Vilniaus kurčiųjų mokykla: nuo pokario iki Nepriklausomybės

Vilniaus kurčiųjų mokykla: nuo pokario iki Nepriklausomybės...Ramunė BUIKAUSKIENĖ 2025 m. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centrui (LKNUC) sukanka 80 metų – tiek laiko Vilniuje be pertraukos vyksta kurčiųjų mokymas. Šiame straipsnyje apžvelgiama Vilniaus kurčiųjų mokyklos raida nuo pokario iki Nepriklausomybės. Publikacija remiasi Mildos Pošytės knygoje „200 metų Vilniuje“ publikuotais pedagogų ir asmeniniais autorės atsiminimais – ji pati XX a. 7–8 dešimt. dirbo šioje mokykloje. Sugrįžimas į klases po karo Antrojo pasaulinio karo metu kurčiųjų mokymas Lietuvoje buvo nutrauktas. Tačiau 1944 m., karui einant į pabaigą, pedagogė Marija Stelmošenko ėmėsi iniciatyvos – ji pradėjo ieškoti mokyklinio amžiaus kurčių vaikų. Nors Vilnius buvo sugriautas, paštas ir transportas beveik neveikė, jai pavyko surinkti 26 mokinius. 1944 m. LTSR švietimo komisariatas mokyklą atgaivino. Prieš karą kurčiųjų mokytoja dirbusi Stefanija Paukštytė (Grinevičienė) komisariate ėjo specialiųjų mokyklų inspektorės pareigas. Naujai atidarytos mokyklos direktore buvo paskirta Agnė Pacenkaitė. Pradžioje mokykla neturėjo nuolatinės vietos, mokiniai mokėsi įvairiose Vilniaus mokyklose. Tuo metu mokykloje galėjo mokytis tik Vilniaus miesto ir netolimų vietovių mokiniai. Mokyklai reikėjo patalpų, kur šie vaikai galėtų patogiai mokytis. 1945 m. mokyklai paskirtas medinis dviejų aukštų namas, Konarskio g. 33, tačiau jo būklė buvo prasta, reikėjo didelio remonto. Laimė, nuo 1945 m. mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Jonas Glembockis, kurio pastangomis mokykla buvo remontuojama. Prie mokyklos buvo sodas, daržas, laikomi naminiai gyvuliai. Sąlygos gerėjo, tačiau daugėjant mokinių patalpos darėsi ankštos. Dvi klasės su ambulatorija buvo perkeltos į Raudonosios Armijos (dabar – Savanorių) prospektą. 1949 m. įkurtas bendrabutis Giedrio g. (dabar – Šv. Ignoto), iš kur mokiniai kiekvieną dieną eidavo į pamokas kelis kilometrus pėsčiomis. Rengiami vadovėliai ir programos 1947 m. stipriai augant mokinių skaičiui darbą pradėjo nauji pedagogai, tarp kurių: J. Šnaras, G. Ruzgienė, P. Zadlauskaitė, S. Vaiciukaitė, K. Vaškytė, taip pat dirbti grįžo S. Grinevičienė. Pamokos vyko pagal pačių pedagogų sudarytą programą, mokytojai rengė ir kurtiesiems pritaikytus vadovėlius. M. Stelmošenko ir J. Glembockis, savo darbo patirtimi noriai dalinosi su jaunais mokytojais. 1950 m., pagal Rusijos TFSR programas, buvo sudarytos naujos mokymo programos. Šioje mokykloje mokymas vyko tik iki 8 klasės. Per šiuos metus mokiniai įgydavo pradinės mokyklos išsilavinimą. Pagrindinė to meto kurčiųjų mokymo kryptis – kurčiąjį ruošti dirbti ir gyventi girdinčiųjų visuomenėje. Todėl mokymo procesas vyko žodine kalba, didelis dėmesys skirtas tarties lavinimui. Gestai buvo draudžiami, laikomi tik pagalbine mokymo priemone. Naujoji mokykla 1960 metais Vilniaus kurčių-nebylių mokykla pervadinta Vilniaus kurčiųjų mokykla-internatu. Po metų ji persikėlė į naujas patalpas Filaretų gatvėje. Vietą mokyklai statyti parinko direktorius Bronius Jauniškis (dirbo 1957–1966 m.). Statant mokyklą daug prisidėjo pedagogai ir mokiniai. Mokykla buvo suprojektuota maždaug 150 mokinių, joje įrengtos siuvimo, stalių, batsiuvių klasės, fizikos, gamtos kabinetai, aktų ir sporto salės. Mokiniai, gyvenantys mokykloje, turėjo tvarkyti aplinką, prižiūrėti didelius daržų ir gėlynų plotus. Nuo pavasario iki rudens šalnų mokykla skęsdavo žieduose. Mokymo metodai ir kurčiųjų ugdymas Tarybinė surdopedagogika išgyveno eksperimentų laikotarpį. Kalbos technikai skirta daug dėmesio: garsų tarimo mokymas, skaitymas iš lūpų, žodynėlių rašymas, individualios tarties pamokos. 1976 m. klasėse įrengta klausą stiprinanti aparatūra. Kiekvienais metais mokiniai dalyvaudavo raiškaus skaitymo konkursuose. Mokiniai buvo priimami į mokyklą su švietimo ministerijos siuntimais. Vilniuje gyvenantys vyresniųjų klasių mokiniai į pamokas ateidavo iš namų, kiti gyveno internate. Tuo metu pamokos vyko ir šeštadieniais. 1961 m. mokykla išleido pirmąją dvyliktokų laidą. Per dvylika mokslo metų jie įgydavo aštuonmetės mokyklos išsilavinimą. Tuo metu dauguma kurčiųjų baigdavo dvylika klasių, o vėliau eidavo mokytis į vakarinę kurčiųjų mokyklą. Tačiau kai kurie, sulaukę 16 metų, pereidavo mokytis į amatų mokyklą. Tuo metu buvo nusistovėjusi griežta tvarka. Rytais visi mokiniai išeidavo į koridorių ir darydavo mankštą. Visi dėvėjo mokyklines uniformas: mergaitės – rudas sukneles su sintetinėmis prijuostėmis, berniukai – mėlynos spalvos švarkelius ir kelnes. Daug dėmesio skirta praktinių įgūdžių ugdymui: mokiniai tvarkė klases, valgyklą, koridorius, plovė indus, dirbo darže. Tuo metu gimė kelionių ir ekskursijų tradicija, tačiau pokario sąlygomis kelionės nebuvo tolimos. Vėliau radosi galimybė rengti ir tolimas ekskursijas, tuomet mokiniai su pedagogais aplankė daug užsienio miestų, taip pat vyko į keliones po Lietuvą. Nuo 1966 iki 1985 metų mokyklai vadovavo Leonas Geleževičius, kuris jau turėjo surdopedagogo patirtį, įgytą vadovaujant Rusnės kurčiųjų mokyklai. Direktorius, gerai pažindamas kurčiųjų psichologiją, pedagogams padėdavo rasti atsakymus į iškylančius klausimus. Amatų mokymui didelė reikšmė Kurčiųjų mokymo istorijoje ilgą laiką prioritetas buvo teikiamas amatams, nes kurčiasis buvo įsivaizduojamas tik amatininku. Nuo pat mokyklos atkūrimo po karo joje buvo mokoma staliaus, šaltkalvio, siuvėjo ir kitų darbų. Amatų mokymas iš pradžių vykdavo kasdien po pamokų. Naujoje mokykloje jau buvo amatų mokymo bazė ir geros sąlygos mokymuisi. Kasmet mergaitės, vadovaujamos darbų mokytojos K. Vaškytės, ausdavo didelių matmenų kilimus, kuriais puošdavo mokyklos sienas. Mokslo metų pabaigoje buvo rengiamos respublikinės amatų parodos. Dvyliktos klasės mokiniai laikydavo kvalifikacinius egzaminus. Sportas Visais laikais sportas buvo vienas populiariausių daugumos kurčiųjų laisvalaikio užsiėmimų. Čia reikėdavo įdėti mažiausiai pastangų aktyvinti mokinius, dauguma rodė iniciatyvą patys. Jau pokario metais sportininkų ugdymą pradėjo Z. Liubinavičius ir R. Ragauskaitė, Vėliau buvo rengiamos respublikinės kurčiųjų spartakiados. Daugelį kurčiųjų į sporto kelią atvedė buvusi ilgametė mokytoja V. Marcalienė, tarp jų ir pasaulinių žaidynių medalininkus: Lidiją Ruzgytę, Oną Jurevičiūtę, Sergėjų Samochvalovą, Arūną Kubaitį. Mokyklos pastato plėtimas Pagal 1970–1971 mokslo metų statistinius duomenis mokykloje mokėsi 176 mokiniai. Mokyklos pastatas dar buvo be priestato, tad viena pusė pastato buvo klasės, o kita – miegamųjų zona. Zonos buvo užvertos didelėmis pertvaromis su durimis. Antrame aukšte miegojo mergaitės, trečiame – berniukai. Prausykloje buvo tik šaltas vanduo. Vadovaujant direktoriui Juozui Benecijui Ignatavičiui (dirbo 1985–1987 m.) buvo suprojektuotas ir pradėtas statyti mokyklos priestatas su sporto sale ir bendrabučiu. Po jo dirbusi direktorė Dalia Baltušienė (dirbo 1987–1994 m.) toliau rūpinosi mokyklos priestato statyba, jo interjeru. 1988 m. priestatas buvo užbaigtas. (LSK) Nuo 1945 metų kurčiųjų mokykla Vilniuje veikia be pertraukų. Iš viso 80 metų. Iš pradžių mokyklai buvo skirtas pastatas Konarskio gatvėje. 1961 metais mokykla persikėlė į dabartines patalpas, į Filaretų gatvę. Mokykla kelis kartus keitė pavadinimą. Dabar ji vadinasi Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras. Parašai po nuotr. Senoji mokykla Konarskio g. 33. Siuvimo egzaminas 1956 m., priekyje viduryje – S. Banelytė. Su direktoriumi B. Jauniškiu, mokytojais ir mokiniais prie mokyklos Konarskio g. 33, 1958 m. LKNUC archyvo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama