Tautos siela – kalboje
Santarvės laikraštis
Turinį įkėlė
Tautos siela – kalboje. Nuotr. iš stockcake.com Mes žinome, kad lietuvių kalba labai turtinga. Bet etnologas Libertas Klimka 2024 m. interviu LRT radijui teigė, kad vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Anot pašnekovo, taip kalbėjęs poetas Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. <...> Ši kalba nepažįsta <...> storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“ Tebūna mūsų kalba skurdi toje vienoje srityje. Užtat kaip nemunėliai vingiuoja pakylėti liaudies dainų žodžiai: beauštanti aušrelė, betekanti saulelė, prarymojo uosio tvorelę, ir atjojo bernužėlis... Kalbos turtas – deminutyvai (mažybiniai-maloniniai žodžiai). Svetimtautį glumima jų gausa mūsų kalboje. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ nurodo net 19 daiktavardžių mažybinių-maloninių priesagų, o kur dar būdvardžiai, net skaitvardžiai?! Kalbininkas Juozas Pikčilingis mažybiniuose žodžiuose įžvelgė „sunkiai nusakomą lietuviškumą“. Būtent tokie žodžiai ir atskleidžia tautos dvasią. Ypač dosnūs esame artimiesiems: mamytė, mamulė, mamutė, mamužė, mamukas, mamutėlė, mamulytė, mamytukas, mamaitė, mamatė, mamytėlė, motutė, motinėlė, motužėlė, motutėlė ir kt. O kur mūsų artimųjų vardai? Vytukas, Vytulis, Vytelis, Vytautėlis, Eglutė, Eglužė, Eglytė, Vidutė, Videlė, Vidužė... Menkos šiuo požiūriu anglų ir kai kurių kitų kalbų galimybės, todėl, matyt, „skolinti“ vardai gali mažybinių-maloninių formų ir neturėti. Tokiose formose yra didelis emocinis užtaisas: išreiškiame meilę, pasigėrėjimą, prieraišumą, nusakome santykį, parodome mažumą. Bet galime parodyti ir pasibjaurėjimą, menkumą, kurti ironijos atspalvį: pasigailėjimo verti žmoneliai, berniūkštis, vaikėzas, čia ne pensija – tik pensijėlė… Universalumas rodo dideles kalbos galimybes ir jėgą. Nebijokime būti malonūs, jautrūs kalbėdami, pamatysime ir nustebsime, kokia žodyje glūdi jėga. Parengė Genovaitė VALANTIENĖ
Autorius: Santarvės laikraštis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
