Genocido išvengė tik saujelė Šilalės žydų bendruomenės

Holokaustas – vienas tragiškiausių XX amžiaus istorijos faktų, kai nacistinės Vokietijos vykdytas genocidas nusinešė maždaug šešių milijonų žydų gyvybes visame pasaulyje. Lietuvoje ši tragedija turėjo ypatingai skaudžių padarinių, nes buvo sunaikinta beveik visa iki tol gyvavusi ir klestėjusi žydų bendruomenė. Šiandien, minint Žydų genocido aukų atminimo dieną, yra puiki proga ne tik prisiminti visus buvusius mūsų bendruomenės narius, bet ir liudyti bei užtikrinti, kad tokia tragedija daugiau niekada nepasikartotų.

Šimtmečių istorija nubraukta per naktį

Šilalės krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, kiekviename didesniame miestelyje buvo bent po vieną sinagogą, žydai turėjo viešbučių, parduotuvių, kir­pyk­lų, spaustuvių ir kt. – ši tauta iki Antrojo pasaulinio karo buvo neatsiejama mūsų visuomenės ir kultūros dalis. Apmaudu, bet šiandienos geopo­litinių aktualijų kontekste neretai tenka išgirsti klausimų ir priekaištų, ką čia gyvenę ir kū­rę žydai gero davė Šilalei, kuo jie nusipelnė, kad turėtume juos prisiminti... Visgi neabejojame, jog šios tragiškos dienos proga verta dar kartą pasivaikščioti simboliniais mūsų krašte gyvenusių žydų keliais.

Netiesa, kad žmonės nežino pavardžių tų, kurių giminaičiai šaudė žydus, kurie juos, kitų kaimynų paslėptus nuo sunaikinimo, išdavė. Keli šio rašinio pašnekovai tas pavardes kuo puikiai žino ir gali įvardinti, bet to nedaro.

„O ką tai pakeistų, jeigu dabar gyvenantys jų palikuonys sužinotų tiesą? Kam tai reikalinga? Per daug vandens nutekėjo, kad būtų verta dabar įvardinti žydšaudžius“, – įsitikinę šilališkiai.

Brolis ir sesuo Albinas Liekis bei Ksavera Balčienė neslepia, kad istoriniai faktai liks gyvi tik tol, kol jie juos atsimins. O atmintyje išlikę įvairiausių epizodų. Tarkime, lietuvių išgelbėtas žydų vaikas vėliau tapo jos mokytoju dabartinėje Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. 

Apie Edmundą Ruviną Zelig­maną, prie kurio gyvybės išsaugojimo ir išsilavinimo prisidėjo ne viena šilališkių šeima, „Šilalės artojas“ jau rašė. Belieka priminti jo užrašytus prisiminimus, kuriuose Edmundas pasakojo, jog anuomet Šilalėje gyveno ir turtingi, ir nepasiturintys žydai, veikė apie 10 žydų parduotuvių, dabartinės savivaldybės pastato korpu­se buvo žydo Benskės viešbutis su degtinės parduotuve ir arklide. Benskė turėjo ne tik arklių, o ir autobusų, mašinų, nes vežiodavo keleivius į kitus miestus. Šeimose žydai kalbėjo jidiš kalba, bet mokykloje, bend­ruomenėje, miestelio šventėse – tik lietuviškai. E. R. Zeig­mano teigimu, gyveno anuomet Šilalėje ir vokiečių, tad kai jų kariuomenė 1941-ųjų birželio 22-ąją įžengė į Šilalę, niekas nesitikėjo tokio susidorojimo. Pirmiausia senosiose žydų kapinėse (dabartinės Dariaus ir Girėno g. pabaigoje) buvo sušaudyta maždaug 130 vyrų, kuriuos 1941 m. liepos 6 d. suėmė ir išlaikė per naktį sinagogoje (dabar – baldų parduotuvė Vinco Kudirkos g.), tokios pat lemties rugsėjo pabaigoje sulaukė dar 1200 senelių, moterų bei vaikų Tūbinėse: motinos buvo šaudomos kartu su vaikais, visus prieš tai išrengiant. Vėliau jų rūbais ir daiktais dalijosi žydšaudžių šeimos. Ypatingojo archyvo duomenimis, į Tūbines per dieną buvo nugabenta 30 sunkvežimių Šilalės žydų, į kuriuos buvo šaudoma nuo 8 iki 22 valandos...

Istorikai pastebi, jog Šilalėje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, tik labai maža visuomenės dalis grėbėsi smurto, ginklo prieš žydus. Deja, lygiai tokia pat maža saujelė mūsų gyventojų ryžosi ginti buvusių kaimynų, jų vaikų, rizikuodami savo pačių šeimos gerove ir gyvybe. Dauguma abejingai stebėjo tai, kas vyksta.

Baisumų nereikia prisiminti?

Įdomu buvo klausytis brolio ir sesers prisiminimų bei diskusijų apie jų ankstyvą vaikystę, tėvų namuose girdėtus pasakojimus. Pasak Albino bei Ksaveros, jų mamos mergautinė pavardė buvo Budreckytė, o močiutės – Stanelytė. 

„Iš savo močiutės bei mamos girdėdavome tik gerus atsiliepimus apie kaimynystėje gyvenusius žydus. Jos labai girdavo juos ir sakė, jog jų valgiai buvo ypatingi, labai skanūs. Kaip supratome, mūsų šeima su žydais gerai sutarė, sudraugavo nuo senų laikų. Matyt, dar nuo tada, kai mūsų senelio brolis Stanelis, grįžęs iš JAV, nusipirko 6 hektarus ir čia pasistatė didžiulį dviejų galų namą. Mama pasakodavo, kad jis buvo labai geras muzikantas, rengdavo vakarėlius, kuriuose pats grodavo ir kur būtinai dalyvaudavo žydų šeimos. Sovietmečiu viskas buvo atimta, bet mes likome gyventi toje pačioje vietoje. Vėliau, atkūrus Nepriklausomybę, dalį buvusios nuosavybės Zobėlijos gat­vėje susigrąžinome, turime didelį sklypą, bet iš senosios trobos liko tik pusė, o buvęs dėdės Stanelio sklypas dabar yra virtęs Šilalės miesto dalimi“, – pasakojo šilališkiai.

Jų mama tais metais, kai prasidėjo žydų naikinimas, dirbo pieninėje (dabar tai gyvenamasis namas Nepriklausomybės g., palei Ašučio tvenkinį). Paskutinė Šilalės žydų kelionė į Tūbinių mišką ėjo kaip tik šia gatve. Kažkas iš sunkvežimiu vežamų sušaudyti Šilalės žydų pamatė pažįstamą moterį ir numetė savo daiktų ryšulį tiesiai po kojomis, sušukęs kad čia „Stanelikei“. Moteris, žinodama ar nujausdama, kad toks pat likimas gali grėsti ir jai pačiai, lėkusi nuo ryšulio kuo tolyn. Bet ryšulys beregint surado šeimininkę, jį nusinešė kita pieninės darbuotoja. Sako, anoji šeima labai greitai praturtėjusi...

Atėjus sovietmečiui, Liekių namas atsidūrė jau kitokioje kaimynystėje – aplink kūrėsi milicininkai, saugumiečiai ir kiti, anot Albino, „draugai“. Juk po žydų genocido jie žinojo, kad tik­rieji šeimininkai iš Tūbinių miško nebesugrįš. Tad ir į „Stanelių“ sodybą užsukdavo tie, kuriuos žmonės žinojo kaip žydšaudžius. 

„Kaip supratau, jie nebuvo laimingi žmonės. Žydšaudžio Remeikio žmona vis atbėgdavo pas mūsų mamą naktimis prisiglausti – jai vaidenosi vyro sušaudyti kaimynai. Aš pati mokiausi vienoje klasėje su jų dukterimi – pradėjo mokytis ji su viena pavarde, o baigė jau būdama Juozaityte. Gali būti, jog pavardę pasikeitė visa šeima. Sužinojau, kad tėvai, palikę dukterį Lietuvoje, emigravo į JAV, iš ten vėl turėjo bėgti lyg į Ispaniją, iš kurios nebesugrįžo, mano klasiokė vėliau slaugė ir Lietuvoje palaidojo dėdę, bet kas gali pasakyti, kad tai ne jos tėvas?“ – ir žinomus, ir tik spėjamus faktus dėstė K. Balčienė.

Nesusiklostė gyvenimas ir kitiems pašnekovų žinomiems žydšaudžiams ar net jų palikuonims – esą ne vienam susisuko protas. 

Apie tai, jog anuomet buvo siaubingi laikai, jiems dar vaikams pasakojo ir eiguliu dirbęs tėvas. Mat jam, kaip miškininkui, teko būti tame miške po šaudynių. 

„Nors buvo iškastos didelės duobės, kūnų buvo tiek daug, kad kraujas veržėsi į paviršių net kūnus užkasus. Tėtis pasakojo, jog teko iš Tauragės vežti kalkių, kad žudynių vieta nevirstų užkratu“, – vieną baisiausių vaikystės pasakojimų prisiminė pašnekovai, kurie neneigė, jog jie tų pasakojimų nenorėdavę net girdėti, tokie šiurpūs būdavę.

Maža smiltelė – didelio akmens dalis

Nors ir sakoma, kad žydus gelbėjusiųjų buvo vos kruopelytė, jų vis tik buvo. Dabar jau nebepaklausime, dėl kokių priežasčių lietuviai ryžosi tokiai rizikai, bet yra atsimenančių ir realią istoriją. Viena tokių – Šiluose gyvenanti 87-erių Cecilija Sūdžiuvienė (Aušraitė). 

„Mano tėvo brolis Pranas Aušra draugavo su žydaite Ode Mileraite. Jos tėvai gyveno tame name, kur dabar yra įsikūrę kariai ir šauliai (Jono Basanavičiaus g.), turėjo

kepyklą. Visa Odės šeima, išskyrus ją su broliu, buvo pasmerkta žūčiai. Broliui pavyko pasprukti į Vakarus, o Odę ėmė globoti dėdė Pranas: slėpė tėvų sodyboje Vingininkuose, vėliau pervežė pas Norbutienę į Jokūbaičius“, – šeimos istoriją pasakojo Cecilija.

Visus karo metus O. Mileraitė išsislapstė, kelis sykius per išdavikus vos pavyko išgyventi. Kartą esą Dirmontas iš Lentinės sužinojęs jos slaptavietę ir pareikalavęs atiduoti auksą, bet Odė išsyk perpratusi, kuo tokie „mainai“ baigsis, todėl, pasakiusi, jog eina jo atnešti iš slaptavietės, paspruko. Kitą kartą ji slėpėsi pas Cecilijos tėvo ir Prano babą (mamos mamą) Rauško kaime, kurį laiko gyveno grūdų klėtyje. Pranas sužinojo apie išdavystę ir rengiamą mylimosios suėmimą, tad nakties metu su Ce­ci­lijos tėvu lėkė vaduoti Odės – su nubraižytais šonais, bet išplėšė merginą per siaurą klėties langelį.

„O karo pabaigoje jiedu susituokė. Tik vaikų jiedu taip ir nesusilaukė. Pranas buvo net įstojęs tarnauti į sovietų miliciją, jiems buvo duotas butas pačios Odės tėvų namuose, bet tai, jog milicininkas gyvena su žydaite, tada buvo nesuvokiama, dėdė suprato, kad jam nebus leista gyventi šeimoje. Tad mirtį jis pasirinko pats“, – skaudžią giminės istoriją prisiminė Cesilija.

Pasak jos, O. Aušrienės gyvenime daugiau vyrų nebebuvo – ji nugyveno visą amžių taip, lyg Pranelio, kaip ji sakydavusi, sūnėnas ir dukterėčia būtų jos vaikai. 

„Po vyro mirties dėdyna miesto kapinėse pasistatė paminklą ir sakė norinti būtinai būti kartu su Praneliu bent po mirties, tačiau ir čia likimas viską sudėliojo savaip. Odė sirgo cuk­riniu diabetu, skusdama bulves susižeidė koją ir atsidūrė Klaipėdos, vėliau – Kauno ligoninėje. Gydytojai nematė kitos išeities, rekomendavo amputuoti koją, o dėdyna buvo kategoriška: „jeigu be kojos, geriau visai negyventi“. Taip ir nutiko, labai greitai jos netekome, o Kaune gyvenę jos giminaičiai nusprendė ten ir palaidoti Odę pagal žydų papročius. Gaila, bet nuo to laiko su mumis niekas nebesusisiekė, niekam mūsų Odės gyvenimo istorija nebuvo įdomi“, – atverdama ne tik savo atsiminimus, o ir neįkainojamus archyvinius dokumentus, rodydama pluoštą istorinių fotografijų pasakojo C. Sūdžiuvienė.

Kol buvo jaunesni, Cecilija su savo vyru Mečislovu dar įstengdavo nuvažiuoti į Kauną, aplankydavo dėdynos amžino poilsio vietą. Dabar tokia proga pasitaiko vis rečiau. O perlaidoti O. Aušrienės palaikų prie jos mylimo Pranelio niekas nebeketina, tad dėdynos vietą kapavietėje susiplanavo užimti jiedu – jau ir savo vardus į Odės pastatytą paminklinį akmenį įkalė... 

Žydai išėjusiems artimiesiems atminti ant kapo neša ir deda ne žvakių ir gėlių, o akmenėlį – tvirtumo ir amžinybės simbolį. Apmaudu, bet Šilalėje nėra tokios vietos, kur akmenėlį būtų galima padėti: senųjų žydų kapinių vietoje vedžiojami šunys, o Tūbinių miškuose tragiškų įvykių atminimo vietos net tinkamai nepažymėtos informaciniais ženklais. 

Autorius: Žydrūnė MILAŠĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama