ES svarsto svarbius pakeitimus dėl į sukčių pinkles įkliuvusių gyventojų: galėtų atgauti pinigus
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
Nors dar pasitaiko istorijų, kai finansiniai aferistai lėšas iš gyventojų išvilioja pripasakoję nebūtų istorijų apie į nelaimes patekusius giminaičius, nusikaltėlių taikomi metodai tampa gerokai išmanesni. Jie kuria netikras bankų svetaines, kurios būna stebėtinai panašios į autentiškas, vilioja dalyvauti neva žinomų įmonių organizuojamose loterijose, siunčia trumpąsias žinutes kviesdami susimokėti už neegzistuojančias siuntas, netgi kuria netikrus darbo skelbimus.
Kaip anksčiau skelbė Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras, vien per šių metų balandžio–birželio mėnesius iš gyventojų Lietuvoje sukčiai išviliojo beveik 7 mln. eurų. Buvo užfiksuota net 4,5 tūkst. bandymų išvilioti pinigus, o sukčiai taikėsi į beveik 20 mln. eurų.

Kada atgautų pinigus
Aferistams nerimstant, Europos Sąjungos lygiu svarstomi aktualūs pokyčiai. Kaip „Delfi“ komentavo Finansų ministerija, Mokėjimo paslaugų reglamento (angl. Payment Service Regulation) naujame pasiūlyme kalbama apie tai, kad jei gyventojas lėšas prarado dėl sukčių manipuliacijos, pavyzdžiui, „spoofing“ atvejais, kai sukčius apsimeta banko darbuotoju, visas lėšas gyventojui turėtų grąžinti bankas arba kita mokėjimo paslaugų įstaiga.
„Svarbu, kad žmogus nedelsdamas praneštų bankui, pateiktų visą turimą informaciją ir, jei reikia, kreiptųsi į policiją. Tačiau jei asmuo veikė sąmoningai ar itin neatsargiai, kompensacija nebūtų taikoma“, – komentare sakė Finansų ministerija.
Jei siūlymas būtų priimtas, lėšos turėtų būti grąžinamos ir tais atvejais, kai mokėjimas buvo atliktas be vartotojo žinios.

Europos Komisijos pasiūlymas skamba taip: „tais atvejais, kai trečioji šalis apsimesdama vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo darbuotoju manipuliuoja mokėjimo paslaugų vartotoju, neteisėtai naudodama to mokėjimo paslaugų teikėjo pavadinimą, e. pašto adresą arba telefono numerį, ir dėl to manipuliavimo buvo atliktos paskesnės nesąžiningos autorizuotos mokėjimo operacijos, mokėjimo paslaugų teikėjas grąžina vartotojui visą nesąžiningos autorizuotos mokėjimo operacijos sumą su sąlyga, kad vartotojas nedelsdamas pranešė policijai apie sukčiavimą ir apie tai pranešė savo mokėjimo paslaugų teikėjui.“
Pasak ministerijos, kai kortelė ar kita mokėjimo priemonė pamesta ar pavogta, vartotojo atsakomybė būtų ribojama iki 50 eurų – visa kita privalėtų padengti mokėjimo paslaugų teikėjas.
Atsirastų ir daugiau pokyčių: pavyzdžiui, paslaugų teikėjai turės dalintis duomenimis apie sukčiavimo atvejus bei tikrinti, ar gavėjo IBAN sutampa su mokėjimo gavėjo vardu. Taip pat prieš atliekant operaciją bankomatuose bus aiškiai rodoma visa informacija apie mokesčius ir valiutų kursus, o kortelių schemų mokesčiai taps suprantamesni.
Svarbu, kad jokie sprendimai dar nėra priimti. Šiuo metu šis mokėjimų paketas yra svarstomas triloguose – derybose tarp Europos Komisijos, Europos Tarybos ir Europos Parlamento, pažymėjo ministerija.
„Tikimasi, kad politinis susitarimas bus pasiektas dar šiais metais, o galutinis tekstas bus priimtas ir paskelbtas kitų metų viduryje. Europos Taryba siūlo, kad šis reglamentas įsigaliotų per dvejus metus nuo paskelbimo, tad jei bus pritarta šiam siūlymui, tikimasi, jog reglamentas bus pradėtas taikyti 2028 metų vasarą“, – įvardijo institucija.
Lietuvos bankų asociacija siūlymų nekomentavo motyvuodama, kad dar vyksta derybos.
Šiuo metu įstatymai nenumato klientams žalos atlyginimo už sukčių pasisavintas lėšas.
Kupšys: idėjos svarbios, bet kyla ir klausimų
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys sutiko, kad reglamentu keliama svarbi idėja, kaip susikurti įrankius, kurie leistų kovoti su plintančiomis naujomis sukčiavimo priemonėmis ir būdais.
Pasak pašnekovo, šiuo metu tik 14 proc. sukčių išviliotų pinigų atlygina mokėjimo paslaugų įstaigos, o 86 proc. atsakomybės tenka patiems vartotojams.
„Anksčiau buvo labai aišku, kad jeigu klientas turės stiprią autentifikavimo priemonę, generatorių kodą ar kitą priemonę, to pakaks, jog jis nepatektų sukčiams į pinkles. Nes jis gi pats laiko ranką ant mygtuko. Tačiau dabar matome, kad jei jis paspaudė mygtuką siųsti pinigus, dar nereiškia, jog jis sutiko su ta finansine operacija. Yra įvykęs didžiulis (mąstymo) pokytis“, – „Delfi“ sakė K. Kupšys.

Pašnekovas pridūrė, kad nuostolių perkėlimas ant vartotojo ne visada yra sąžiningas.
„Gali atsitikti taip, kad netikras banko darbuotojas priverčia klientą padaryti kokią nors operaciją, kurios jis šiaip nedarytų, jeigu žinotų, kad tas banko darbuotojas yra apsimetėlis. Tokiu atveju atsakomybė jau būtų perkelta mokėjimo paslaugų teikėjui, kad klientas nenukentėtų. Aišku, pirmiausia jis turėtų įvykdyti tam tikras sąlygas, kreiptis į policiją ir panašiai“, – pastebėjo K. Kupšys.
Vis dėlto galutinės asociacijos pozicijos jis sakė negalįs pateikti, nes dėl siūlomos tvarkos kyla klausimų. Vienas jų – kaip būtų apsisaugoma nuo nesąžiningo vartotojų elgesio.
„Gali būti, kad kažkoks vartotojas susitars su trečiąja šalimi, apsimes, jog įvyko netikras sandoris. Vadinasi, susikurs schemą, kurios padedami jie praturtės, o nuostolius turės nešti bankas. Mes šito irgi nenorime. Čia yra lazdos perlenkimas į kitą pusę, kur staiga dalis vartotojų gali pradėti piktnaudžiauti tokia prievole bankui atlyginti nuostolius. Reiškia, reikia žiūrėti kiekvieną atvejį atskirai“, – svarstė vartotojų atstovas.

K. Kupšys taip pat pastebėjo, kad bankai yra aktyvūs komunikuodami ir teikdami vartotojams informaciją apie sukčius: informuoja viešojoje erdvėje, komunikaciniais kanalais, interneto banke ir panašiai.
„Šitoje vietoje bankai ir klientai yra toje pačioje valtyje, priešpriešos tarp jų nėra. Bankai komunikuoja vartotojams, kad bankas niekada neskambins vartotojui, neprašys PIN kodo, bet sukčiai vis tiek gudresni ir yra gausybė pažeidžiamų žmonių, kurie lengvai įkliūna į pinkles. Šioje vietoje reikia spausti bankus, kad jie būtų labiau atsakingi už vartotojo saugumą“, – nurodė jis.
Mano, kad reikėtų apsvarstyti nuostolių atlyginimo fondą
Šioje vietoje, anot jo, būtų verta apsvarstyti ir kolektyvinį nuostolių atlyginimo fondą, kuris būtų panašus į indėlių draudimo fondą.
„Indėlių draudimas kaip konceptas negimė tada, kai bankai atsirado, jis gimė gerokai vėliau. Bet jis dabar veikia kaip kolektyvinio saugumo priemonė, kuri apsaugo indėlius ir resursus. Įsivaizduokime panašų fondą, į kurį renkami pinigai nuo visų sąskaitų, nuo visų mokėjimų arba nuo visų mokėjimus galinčių daryt sąskaitų kartą per mėnesį. Vartotojui tai kainuotų centus, bet greičiausiai per visą Europą susidarytų tikrai didžiulės sumos, iš kurio sudėtingomis situacijomis, kai neįmanoma surasti kaltojo asmens, būtų galima atlyginti visą arba dalį vartotojo nuostolių“, – įvardijo pašnekovas.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė.
Autorius: Kornelija Mykolaitytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama