„Istorinės paralelės“. Kas bendro tarp Miuncheno susitarimo ir Ukrainos karo baigties?
Žinių radijas
Turinį įkėlė
JAV tarpininkaujant, bandoma užbaigti karą Ukrainoje. Tačiau susidaro įspūdis, kad Amerika ne tik nuolaidžiauja Putino režimui, bet ir stengiasi pateisinti Ukrainos okupaciją. Tik išrinktas Donaldas Trumpas kalbėjo apie tai, kad užpultos šalies lyderis neteisėtas, kad Ukraina privalės atiduoti užgrobtas teritorijas Rusijai, o jeigu norės Amerikos užtarimo, tai turės atiduoti ir dalį naudingųjų iškasenų.
Europai nerimą kelia tokia JAV pozicija, pasikalbėjimai su Rusijos diktatoriumi ir net noras naikinti sankcijas ir siūlymai grąžinti agresorę prie pasaulio įtakingųjų stalo.
Toks nuolaidžiavimas Rusijai vis dažniau lyginamas su praėjusio amžiaus Miuncheno susitarimu. 1938 m. rugsėjo 28-30 d. Miunchene vykusios konferencijos metu buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jis numatė, kad Čekoslovakija turi perduoti Vokietijai Sudetus ir kitus pasienio rajonus.
Po šio susitarimo Čekoslovakija, likusi viena, bijojo veltis į karą su Vokietija, todėl reikalavimus priėmė. Šalis prarado apie penktadalį savo teritorijos. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko. Po kelių mėnesių, 1939 m. kovo 15 d., Vokietija užgrobė visą Čekoslovakiją.
Diskutuoja: Istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius ir istorikas, rašytojas Robertas Petrauskas.
Laidą „Istorinės paralelės" remia Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Raigardas Musnickas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
