje. O sulaukusi brandaus amžiaus ir baigusi savo kino etiudus sugebėjo oriai pakilti ir pasireikšti kaip žurnalistė, kuri turi klausą, kukliai lieka „už kadro“, yra naudinga kultūrai. Ketvirtoje knygoje Gražina leidžia savo draugams ir pažįstamiems kalbėti apie save pačią ir apie anuos sunkius, bet gražius metus. Įsimintiniausi knygoje, ko gero, Oskaro Koršunovo žodžiai: „Tokia tavo savybė – turėdama visas galimybes būti ta grožio fašiste, tu tokia nesi“, „Tu savo grožiu visą grožio industriją tiesiog nušluoji“, „Štai ką tau pasakysiu: tu buvai per graži.“ Gražuolės karjera prasidėjo 1969 m. nuo Liudo Ruiko nuotraukos „Gražina“, kuri tarptautinėje parodoje buvo apdovanota bronzos medaliu – aukso medalį gavo nuotrauka, kurioje įamžinta milžiniška eilė prie Lenino mauzoliejaus... Toji epocha atsiskleidžia per klausimus draugams apie senų laikų ilgesį – atsakymų čia yra atvirų: „Niekada nekalbėdavome problemiškai“ (Dalia Storyk), „Dabar nelabai patogu sakyti, kad gyvendami sovietiniais laikais buvome linksmi“ (Vytenis Pauliukaitis), „Dabar jauni žmonės turi viską, jiems nereikia net girtauti tam, kad išlaisvėtų ir pajustų gyvenimo kaifą“ (Aleksandra Jacovskytė). Aktualūs pokalbiai apie senatvę, apie kūrybinio pajėgumo nykimą: „Pradėjau suprasti vieną nuostabų dalyką – senstu kaip visi“ (V. Pauliukaitis), „Noras sugrįžti ir pajusti tą begalinį horizontą, kuriame dar ką nors nuveiksi“, „Kad ir kaip ten būtų, galima sakyti, taip ir likai vietinės reikšmės režisierium, nors galvojai, kad ateis diena ir tu pasaulyje skambėsi kaip išskirtinė asmenybė“ (Algimantas Puipa). Baikštytė studentė rašo ir apie nuotykius Maskvoje, apie Sergejaus Bondarčiuko kursą. Tačiau greta šviesių prisiminimų pasigedau nuodugnesnės išklotinės apie VGIK’o aktorių rengimo metodiką, dėstytojus. Rašydama apie ilgai rengtą diplominį „Vyšnių sodą“, aktorė neįvardija savo vaidmens, tegul net ir nedidelio. Knygos struktūroje įdomiais rakursais atsiranda ne itin su Baikštyte susiję, bet tuo metu garsūs vardai: Vladimiras Vysockis, Olegas Dalis, Nikita Michalkovas, Gina Lollobrigida, Margarita Terechova ir kt. Prie knygos balasto priskirčiau ir kelionių įspūdžius. Kur kas geriau prie išsikeltos totalios jaunystės tezės šliejasi vyro kino operatoriaus Algimanto Mikutėno portretas ir pedantiškos mamytės rūpesčiai. Panašiose knygose ieškai daugiau santykių psichologijos, tų „šeimos dūmų“, kurie iš tikrųjų ne pagadina orą, o suteikia šilumos. Neskaičiau knygos apie Melanią Trump, tačiau vartant „Jaunystę“ ir matant jos įspūdingas nuotraukas „holivudinė“ manekenė kažkodėl vis iškyla kaip paralelė. Pasidarai gana netikėtą išvadą, kad grožis irgi yra talentas. Ypač šiais laikais – ir popsiniais, ir naikinančiais. Jei grožis pozityvus, jis vertas dėmesio. ● Ne, ne, Jaunimo teatro scena „nesulūžo, neprarijo, neišmetė“, o publikos „ne tik kojos, bet ir smegenys nutirpo“ (iš nuogirdų po spektaklio „Keliaujantys“, gegužės 30 d.). Toji publika, po pusvalandžio ėmusi varstyti duris, atrodė, irgi priklauso ant scenos marširuojančiai atlikėjų masuotei, bet pasiryžo nuo jos „atsižegnoti“. Priklausė, žinoma, ir tie, kurie po dviejų valandų atsistoję plojo ir nešė premjerines gėles savo pažįstamiems jaunimiečiams. Visi mes buvom įsilipę į vieną šūdą – kaip tiksliai ir negailestingai pranešė įžangoje ir vėliau vis kartojo Andrius Bialobžeskis, vaidinantis Režisierių. Tikrasis režisierius Árpádas Schillingas tūnojo už kulisų vis mesdamas ant aukuro kone visos teatro trupės narius. Ką vaizdavo nariai? Parašyta, kad patys save, teatro bendruomenę, trupės kartų kaitą. Panoraminiuose scenos paveiksluose galėjai įžiūrėti tai, ką nori, ir drauge – nieko, tuštumą, nors scena buvo prikimšta atlikėjų su jų smulkiu pagalbiniu rekvizitu. Vienintelį kartą, plėšdamas nuogą krūtinę, išsiskyrė Drakonu įsivardijęs Aleksas Kazanavičius, bet jo kafkiškai vardijamas paslaptingas skaičių kodas irgi išreiškė nieką. Mažais žingsneliais kaukšinti Janina Matekonytė be žodžių ir be žado nešiojo po sceną kuklios senatvės įvaizdį. Buvo atliktas pasaulinio mūsų performanso „Saulė ir jūra“ antras veiksmas – keliskart pagreitintas, videokarikatūrizuotas, seksualizuotas. Ligoninės paveiksluose tokie buvo net gimdymai. Žinoma, vis ieškojai citatų iš senų ir garsių spektaklių, bet režisieriaus ir naujos aktorių kartos atmintis buvo striuka buka ir šitame trik trak žaidime šešetas niekaip neiškrisdavo (nebent liūdna kėdžių eisena ir barikada?). Aktoriai, teigiama, patys improvizavo, Á. Schillingas tik moderavo. Tokiu atveju spektaklis tampa gera mokomąja medžiaga stojantiems į aktorystę, kuri nesuvaldyta, pasirodo, yra beformė ir beprasmė, mistifikuojanti ir apgailėtina. Taip, sudiriguota aktorių šutvė staiga tampa jėga ir sugeba darniai atlikti „Miserere“, tačiau psalmei subyrėjus, visiems išsivaikščiojus ir ėmus keliauti savarankiškai tegali ištarti: pasigailėk jų, Dieve. Galbūt toks ir buvo tikslas – pasiekti dugną ir pabaigti sezoną nevykusiu kapustniku. Bet juk jį reikės vaidinti ir kitame sezone. Kad žinotum – jei ką, tampi nieku. ● Vilniaus senasis teatras parodė išties istorinį spektaklį lenkų kalba „Moters dalys“ (birželio 3 d.) – pirmą profesionalų teatre nuo tarpukario. Taigi Rusdramis įgyvendina savo misiją. Manau, verta eiti į šį spektaklį vien dėl įvairiakalbių aktorių, kurie tankų pjesės tekstą nešioja po sceną kaip plunksnelę. Nuostabu, kad pjesę parašė vengrė Kata Wéber – scenoje ji atrodo kaip absoliučiai lenkiška. Gal dėl dominuojančių moterų charakterių, dėl nėštumo, gimdymo, teisės į savo kūną problemų, taip pat dėl padidinto buitiškumo, detalumo, plepumo, kas mums tarsi nesiderina su griežta, kampuota Vengrija. Režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklio pirmoji dalis vyksta klaustrofobiškai Martyno Norvaišos nufilmuotame ekrane, baisiame ir drauge komiškame. Namų sąlygomis gimsta ir miršta kūdikis, vėliau – jau gyvojoje scenoje – gedinti mama desperatiškai mėgins apsaugoti savo kūno dalis nuo įsikišimo, nuo prievartos elgtis pagal normą. „Tai ne jūsų reikalas!“ – sako ji artimiesiems ir yra teisi, bet drauge ir neteisi. Režisierė vis ryškina ilgą nesusikalbėjimą trijuose ankštuose kambarėliuose, triptike, kur pagaliau moterys susėda už trumpos vakarienės stalo ir netikėtai atranda susilietimo taškus, taikiai aptaria, atrodo, jau subyrėjusį gyvenimą. Po ankstesnės „Savižudybės anatomijos“ (LNDT) Bartoševičiūtė tapo radikaliai feministinį paveikslą, kuriame nori nenori reikės kažką daugiau pasakyti ir apie vyrus.

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama