ALEKSANDER FIUT. Pasiklausykime Czesławo Miłoszo

ALEKSANDER FIUT. Pasiklausykime Czesławo Miłoszo...Garsaus lenkų literatūrologo, buvusio Krokuvos Jogailos universiteto profesoriaus, pasaulyje vieno žymiausių milošologų Aleksandro Fiuto (g. 1945) esė Posłuchajmy Czesława Miłosza buvo įtraukta į 2022 metais pasirodžiusį straipsnių rinkinį „Czesławas Miłoszas ir XXI amžius“. Kiek Czesławas Miłoszas buvo XXI amžiaus žmogus? Retorinis klausimas! Tikrai niekuo nepanėšėjo į garbinamas, kiek apkerpėjusias tautinio panteono figūras, į kurias žiūrima jeigu ne su slepiamu nuobodžiu ar atviru nekantravimu, tai su šiek tiek priverstine pagarba. Protėjiškas, daugiabriaunis, švytintis priešingybėmis, jis nuolat stebino jaunatvišku proto guvumu, nuolatiniu pasirengimu susidurti su vis naujais naujų laikų iššūkiais. Jo kūryboje nuolat tvyrojo nesiliaujantis mąstymas apie europinės civilizacijos problemas. „Ulro žemėje“ jis prisipažino jau penkiolikos metų buvęs priblokštas atradimo, kad jam teko gyventi epochoje, kurią galima lyginti su antikinės epochos pabaiga. Krikščionybės epochos pabaiga? Bet kokiu atveju, jo nuomone, laikotarpiu, kai europinė kultūra vis intensyviau užberia savo krikščioniškas ištakas, ir – kaip šito pasekmė – tradicijų pagrindu susiklosčiusi visuomenė virsta religine dykuma, atrofuojasi ir žlunga senos vertybinės sistemos, pažeidinėjamos elementarios etikos normos, galiausiai vyksta suverenaus individo degradacija ir reifikacija, o visur esanti ir visagalė valstybė jį vis labiau supančioja. Kaip akivaizdus beveik viso praėjusio šimtmečio, pažymėto dviem pasauliniais karais, ideologiniais pamišimais ir fašizmo bei komunizmo nusikaltimais, genocido, teroro ir individo sudaiktinimu, liudininkas atkakliai, tiesiog įnirtingai grįždavo prie tų esmingiausių problemų. Pirmiausia ieškojo atsakymų į fundamentinį klausimą: „Unde malum, iš kur blogis?“ Atsakydavo į jį įvairiai – priklausomai nuo istorinio momento, kuriame gyveno, bei visuomeninės sąmonės pokyčių, nuolat gilindamasis, kantriai tyrinėdamas jį iš įvairių perspektyvų. Tikrai buvo ne tik genialus poetas, bet ir įžvalgus visuomeninės sąmonės bei kultūrinių pokyčių analitikas, vienas svarbiausių praėjusio šimtmečio mąstytojų. Daug jo įžvalgų, ypač iš paskutinio gyvenimo laikotarpio, nepraranda aktualumo. Tad perduodu jam žodį, iki minimumo apribodamas komentarą. ● Buvo apsigimęs ekologas. Netapęs biologu, augęs vešlios, neretai dar pirmykštės lietuviškos gamtos apsuptyje, jis su nerimu stebėjo natūralioje aplinkoje vykstančius pokyčius, kuriuos lemia žmogaus veikla. Mokykliniuose sąsiuviniuose braižė žemėlapį nelytėto ežerų ir upių krašto, apsupto neįžengiamų miškų, į kuriuos įėjimo teisę turėjo tik nedaugelis išrinktųjų. Būdamas moksleivis jis buvo aistringas Jameso Fenimore’o Cooperio „Sakalo Akies nuotykių“ penkiaknygės skaitytojas, bet atvykęs prie Didžiųjų ežerų patyrė didelį nusivylimą. Amerikiečių rašytojo vaizdingai atspindėtas senų medžių miškas, kaip pabrėžė pokalbyje su manimi, buvo iki šaknų išnaikintas, o jo vietoje augo vien skysti miškeliai. Turėjo tai atmintyje, numatydamas planetai gresiančią klimato katastrofą. Jau prieš daugelį metų, 1996-aisiais, jis ryžtingai stojo ginti Belovežo girios. Tada jis visai pagrįstai klausė: Kodėl Girios neįtraukė į Nacionalinį parką, jeigu baltarusiai ryžosi tam 1991 metais? Atrodytų, menka veiksmų koordinacija su kaimynais tada turėjo lemti tokį sprendimą. Žinoma, Parko priešininkų argumentas yra poreikis semtis pinigų iš ekonominio miško eksploatavimo. Pelnas prieš gamtos apsaugą – tai juk nuolatinė priešingybė visuose debatuose, kurie vyksta įvairiose šalyse, bet žmonių vykdomas gamtos naikinimas pradėtas datuoti visai neseniai, o pelno godžiai vaikomasi per amžius beveik be jokių ribų (išskyrus, šen bei ten, monarchų valią). Ne dėl kitos priežasties išnyko girios rytinėje Amerikos pakrantėje, o dabar kiekvieną dieną mažėja nelytėtų miškų prie Amazonės, ir tai turi grėsmingų pasekmių mūsų planetos klimatui. ● Buvo labai jautrus moterų padėčiai. Eilėraščiuose, kaip prisipažindavo, vedamas savo animae, gebėdavo su jomis stebinančiai identifikuotis, pamėgdžioti jų jautrumą ir matymo būdą, piešti jausmingumo kupinus, į atmintį stringančius jų subtilius portretus. Jam asmeniškai artimų ar akimirksnį sutiktų moterų, tikrų ir vaizduotės galia iškviestų iš nebūties, šiuolaikinių ir su jausminiu raiškumu pamatytų įvairiose epochose. Tuo pat metu visą laiką dėmesingai, ypač gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, stebėjo laipsnišką feministinių judėjimų plitimą ir įsigalėjimą. Ir net, eksperimentuodamas, esė „Justinos nurenginėjimas“ interpretuodamas Elzės Ožeškienės romaną „Prie Nemuno“ panaudojo feministinės kritikos metodus! Užburtas moteriško kūniškumo, nepaprastai jautrus merginų grožiui, jis giliai užjautė senstančias moteris ir tikrai žavėjosi herojiška dailiosios lyties kova su praeinančiu laiku. Todėl smarkiai protestavo ne tik prieš moterų priklausomybę nuo įvairių vyriško dominavimo formų, bet ir prieš sudaiktintą jų kūno traktavimą. Simpatizuodamas feministiniam judėjimui, vertindamas jį vis dėlto stengėsi išlaikyti saiką ir kruopščiai sverti tiesas, priešindamasis ekstremizmui. Taigi pagrįstai įrodinėjo, kad: Prieštaravimų kupinoje XX amžiaus civilizacijoje ne mažiausias jų yra feminizmo atsiradimas, kai moteris, niveliuota iki jos kūno, yra nematyto masto prekybos objektas. Jos kūno rodymas sudaro pagrindinį kino pramonės, įskaitant pornografiją, taip pat ir drabužių pramonę, diktuojamą didžiųjų mados namų, turinį, o kartu tai yra didžiuliai pinigai. Prostitucija įgavo naujas formas: savo išvaizdos pardavimas (modeliai, kino žvaigždės, pornografijos žvaigždės). Moterų nuogybių žurnalai nuėjo visą kelią nuo striptizo, t. y. nusirenginėjimo, iki pat to taško, kai jau nieko negalima nurengti, tad belieka nukreipti kamerą į tarpukojį. Ir provokuodamas klausė: O ką į tai feministės? Ar skelbdamos lygias teises jos neapsijuokia tiesiog tuo, kad nori būti kaip vyrai, kai tuo tarpu vyro pergalė yra visiška – jis, kaip filmo, televizijos ir mados diktatorius, prekiauja moterimis paisydamas tik pinigais matuojamų vyrų skonių. Kodėl feministės nepadega kino salių ir studijų (o jos tikrai degios)? Kodėl nesviedžia bombų į žurnalų, tenkinančių patinų skonį, redakcijas? Kodėl neragina boikotuoti televizijų? Kodėl nepradeda kampanijų prieš mados tironiją, skleisdamos tarp moterų požiūrį, kad vienintelis jų orumą atitinkantis apdaras yra toks pat visiems tamsus kostiumėlis? Kur ten... [...] ● Ypač svarbią mintį perteikė paskaitoje Osakoje 1983 metų rugsėjį. Turėdamas prieš save visiškai skirtingo kultūros rato klausytojus, technologiškai itin išsivysčiusios valstybės atstovus, Miłoszas pripažino, kad dėl „istorijos pagreičio“ civilizaciniai pokyčiai XX amžiuje „tempo atžvilgiu neturėjo sau lygių jokiame ankstesniame šimtmetyje“. Bet kartu kėlė svarų klausimą: „Kas visgi stovi už technologijų pergalės planetos mastu, jeigu ne nedidelio ploto pergalė prieš didžiulius kontinentus?“ To dominavimo pasekmės, jo nuomone, gali būti daugialypės ir neretai sunkiai suvokiamos, suprantamos ir prognozuojamos. Ypač esminga tai, kad: Mokslas nesigilina į žmogiškąsias vertybes. Suvokimas, kad mokslas kelia grėsmę toms vertybėms, suformuotoms iš esmės per daug amžių religijos, sudaro pačią europinės intelektualinės krizės XIX amžiuje šerdį, kurios geriausi pavyzdžiai yra Dostojevskio ir Nietzschės kūryba. Ta krizė turėjo būti universalizuota ir šiuo atžvilgiu žmonija XX amžiuje vaidino dramą, kurios scenarijus buvo parengtas tam tikram ribotam geografiniam plotui. Bet Nietzschė numatė „europinį nihilizmą“, o ne „pasaulinį nihilizmą“. Mūsų šimtmečio revoliuciniai judėjimai remiasi nuostatomis, parengtomis minėtos krizės Europoje metu. Negana to: „XX amžiaus istorinė patirtis lėmė, kad išplito anksčiau neegzistavęs įsitikinimas, jog civilizacijos yra mirtingos, jog pati Žemė yra mirtinga.“ Taigi „svetimos, science fiction sukurtos galaktinės civilizacijos, kurios rasdavosi, augdavo ir žūdavo dėl kataklizmų, yra mūsų pirmtakams nežinomos sąmonės įrodymas“. Istorijos kaip triuškinančios išorinės galios skaudumas ypač artimas Miłoszui kaip Vidurio Europos gyventojui. „Kafka išreiškia XX amžiaus esmę. Jis žiūri į bejėgį individą, stovintį prieš jėgą, kuri yra antžmogiška tiek, kad nebuvo sukurta Dievo, bet žmogaus, o visgi tai yra antžmogiška jėga, nes neįmanoma nurodyti nieko, kas galėtų prisiimti atsakomybę už jos nuosprendžius.“ Be to: „Jeigu manęs paklaustų, kokia sunkiausia problema XX amžiaus poetui, atsakyčiau: sužinoti, ar ir kaip galima įveikti bejėgiškumo prieš apsišaukėlius Istorijos pasiuntinius pojūtį.“ Įrodinėjo toliau, kad: Šiame amžiuje kolonializmas, kaip tikėtina, pasiekė galutinę ribą. O vis dėlto kolonijose ponų taikomos praktikos, kurių niekada nenaudotų pas save, su dideliu įkarščiu buvo perkeltos į kai kuriuos labai išsivysčiusius kraštus. [...] Visuomenės padalijimas į ponų rasę ir čiabuvius, kurie kaip antrarūšiai žmonės, medžiojami gyvūnai yra už teisės ribų, padėjo programinio žmonių žudymo Europoje pagrindus. Kolonijinių galybių sumanymas pasiskirstyti įtakos sferas Afrikos žemyne neabejotinai prisidėjo prie to paties metodo taikymo Europoje, dėl ko milijonai čiabuvių tapo politinės prekybos objektais. Pirmas tokios prekybos atvejis – 1939 metų dviejų diktatorių – Hitlerio ir Stalino – pasirašytas paktas, pavyzdys, kurį reikėjo pašalinti Antrojo pasaulinio karo metu, nes karas buvo paskelbtas dėl iškilių idėjų. Nutiko priešingai, o europiečiai, kurių nugalėtojai Sąjungininkai nuomonės neklausė, susivokė, kad dėl jų likimų buvo nuspręsta jiems už nugarų. Padalijimas į ponus ir čiabuvius, kaip ir įtakos sferų paskirstymas, toks tipiškas kolonijiniam laikotarpiui, buvo atkurtas. Pasirodė buvę apgaule ir baigėsi niekuo mėginimai užbėgti už akių tiems reiškiniams tarptautiniu mastu, nei Tautų Sąjunga, nei Jungtinių Tautų Organizacija nepateisino į jas dedamų vilčių. Kartu: Tų organizacijų skelbiamų tikslų ir jų tauraus pobūdžio iš vienas pusės ir jų narių veiksmų iš kitos pusės nesutapimas gali būti nesiliaujančios nuostabos šaltiniu, ir sunku paaiškinti, kodėl visi taip lengvai išmoko pripažinti tų organizacijų pralaimėjimus kaip akivaizdų dalyką. Tatai, galima manyti, vyksta todėl, jog tai organizacijos ne tautų, bet vyriausybių, o mūsų amžius buvo tikėjimo vyriausybėmis praradimo liudytojas. Kol kas neatrodo, kad atsiras planetos parlamentas, kuriame laisvuose rinkimuose išrinkti įvairių tautų deputatai mąstytų, kaip gyventi taikoje. Priminė, kad „XX amžius padarė tam tikrų ypatingų išradimų, tokių kaip karas, paskelbtas ne tik kitos šalies armijai, bet ir jos civiliams gyventojams; profesionalų organizuota revoliucija, kurios rezultatas yra visagalė centralizuota valstybė; koncentracijos stovykla kaip būdas naikinti milijonus žmonių, pavadintų priešiška rase arba klase“. Bet XX amžius pirmiausia buvęs „nacionalizmų šimtmetis“. Suvokdamas, kad vien ši sąvoka gali būti suprantama įvairiai, pateikė skirtumų, kuriuos verta įsiminti: Nes nacionalizmas išauga ir iš vienos tautos troškimo dominuoti kitų atžvilgiu, ir iš užkariautos tautos teisėto troškimo išsivaduoti iš svetimo jungo. Taigi turime engėjų nacionalizmą ir engiamųjų nacionalizmą. Pastarasis, be to, yra žymiai sudėtingesnis. Misdamas pasipiktinimo ir nevisavertiškumo jausmu, jis skatina siekti satisfakcijos ir dažnai veda į iškreiptą tikrovės paveikslą. Antra vertus, tautinės tapatybės pojūtis stiprina prisirišimą prie tradicinių vertybių ir savo šalies istorijos, šitaip padėdamas išsaugoti ryšį tarp kartų ir priešintis bendrai šių laikų tendencijai versti žmones statistiniais vienetais. ● Kokia ateitis laukia mūsų planetos? Jis laikėsi atsargios pozicijos. Rašė, kad: XXI amžiaus apybrėžos mums slėpiningos ir šitaip privalo būti. Bet kokios prognozės bus ekstrapoliacija, t. y. darys prielaidą, kad tendencijos yra stabilios, ir ignoruos staigių posūkių galimybę. [...] Anot jo, pamokantis gali būti Raymond’o Arono knygos „Intelektualų opijus“ [1955] likimas. „Ji pasirodė maždaug prieš tris dešimtmečius“ ir tikriausiai „ne visos jos prielaidos tuomet atrodė pagrįstos“. „O vis dėlto, – įspėjo visiškai pagrįstai, – iš esmės esame liudytojai, kaip palaipsniui vyksta erozija politinių doktrinų, kurios tuomet atrodė kaip naujos technologijos, o dabar primena tuščiavidurius kiautus. Ekstrapoliuodami galime laukti, kad tas procesas prives prie niekuo nepridengtos nuogos politinės ir karinės jėgos, kuri pasirodys be vylingų vienokios ar kitokios doktrinos uždangų.“ Kokia yra paslėpta to socialinėmis pasekmėmis grėsmingo proceso priežastis? Jo nuomone: Ideologijų erozija, kaip atrodo, randasi kartu su savotiška liga, dėl mokslo ir technologijų įtakos paveikiančia metafizinę institucinių religijų šerdį. Krikščionybė gali būti šito pavyzdys. Atsiradusi dvasinė tuštuma žadina didelės nelaimės pojūtį, taigi žmonės stengsis ją užpildyti. Kuo – galime tik spėlioti. Gal religinės ortodoksijos ribas peržengiančiomis paieškomis, menu, emocionaliu požiūriu į savo miesto ir krašto praeitį, sustiprėjusiu patriotiniu lojalumu. Įvairios nacionalizmo formos ateityje, atrodo, taps atsaku į abstraktų didelių daugianacionalinių imperijų pobūdį. Esminės ir sunkiai prognozuojamos tampa technologinės pažangos pasekmės: Tolesnė planetos unifikacija, kaip ir Vakarų bei Rytų tarpusavio poveikis, turbūt neišvengiama. Nieko negaliu pasakyti apie Šiaurės ir Pietų problemas. Prognozės dėl politinės Žemės unifikacijos priklauso pavojingųjų kategorijai. Deja, logiškiausias, bet drauge grėsmingiausias būtų planas sukurti suvienytą planetarinę valstybę, o dėl to, jog tai įmanoma tik užkariavimo būdu, pavojus per daug didelis, kad apie tai būtų galima negalvoti. Jau 1995 metais esė įsidėmėtinu pavadinimu „Naujoviškumas, dar vadinamas modernizmu“, jis suformulavo kelis esminius klausimus, kurie šiandien skamba kaip grėsmingi memento: Tad kokiame taške dabar esame, kas dabar vyksta po politinių įvykių paviršiumi? Vos atspėjame, o kai kurie (amerikietis Fukuyama) gana rizikingai vadina tai istorijos pabaiga. Gausėja nežinomybės ir kažkaip baisu, nes jeigu turime išsižadėti Apšvietos epochos palikimo, liksime neapginti prieš Nakties deivę ir jos obskurantizmo kohortas. Argi iš tiesų palūžo iš Biblijos pasiskolinta ir supasaulietinta istorijos kaip judėjimo „nuo–iki“ idėja? Nejaugi jos vieton stoja iš esmės sustingusių, daugių daugiausia kaleidoskopiniams pokyčiams pasiduodančių visuomenių be orientyrų paveikslas? O gal, kas labiau tikėtina, esame apstulbinti reginio, kuris, užuot plykstelėjęs ir užgesęs tarp žaibų ir griaustinių, virto pilkuma, pelkėtu niekuo, pabaiga? Ir tai mus šitaip smarkiai pribloškė, kad ilgai nepajėgsime mąstyti apie tai, kur link einame. Czesław Miłosz i wiek XXI. Red. Joanna Zach, Karina Jarzyńska. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2022 Vertė Kazys Uscila

Autorius: Šiaurės Atėnai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama