Ar žodžio laisvė pavojuje?

Tokį klausimą galėtume skelbti pastarųjų savaičių svarbiausiu klausimu Lietuvoje. Vieni į jį atsako griežtu „ne“, kiti – tokiu pat griežtu „taip“. Piliečiai sujudo, išeidami į dešimttūkstantinius mitingus už žodžio laisvę arba kritikuodami tuos, kurie išėjo. Jei norėtume atsekti, kur viso šio sujudimo pradžia, galimai sutarimo taip pat nerastume. Į paskutinius mitingus žmonės rinkosi dėl LRT įstatymo pataisų, tačiau prisiminkime: mažesni prasidėjo dar praėjusių metų pabaigoje, kai dešimt minučių tylėjome, ragindami valdančiuosius neiti į koaliciją su „Nemuno aušra“. Nuo to laiko susivyniojo didelis nepasitenkinimo, kritikos ir įvairių protestų kamuolys.

Jei žiūrėsime tik į paskutinius mitingus bei reikalavimus valdžiai, gali atrodyti, kad problema nėra didelė. LRT įstatymo pataisos, regis, liečia tik tris aspektus: norima grįžti prie slapto balsavimo atleidžiant visuomeninio transliuotojo generalinį direktorių; siekiama sumažinti reikalingą balsų skaičių priimant sprendimą dėl atleidimo; keičiamos priežastys, kurios galėtų tapti pagrindu atleisti LRT vadovą. Klausiančiųjų, tai kur čia žodžio laisvės ribojimas, nuostaba suprantama. Tačiau įstatymo pakeitimai ir jų galimas poveikis nėra akivaizdus ar paprastas, o teisinių institucijų ekspertai pabrėžė visų trijų aspektų pavojų demokratijai.

Negalima pamiršti platesnio konteksto ir jau metus trunkančio dalies visuomenės nepasitenkinimo, kuris atsiskleidžia ne tik protestuose, bet ir daugybėje kitų iniciatyvų, pvz., diskusijose didmiesčiuose ir regionuose, asmenų ar organizacijų pasirinkimai nedalyvauti valdžios renginiuose, atsisakymai priimti apdovanojimus ar globą iniciatyvoms. Piliečiai visus metus įvairiais įmanomais būdais bando pasakyti pačių išrinktai valdžiai: jūs klystate, jūs darote tai, kam mes, rinkėjai, nepritariame. Galiausiai ta dešimties minučių tyla persikėlė į LRT eterį, kur tapo ne tik kovos už žodžio laisvę išraiška, bet ir atsakingos aktyvios visuomenės katalizatoriumi.

Valdantieji vis bando įtikinti, kad nori diskusijų, pritaria piliečių iniciatyvoms, „širdyje palaikydami protestuojančiuosius“, tačiau toliau eina savo pasirinkta kryptimi – jau metai girdime vis laužomus pažadus daugiau nemeluoti, įsiklausyti, atsižvelgti į siūlymus. Aktyvūs piliečiai atsiduria keistoje situacijoje: taip, valdantieji nedraudžia protestuoti, kviečia išsakyti savo poziciją ir nuomones, kalbasi su žmonėmis, tačiau tas tariamas klausymasis ir pastangos susitarti neatsispindi sprendimuose. Esame raginami tiesiog pasitikėti, kad priimami LRT įstatymo pakeitimai neribos žodžio laisvės. Savaime tie pakeitimai žodžio laisvės gal neriboja. Tačiau jie sudaro lengvesnes sąlygas politikų piktnaudžiavimui valdžia, pasitelkiant visuomeninio transliuotojo valdymo kontrolės ar finansavimo mechanizmus. Ir kaip pasitikėti, kad šie ar kiti valdantieji nepasinaudos atsiradusia galimybe lengviau sukontroliuoti visuomenę, kai piliečių raginimai saugotis destruktyvių ir visuomenės saugumui grėsmę keliančių politikų negirdimi? Neskubama atsižvelgti ir į prašymus įvairias valstybės valdymo sritis atiduoti į kompetentingų specialistų rankas. Patikinimų nebeužtenka, pažadais nebetikima, nes jų nesilaikoma.

Aptarinėjant pilietinio veikimo aspektus, kyla dar vienas svarbus ir taip pat nesutarimus keliantis klausimas: ar teisinga tikėtis Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovų aiškios pozicijos dėl šios padėties? Viena vertus, katalikai yra kviečiami būti aktyviais piliečiais, elgtis pagal savo sąžinę ir jiems nereikia laukti vyskupų leidimo, kad galėtų išreikšti savo pilietinę poziciją ar imtųsi veiksmų. Kita vertus, Bažnyčia – ir kaip institucija, ir kaip bendruomenė – dažnai būna aktyvi bei reikšminga veikėja sprendžiant svarbius visuomenės klausimus. Jos įsitraukimas paprastai grindžiamas tuo, kad Bažnyčiai rūpi moralinis visuomenės veidas, skriaudžiamų, kenčiančių ar tų, su kuriais elgiamasi neteisingai, gerovė; ji gina ir saugo žmogaus laisvę. Tad Bažnyčios vadovų tyla gali būti interpretuojama nevienareikšmiškai... Galbūt nesikišama, nes situacija matoma ne kaip kova už laisvą žodį ir veiksmingą pilietinį aktyvumą, bet kaip vien techninių klausimų sprendimo procesas. Arba nematoma pavojų visuomenės moralei, pasitikėjimui, saugumui ir atsparumui įvairioms išorinėms ir vidinėms grėsmėms, kuriuos įžvelgia didelė dalis visuomenės. Liūdniausia būtų, jei ši tyla dengia pragmatišką prisitaikymą ar net pritarimą valdančiųjų pasirinktai laikysenai.

Kai vis daugiau įvairių institucijų pareiškia pozicijas ir palaiko už savo pamatines teises ir laisves kovojančius piliečius, nepritaria ciniškam, neatsakingam politikų elgesiui, kai šalies egzistencijai grėsmę kelia išoriniai pavojai, o čia gyvenančių nerimą didina politikų neatsakingumas, Bažnyčios vadovų tyla motyvuojama tuo, kad ji yra virš žemiškų rūpesčių ir rūpinasi dangiškais reikalais – neįtikina. Tokia laikysena tolstama nuo žmonių jų kasdienybėje, o pati Bažnyčia tampa tik proginiu papuošalu, neaktualia visuomenės gyvenime.

Bet vis dar verta tikėtis, kad ir šioje krizėje, ir kilus didesnėms grėsmėms, Bažnyčia kaip motina ateis paguosti ir sustiprinti, įkvėpti ir padrąsinti piliečius ginti laisvę ir puoselėti atsakomybę už savo šalį. 

2026 m. sausio Artuma

Autorius: Toma Bružaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama