„Istorinės paralelės“. Kada susitarsime dėl vieningo lietuvių tautos istorinio pasakojimo?

Istorinė atmintis yra svarbi valstybės, tautos ir bendruomenės tapatybės dalis, kuri apsprendžianti jos dabartį ir ateitį. Istorinę atmintį formuoja papročiai ir istorijos politika. Šiuo metu istorinė atmintis yra tapusi informacinio ir kultūrinio karo sudedamąja dalimi, todėl nuo sėkmingai vykdomos istorinės politikos priklauso dabarties suvokimas ir ateities projekcijos.

Nacionalinio saugumo strategijose nėra pakankamai įvertinta nacionalinė istorijos politika. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Ekspertų nuomone, visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu turi būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų. 

Dabar viešoje erdvėje verda daug ginčų. Kas buvo Salomėja Nėris – tautos lakštingala ar išdavikė? Justinas Marcinkevičius – genialus poetas ar propagandistas? Kazys Škirpa – pasiaukojantis kovotojas už laisvę ar nacių kolaborantas? Lietuviai – žydšaudžiai ar žydų gelbėtojai?

Diskutuoja Istorijos instituto vadovas Aurimas Švedas ir Vilniaus universiteto TSPMI dėstytoja, filosofė Nerija Putinaitė. 

Laidą „Istorinės paralelės" remia Medijų rėmimo fondas.

Viršelio iliustracija: pexels.com

Autorius: Raigardas Musnickas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama