Paveldo pažinties kelias – iki Paryžiaus

Lietuvių etnografinis paveldas šiandien tampa įkvėpimo šaltiniu menininkams, istorikams, dizaineriams, o kartu – ir tiltu tarp senosios kultūros bei šiuolaikinės tapatybės paieškų.

Tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė – viena iš tų, kurie tautinį meną ir atmintį geba ne tik išsaugoti, bet ir šiuolaikiškai prakalbinti. Jos kuruotos parodos leidžia pažvelgti į liaudies meną kitu kampu, atrasti jame optinės dailės užuomazgas, kultūrinės diplomatijos ženklus ar net mados kodus.

Artėjanti tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose – dar vienas svarbus žingsnis šiuolaikinio žmogaus dialoge su tautos istorija. Ji ne tik atgaivins daugiau nei prieš šimtmetį Paryžiuje eksponuotą lietuvių paveldą, bet ir primins, kad jau tuomet – dar carinės Rusijos priespaudos sąlygomis – Lietuva ryžosi ištarti savo vardą pasauliui.

[caption id="attachment_441891" align="aligncenter" width="1623"] Miglės Lebednykaitės ir jos bendraminčių dėka praėjusiais metais panevėžiečiai galėjo grožėtis Panevėžio dailės galerijoje surengta unikalia paroda „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“. Daug dėmesio sulaukusi paroda kvietė atrasti gilias kultūros šaknis ir iš naujo įvertinti liaudies meno estetiką per moderniąją tapybą. G. KARTANO nuotr.[/caption]

Nauju žvilgsniu

„Visuomenė dabar iš naujo atranda etnografinį palikimą ir jau kitomis akimis žiūri į išlikusius paveldo turtus“, – sako tekstilininkė, dailėtyrininkė, muziejininkė dr. Miglė Lebednykaitė, daug prisidedanti prie to, kad tautos paveldas išliktų gyvas ir, primindamas praeitį, suskambėtų naujai, prasmingai.

M. Lebednykaitės ir jos bendraminčių dėka praėjusiais metais panevėžiečiai galėjo grožėtis Panevėžio dailės galerijoje surengta unikalia paroda „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose“.

Daug dėmesio sulaukusi paroda kvietė atrasti gilias kultūros šaknis ir iš naujo įvertinti liaudies meno estetiką per moderniąją tapybą.

Ir kiek netikėta, bet labai įdomu buvo matyti tradicinės lietuvių tekstilės dirbinių susijungimą su Kazio Varnelio, vieno žymiausių Lietuvos optinio meno meistrų, kūryba.

Parodoje eksponuoti devyni K. Varnelio tapybos darbai bei beveik šešiasdešimt tradicinių tekstilės kūrinių iš Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejų kolekcijų – lovatiesių, kapų, marškų ir kitų audinių, atspindinčių autentišką tekstilės tradiciją.

Dvi iš Panevėžio kilusios menininkės – parodos kuratorė dr. M. Lebednykaitė ir architektė Ieva Cicėnaitė – kūrybiškai sujungė šiuolaikinį dizainą su tradiciniais eksponatais ir pateikė žiūrovui unikalų reginį, kviečiantį labiau domėtis tautos praeitimi, paveldu bei tradicijomis.

Prisimenant 1900-uosius Paryžiuje

Netrukus dr. M. Lebednykaitė bei jos bendraminčiai pakvies į dar vieną nepaprastą parodą.

Tik šį kartą ne Panevėžyje, o sostinėje, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose.

Bet ir panevėžiečiams ta paroda bus labai svarbi – joje atras sąsajas su savuoju kraštu, gaus ir peno apmąstymams, ir progos didžiuotis Lietuva bei darbščiais kūrybingais jos žmonėms.

Tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ bus atidaryta lapkričio pabaigoje.

Idėją šiam sumanymui ir ilgam pasiruošimo darbui davė faktas, jog Lietuva pasauliui pirmą kartą savo vardu išdrįso prisistatyti dar būdama carinės Rusijos sudėtyje.

„Lietuva prisistatė 1900 metais Paryžiuje, pasaulinėje parodoje viename prestižiškiausių to meto Trocadero etnografijos muziejuje“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Tuo laiku nuo XVIII a. pabaigos pavergta Lietuva vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir surengti prisistatymą kaip savarankiškai valstybei, žinoma, buvo itin sudėtinga. Parodos organizavimo komitetas buvo persekiojamas, juk toks prisistatymas buvo akivaizdus pasipriešinimas carinės valdžios politikai.

Vis dėlto 1900 metų pasaulinėje parodoje Prancūzijos sostinėje lietuvių šviesuomenė sugebėjo suorganizuoti nedidelę ekspoziciją, pažymėtą vienu žodžiu „Lithuanie.“

Nors daugeliui lankytojų šis pavadinimas nieko nesakė, paroda buvo pirmasis savarankiškas Lietuvos pasirodymas tarptautinėje arenoje.

Lietuvą pristatančioje ekspozicijoje pasauliui parodyta apie 150 daiktų – be kitų eksponatų, Paryžiuje puikavosi ir lietuviški tekstilės dirbiniai: audiniai, prijuostės, pirštinės ir kt.

Paroda buvo sėkminga – Lietuvos skyrius pelnė 12-a apdovanojimų.

[caption id="attachment_441892" align="aligncenter" width="1622"] G. KARTANO nuotr.[/caption]

Su karūna iš Panevėžio

Lapkričio pabaigoje Istorijų namuose Vilniuje duris atversiančioje parodoje lankytojai išvys rekonstruotą prieš 125 metus Paryžiuje rodytą ekspoziciją.

Šiandienos parodai eksponatai surinkti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fondų.

Parodoje bus pasakojama ir apie kitus, 1935 bei 1937 metais Paryžiuje vykusiose parodose eksponuotus Lietuvos stendus.

Vienas iš įspūdingų parodos „Ant Paryžiaus parodų bangos“ eksponatų bus tautiniais drabužiais vilkinčios operos solistės Adelės Galaunienės (1895–1962) portretas, kurį 1926 metais nutapė garsi menininkė Olga Dubeneckienė (1891–1967).

Portretas eksponuotas pasaulinėje parodoje, o 1939 metais išvežtas į Niujorką, kur ir buvo iki šiol.

„Portretą parodai paskolino JAV gyvenanti solistės dukra Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augunas, kuriai jau sukako 102 metai“, – pasakoja parodos kuratorė.

Portrete garsioji solistė pavaizduota pasipuošusi tautiniais drabužiais, kurių vienas iš akcentų – tekstilinė karūna.

„Tą pačią originalią karūną taip pat bus galima pamatyti parodoje – ji saugota muziejuje Kaune“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Sėsdama pozuoti portretui, solistė karūną skolinosi iš muziejaus. O į muziejų karūna buvo atkeliavusi iš Panevėžio apylinkių – dovanota garsios panevėžiečių Didžiulių šeimos.

Ta pati skrynia

Dar vienas įdomus parodos eksponatas bus ta pati lietuviška kraitinė skrynia, kuri 1900 metais irgi demonstruota Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Šiais laikais daug teko įdėti pastangų, kol skrynia buvo rasta.

Po parodos ji palikta Prancūzijoje ir vėliau, atskirta nuo kitų lietuviškų eksponatų, klaidingai priskirta Rusijos rinkiniams.

Ši skrynia ekspozicijoje vakariečiams prieš daugiau nei 100 metų parodyta kaip lietuviškos trobos puošmena – virš jos ant medinės lingės su virvėmis kabėjo lopšys, pridengtas margais audeklais ir puoštas rinktinėmis juostelėmis.

Pamačius skrynią kyla mintys ir apie joje saugotą turinį – audinius.

„Skrynios ir buvo savotiški muziejai – į jas dėti ir saugoti audiniai, juostos, drabužiai. Tad atrasta sena skrynia yra daugiau nei muziejinis objektas, o simbolis“, – teigia dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau Paryžiuje 1935 ir 1937 metais vykusios parodos jau surengtos nepriklausomos Lietuvos muziejininkų.

Jose taip pat eksponuota nemažai lietuviškos tekstilės dirbinių.

„Per pirmas dvi parodas daugiausia eksponuoti kaimo audėjų darbai, o štai 1937 metais pasauliui jau prisistatė profesionalūs Lietuvos menininkai, į spalvingą modernų kilimą suaudę senuosius raštus – tulpes, lelijas ir pan. O tai jau reiškė ir meno, ir technikos progresą“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

[caption id="attachment_441890" align="aligncenter" width="1622"] G. KARTANO nuotr.[/caption]

Aukštaičių seserų nuopelnas

Lietuvių liaudies meną, etnografinę tekstilę tyrinėjanti dr. M. Lebednykaitė atkreipia dėmesį į unikalius tautos tapatybės ženklus – nuo seno dėvėtus tautinius drabužius.

Kad dabar apie juos žinome, matome, kaip atrodė senieji audiniai, prosenelių dėvėti drabužiai, galime dėkoti entuziastams, rinkusiems, kaupusiems, išsaugojusiems kolekcijas.

Vienas iš tokį senųjų drabužių lobyną saugančių yra Kupiškio etnografijos muziejus, besididžiuojantis visoje Lietuvoje žinoma seserų Glemžaičių surinkta tautinių kostiumų kolekcija. Drabužių kolekciją seserys pradėjo kaupti matydamos ir suprasdamos, kaip negrįžtamai nyksta praeities paveldas.

Apie šias seseris pasakoja dr. M. Lebednykaitės sudarytas katalogas „Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a.–XX a. I pusė“.

Kas buvo seserys, nuveikusios tokį prasmingą darbą?

Vyriausioji jų – Stefanija Glemžaitė (1885–1974) – akušerė, taip pat žinoma kraštotyrininkė, sutartinių atlikėja.

Visą gyvenimą ji rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką, dainas, liaudies medicinos papročius.

Kartu su jauniausia seserimi Elvyra Glemžaite-Dulaitiene (1893–1958) – pedagoge, etnografe ir taip pat kraštotyrininke, surinko daug medžiagos, parašė straipsnių, nudirbo įvairių darbų.

Vidurinioji sesuo Mikalina Glemžaitė (1891–1985) – garsi Lietuvos etnografė, pedagogė, kraštotyrininkė.

Tai ji sudarė etnografinį, tautosakinį rinkinį „Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka“, ji, greta tokių autoritetų kaip Vydūnas, Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis ir kiti, buvo lietuvių tautinių drabužių puoselėtoja bei kūrėja.

Tautinio kostiumo klausimams skirto leidinio įvade M. Glemžaitė rašė: ,,Juk tautinis rūbas turi būti toks tikra to žodžio prasme, bet nesukombinuotas kaip kam į galvą ateina, tik primetus jam ,,tautinio rūbo“vardą.“

Pereinamoji būsena

Dr. M. Lebednykaitė nepamiršta ir Antano Tamošaičio (1906–2005) – profesionaliosios lietuvių meninės tekstilės pradininko, ekspedicijose surinkusio įspūdingą audinių, juostų kolekciją ir sukūrusio tautinius kostiumus pagal regionus.

Buvo laikas, kai tautiniai kostiumai komplektuoti iš to, kas patiko, nekreipiant dėmesio į regioninę priklausomybę.

M. Lebednykaitė tą laikotarpį vadina pereinamąja būsena – kai svarbu buvo tik pats tautinio kostiumo faktas.

Juos derindavo bet kaip, puošdavosi įvairiomis detalėmis, nepriklausomai nuo to, kuriam regionui jos būdingos.

Dabar to nebėra – ir scenose pasirodantys folkloro ansamblių dalyviai, ir kitomis progomis tautiniais kostiumais besipuošiantys aukštaičiai vilki aukštaitiškus, žemaičiai – žemaitiškus kostiumus ir kt.

Vis dėlto žinovus kartais nustebina visai netinkantys deriniai, tad jie skatina dar kartą priminti, kad skirtingų regionų, skirtingų laikotarpių aprangos bei jos detalių painioti nereikėtų.

Lietuvoje susiformavę penki etnografiniai regionai, kurie skiriasi ir tarmėmis, ir įvairiais kitais aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas.

[caption id="attachment_441888" align="aligncenter" width="1622"] G. KARTANO nuotr.[/caption]

Baltumu švytintys aukštaičiai

Iki pat XX amžiaus pradžios tradiciniai liaudies drabužiai dažniausiai siūti iš specialių naminių lininių ar vilnonių audinių.

Audimas buvo vienas svarbiausių kaimo moters užsiėmimų.

„Iki Pirmojo pasaulinio karo tradiciniai tautiniai kostiumai dėvėti nuolat. Paskui ir kaimus jau pradėjo pasiekti miesto mados, atsirado kitokio kirpimo sijonai, švarkeliai, keitėsi detalės“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.

Vėliau tautiniai drabužiai dažniau gulėdavo skryniose, o dar vėliau jau kėlėsi į muziejus.

Kiekvienas regionas turėjo išskirtinius savųjų kostiumų bruožus.

Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį, matyt, sudarydavo daugybė baltų lino audinių ir viduramžius primenantys nuometai.

Aukštaitija – didžiausias savo plotu Lietuvos etnografinis regionas, tad ir vilkėta čia nevienodai.

Vis dėlto iš kitų išsiskiria savo pintinėmis juostomis, ryškiomis, spalvingomis, niekur kitur tokiu būdu negamintomis.

„Aukštaitiški kostiumai – šventadieniai, juose daug baltos spalvos. Čia dėvėti net balti vasariniai sijonai“, – sako dr. M. Lebednykaitė.

Aukštaičių marškiniai, baltos lininės prijuostės, ryšimos virš languotų vilnonių sijonų, ir nuometai buvo audžiami iš plonos drobės.

Drabužius puošė geometriniai raudonų siūlų ornamentai.

Raudona spalva ne tik Aukštaitijos, bet ir visų kitų regionų liaudies tradicijose buvo labai reikšminga, simbolinė. Balti lininiai audiniai visur būdavo puošti beveik vien tik raudonai.

Merginos galvas puošdavo vainiko pavidalo papuošalais. Buvo dėvimos karūnos iš kaspinų, juostelių, karoliukų ir kitokių blizgučių.

Šiandienos atkuriami istoriniai eksponatai ir iš naujo atrandama tekstilės estetika liudija: tautinis paveldas tebėra gyvas. Jis kalba apie mūsų šaknis, tapatybę ir kūrybinį atkaklumą.