Populiariausias Birštono simbolis – banginukas – ne tik miesto legenda...

Birštono miesto herbui su banginuko simboliu šiemet sukanka 30 metų. Liepos 9 dieną Birštono muziejuje šia proga atidaryta paroda „Banginuko kelionė laiku“, pasakojanti apie tai, kaip šis vandenynų žinduolis, niekuomet neplaukiojęs Nemune, tapo išskirtiniu Birštono simboliu, užsitarnavusiu garbingą vietą netgi miesto herbe. Į pristatymą susirinkę birštoniečiai klausėsi muziejaus direktoriaus Simono Matulevičiaus pranešimo apie kurorto istoriją, kuri neatsiejama nuo mineralinio vandens šaltinių. Prie vieno iš jų tarpukariu praktiškais tikslais pastatyta žuvies formos skulptūra – ledlaužis daugiau nei po šešių dešimtmečių pasitarnavo banginuko simbolikos įtvirtinimui viešame savivaldos gyvenime. 
Birštono turizmo informacijos centro 2008 m. išleistame leidinyje „Prie mineralinio vandens ištakų Birštone“ minima, kad dar 1878 (1879) metais Vytauto kalno papėdėje gydytojas Ivanas Radeckis atrado mineralinio vandens šaltinį, kurį pavadino kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters Viktorijos vardu. Sankt Peterburge atlikti tyrimai parodė, kad vandenyje yra daug naudingų mineralų. Naujajam šaltiniui buvo įrengtas rentinys, sutvarkytas priėjimas, vanduo – šaltas, pašildytas, prisotintas angliarūgšte ar sumaišytas su pasukomis – pradėtas naudoti virškinimo ir kitiems sutrikimams gydyti. 
Istoriko Simono Matulevičiaus teigimu, po Pirmojo pasaulinio karo, kai kurortas merdėjo, kunigas, rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas pirmasis atkreipė dėmesį į Birštono gydomuosius šaltinius. JAV lietuvių bendruomenės laikraštyje „Tėvynės balsas“ 1922 m. publikuotame straipsnyje „Birštono gydomoji vieta“ jis aptarė tuometinio „Viktorijos“ šaltinio gydomąsias savybes, šį vandenį pavadindamas Vytauto kalno ašarėlėmis. 
Birštono gamtiniais turtais susidomėjo ir Raudonojo Kryžiaus organizacija. Pasak minėtame leidinyje surinktos informacijos, 1923 m. lapkričio 17 d. draugijos pirmininkas R.Šliūpas parašė raštą Ministrų kabinetui, prašydamas leidimo prie šaltinio įrengti pavėsinę, eksploatuoti „Viktorijos“ šaltinį, pilstyti vandenį ir pardavinėti jį gydymo įstaigose. 
Šis šaltinis tryško prie pat Nemuno vagos, tad, siekiant jį apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir sudaryti galimybę vandenį vartoti vietoje, kurortinio sezono metu virš jo buvo pastatoma medinė atvira pavėsinė, kuri nukentėdavo nuo pavasarinių potvynių ir ledonešių. 1927 m. liepos 11 d. Raudonojo Kryžiaus organizacijos valdyba parašė raštą Sveikatos departamentui prašydama leisti sutvarkyti „Viktorijos“ šaltinį. Departamentas šaltinį tvarkyti leido tik po antro Valdybos paraginimo, kuris buvo išsiųstas rugsėjo 9 d.: „Betono ledlaužį žuvį statyti patartina, šaltinį liesti neleistina“. Paskaičiuota šaltinio sutvarkymo sąmatos vertė siekė 4537,33 lito.
S.Matulevičiaus pasakojimu, šaltinio tvarkymo darbams vadovavo tuometinis Raudonojo Kryžiaus organizacijos statybos darbų vedėjas inžinierius architektas Romanas Steikūnas, kuris parengė ir „Tulpės“ sanatorijos mineralinio vandens gydyklų rūmų bei Kurorto valdybos (dabartinis Birštono turizmo informacijos centras) pastato projektus. 1928 m. pirmiausia sutvarkytas šulinys, o jam nuo ledonešių apsaugoti pastatytas rupaus akmens ir cemento ledlaužis, iš kurio vėliau suformuotas žuvies, kuriai iš burnos trykšta mineralinis vanduo, pavidalas. 
Kaip minima tuometinių Birštono TIC darbuotojų surinktoje medžiagoje, buvo parengtas dar vienas inžinieriaus architekto R.Steikūno projektas, pagal kurį šalia ledlaužio turėjo būti pastatyta puošni kurorto biuvetė, jos sąmatos bendra vertė siekė 20 401,38 lito. Projektas buvo patvirtintas, bet dėl lėšų stokos biuvetė liko nepastatyta. 
Kadangi įvairiuose rašiniuose, pirmiausia J.Tumo – Vaižganto raštuose, „Viktorijos“ šaltinis buvo nekart pavadintas „Vytautu“, 1928 m. Sveikatos departamentas nusiuntė raštą Raudonojo Kryžiaus valdybai teiraudamasis, koks yra tikrasis šaltinio pavadinimas. Atsakyme pažymima, kad jo pavadinimas nepakeistas, žmonės iki šiol šaltinį vadina „Viktorka“, o Vytauto vardą priskiria galbūt patriotiškumo pagauti ar siedami šaltinį su Vytauto kalnu.  
S.Matulevičiaus tvirtinimu, oficialiai „Vytauto Didžiojo“ pavadinimas įtvirtintas 1930 m., kai visoje Lietuvoje buvo minėtos LDK Vytauto 500-osios mirties metinės. Sveikatos departamentas sutiko oficialiai pakeisti šaltinio vardą ir įpareigojo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizaciją tai atlikti su tam tikromis apeigomis. Po to „Viktorijos“ šaltinio pavadinimas neminimas jokiuose raštuose ir dokumentuose. 
Ir „Vytauto“ šaltinio vanduo dėl savo sveikatą stiprinančių savybių, ir šaltinį apsaugantis ledlaužis – žuvies skulptūra ilgainiui tarp gyventojų bei miesto svečių tapo bene populiariausia lankytina vieta Birštone. Prie skulptūros, dėl panašumo pramintos banginuku, buvo skiriami pasimatymai,  fotografuojamasi, žmonės ragaudavo jo vandenį. Banginukas tapo lengvai atpažįstamu Birštono akcentu, gausiai užfiksuotu tarpukario nuotraukose – nemažai jų išliko to meto albumuose, kolekcininkų archyvuose. Prie skulptūros mėgo fotografuotis miesto svečiai, šeimos, jaunimas, kunigai, organizacijų darbuotojai. 
Kai 1959 m. buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, pakilęs Nemuno vanduo apsėmė Banginuką. Nors miesto simbolis atsidūrė po vandeniu, niekuomet nebuvo pamirštas. Sovietmečiu jo atvaizdas naudotas ženkliukuose, kituose suvenyruose, o atkūrus šalies nepriklausomybę prigijo Birštono miesto herbe.  
Herbo mėlyname lauke yra pavaizduota šokanti fantastinė auksinė su sidabriniais dantimis žuvis, kuriai iš nugaros trykšta sidabrinė vandens čiurkšlė. Fantastinė žuvis pristatoma tarsi banginis, ant kurio laikosi kurorto praeitis ir ateitis. Birštono herbą sukūrė gerai žinomas dailininkas Arvydas Každailis, 1995 m. rugpjūčio 21 d. jį patvirtino LR Prezidentas.
Minint Birštono herbo 30-metį, Birštono muziejus iš savo fondų pasistengė surinkti eksponatus, kuriuose pavaizduotas miesto herbas bei jo simbolis – banginukas, dalį daiktų paskolino organizacijos, gyventojai. Pasak muziejaus direktoriaus S.Matulevičiaus, ši paroda veiks iki rudens, todėl jis kvietė birštoniečius savo namuose, stalčiuose, spintose paieškoti suvenyrų su banginuko atvaizdu ir atnešti į muziejų, papildyti ekspoziciją.
Tarp eksponatų – tarpukario ir vėlesnės fotografijos, Birštono miesto herbai, pavaizduoti vėliavose, ant medžio, audeklo, įvairių suvenyrų, Birštono savivaldybės įsteigti apdovanojimai, gimnazijos mokinių kūrybiniai darbai, banginuko skulptūrėlės iš stiklo, gipso, medienos, kurorto švenčių atributika, miesto svečių dovanos, asmeniniai gyventojų daiktai. Pats didžiausias eksponatas, netilpęs pro duris ir lankytojus pasitinkantis prie muziejaus durų,  yra skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinys, tarpukarinio Banginuko kopija, skirta Birštono herbo jubiliejinių metų paminėjimui, šio darbo užsakovas – Birštono turizmo informacijos centras.
S. Matulevičius prasitarė apie visuomenėje kilusią iniciatyvą  kartu su archeologais Nemuno dugne paieškoti vandens užlieto Banginuko skulptūros ir įvertinti jos būklę. Dar yra vilties, kad kada nors šią miesto legendą bus galima išvysti ir gyvai...
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Autorius: Dalė Lazauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama