J. Des Georges: kad būūtume sėkmingi, reikia daug pastangų

J. Des Georges: kad būūtume sėkmingi, reikia daug pastangų...Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Tarptautinį pripažinimą pelniusios JAV tėvų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, organizacijos „Hands and Voices“ („Rankos ir balsai“) vadovė Janet DESGEORGES 2024 metų spalio mėnesį bendrijos PAGAVOS organizuotoje konferencijoje teigė, kad viso pasaulio tėvai savo atžaloms trokšta tų pačių dalykų: kad jų vaikams pasisektų, kad jie gyventų turiningą ir laimingą gyvenimą. Aptarė šeimos ir švietimo įtaką kelyje į šiuos tikslus. Ponios Janet šeimoje užaugo 3 dukros – dvi girdinčios ir viena kurčioji. Kai gimė Sofija, JAV taip pat dar nebuvo naujagimių klausos tikrinimo. Kad mažoji negirdi, tėvai sužinojo, kai mergaitei buvo 2 metai. Motina iki šiol prisimena, kaip ji, tuo metu nieko nepažinodama iš kurčiųjų aplinkos, sielvartavo: kaip mes galėjome gyventi ir nesuprasti, kad mūsų mažylė negirdi? Ir kaip mes gyvensime toliau? „95 proc. kūdikių su klausos negalia gimsta girdinčiųjų šeimose, tad didžioji dauguma šių vaikų tėvų visai nežino, ką reiškia gyventi negirdint“, – pabrėžė viešnia. „Nėra vieno teisingo atsakymo į tėvams kylančius klausimus, nes būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius“, – kelis kartus pakartojo Janet. Taip pat pripažino, kad ir ji pati iš pradžių pagalbą dukrai organizavo iš girdinčio žmogaus pozicijų. Kelias į supratimą, kad svarbiausia yra paisyti dukros poreikių, nebuvo paprastas. Vertas išsamios analizės ir dar vienas „Hands and Voices“ vadovės pastebėjimas, kurį ji išsakė perfrazuodama tarptautinio švietimo autoriteto Christie Yoshinaga-Itano mintį: kurtumas tampa negalia tuomet, kai švietimo sistema nuvilia vaikus ir jų šeimas. Taip pranešėja leido suprasti, kad ne kurtumas suponuoja negalią, o visuomenės požiūris į jį, taip pat – ir kiek dar daug šiame pasaulyje reikia nuveikti dėl kurčių vaikų. Organizacijos vadovės patirtis Lektorės pranešimas buvo iš 2 dalių: tai motinos žinia tokio paties likimo šeimoms ir nacionalinės JAV tėvų organizacijos veiklų pristatymas Lietuvos auditorijai. Nors temos pranešime buvo glaudžiai persipynusios, pabandysime jas kiek atskirti. Pirmiausiai trumpai stabtelėsime prie JAV organizacijos išsikeltų tikslų. Advokacija, mentorystė ir savanorystė, šviečiamoji veikla ir pagalba įtraukųjį ugdymą vykdančioms institucijoms bei jose dirbančioms komandoms, kurčius vaikus auginančių tėvų tarpusavio bendrystės stiprinimas – tokie svarbiausi „Hands and Voices“ tikslai. Kodėl toks svarbus advokacijos darbas, t. y. dalyvavimas tėvų interesų lauke esančių projektų bei įstatymų rengime? Nuo to priklauso, kokios pagalbos gali tikėtis kurčio vaiko šeima įvairiose srityse, komentavo lektorė. Kodėl ne mažiau svarbu kurčių vaikų tėvams bendrauti tarpusavyje? Tai padeda dorotis su iššūkiais ir rasti geriausius sprendimus, teigė pranešėja. Kiekviena tėvų organizacija taip pat neišvengiamai susiduria su itin svarbia užduotimi: padėti negirdinčio vaiko aplinkai – jį supantiems specialistams ir visiems žmonėms suprasti, ko reikia klausos negalią turinčiam vaikui, ir užtikrinti jam prieigą prie informacijos ir komunikacijos. Iš nelengvos kolektyvinės ir asmeninės šios srities patirties J. DesGeorges parengė vadovą mokytojams, kurie dirba ir dirbs su kurčiais vaikais. Tarp kitų reikšmingų pastebėjimų: raginimas tėvams pasirūpinti, kad mokykloje būtų specialistų komanda, kuri padėtų vaikui mokytis sakytinės kalbos. Taip pat pagal galimybes vaikui keltų komunikacinių kalbinių tikslų: pvz., išmokti ne vieną, o daugiau kalbų. Pranešėja atkreipė dėmesį, kad kartais tenka pripažinti, jog kai kuriems vaikams su klausos negalia mokytis specialiojoje mokykloje yra tinkamesnis sprendimas, nei įtraukiuoju būdu. Apie įsitraukimą į mentorystę ir savanorišką šeimų, įskaitant ir kurčią jaunimą, veiklą bene tinkamiausia bus atskleisti per gausius Janet teiktus pavyzdžius iš savo ir kitų amerikiečių šeimų gyvenimo. Motinos patirtis Priimti savo vaikui geriausius sprendimus – tai ir pripažinti vaiko kurtumą bei mokytis sugebėti jam padėti pagal jo poreikius, akcentavo lektorė. „Išsiaiškinkite, koks mokymosi būdas jūsų vaikui paveikiausias“, – patarė J. DesGeorges ir pateikė įdomų pavyzdį iš vienos jų bendruomenės šeimos istorijos. Minėtai mergaitei labiausiai padėjo skaitymas garsiai. Dėl to, kad padėtų dukrai taip, kaip jai to reikėjo, tėvai susipažino su kurčiais žmonėmis, mokėsi gestų kalbos, ėmėsi veiksmų dukrai pasivyti bendraamžių kalbos raidą ir kitų sprendimų. Motina pripažįsta, kad informacijos, kaip atrodo geras kurčiųjų ugdymas, yra daug, bet „ko reikia jūsų vaikui“, teks atrasti patiems. „Mokykloje, kurioje mokosi 1000 vaikų, tarp kurių yra tik 3–5 kurtieji – kaip užtikrinti unikalius kurčiųjų poreikius? Kaip mes galime padėti švietimo sistemai ir kaip mes, kaip tėvai, galime atstovauti savo vaiko interesams?“ – vis kėlė ir kėlė naujus klausimus pranešėja. Beje, pastaruosius du dalykus ragino derinti tarpusavyje. Motinos teigimu, 70 reikalavimų mokyklai – ne pats optimaliausias kelias, kuris jūsų vaiką atves į sėkmę. Tad tenka iš pradžių atsirinkti, kas svarbiausia. Suprantamas siekis, kad informacija per pamokas būtų vizualizuota. Po ilgų tėvų derybų su mokykla dėl subtitrų, svarstymų, kaip juos įdiegti, anksčiau minėta mergaitė pareiškė: „Nekenčiu subtitrų, nes juos reikia skaityti!“ Įstatymas gal ir įpareigoja informaciją vizualizuoti, svarstė garsiai pranešėja, bet kartais geriau išgirsti, ko reikia konkrečiam žmogui, nei reikalauti to, kas priklauso formaliai. Beje, tąkart pati mergaitė pasiūlė mokyklai, vietoj subtitrų, „sustiprinti garsą pamokose“. Pranešėja rėmėsi ir savo dukros, Sofijos, pavyzdžiu. Teoriškai Sofija su klausos aparatais klasėje girdėjo 95 proc. informacijos. Tačiau tai galiojo tyloje. Triukšme jos gebėjimas suvokti akustinę informaciją sumažėdavo iki 28 proc. Ką daryti? Šeima problemą sprendė mažyčiais išsikovotais pakeitimais. Pvz., pasiekė, kad klasės kėdžių kojos būtų apklijuotos ir traukomos nekeltų triukšmo. Susitarimas su mokytoja, kad dalį informacijos pateiks dukrai už klasės ribų, ne triukšme, arba dukrai tam tikrais atvejais bus įduodamas mikrofonas klasėje. Vėliau pranešėja šiuos ir kitus (pvz., patyčių suvaldymas) savo pateiktus pavyzdžius pavadins „smulkmenomis“, kurias būtina „sutvarkyti“, kad mokymosi procesas būtų sklandus, o vaiko savijauta gera. „Labai svarbu nuolat stebėti savo vaikų pažangą“, – pabrėžė lektorė. Kadangi klasėje retai kada būna tylu, tai supratę tėvai kreipėsi dėl GK vertėjo paslaugų. Paaugusi į savo ugdymo proceso tobulinimą įsitraukė pati Sofija, ji padėjo mokytojams suprasti, kokios pagalbos jai reikia ir kaip ją tinka teikti. Labai svarbu suformuoti vaikui skaitymo ir rašymo įgūdžius. Tad pranešėja ragino nedelsti: iki 10 metų mokinys mokosi skaityti, o vėliau skaitymas turi būti skirtas dalykų mokymuisi. Taip pat visų klausos negalią turinčių vaikų visame pasaulyje laukia toks pat iššūkis: klausytis kalbančiojo ir kartu konspektuoti. „Galbūt pavyks susitarti, kad specialusis pedagogas ar kitas darbuotojas sukonspektuos lektoriaus kalbą jūsų vaikui?“ – patarė, kokia galėtų būti išeitis, pranešėja. Vadinasi, ir JAV tai dar neišspręstas klausimas?.. Šeimos indėlis į skaitymo ir supratimo įgūdžių formavimą taip pat reikšmingas. Kaip praeitus etapus, motina minėjo kortelių kabinimą ant durų, šaldytuvo ir kitų buities apyvokos daiktų. Dar prisipažino ne tik mokiusi kurčią dukrą pamilti knygas, bet ir taikiusi Sofijai kitokias skaitymo strategijas, nei savo girdinčioms dukroms. „Kartais kurčiam vaikui prireikia 5 tūkst. kartų pakartoti žodį, kad suprastų jo reikšmę“, – apie atkaklumą, kuris niekada negali išblėsti, kalbėjo pranešėja. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Amerikoje dalį kurčių vaikų vaikystės „pavagia“ sakytinės kalbos mokymosi pratybos namuose. Vis dėlto vaikui reikia „patirti vaikystę“, todėl laisvo laiko stygių būtina kompensuoti intensyvesniu ir turiningu laisvalaikiu, ragino neišleisti iš akių bendražmogiškų dalykų J. DesGeorges. Negirdinčiam vaikui reikia „draugų sistemos“ – toliau kitus „reikia“ vardijo p. Janet. Sofija negirdėjo mokyklinio skambučio, todėl buvo susitarta, kad apie skambutį mergaitę informuos draugai. Tėvams pavyko pasiekti, kad dėl jos ne tik bendraklasiai, bet visa mokykla išmoko gestų kalbos. Baseiną lankė kartu su kurčiaisiais, nes su girdinčiaisiais, išsiėmusi klausos aparatus, jausdavosi labai vieniša. Į stovyklas vykdavo ir su girdinčiaisiais, ir su kurčiaisiais, tai padėjo dukrai susikurti mišrų draugų ratą, rasti vietą ir vienoje, ir kitoje bendruomenėje, arba, kaip įvardino lektorė, tapti atvira pasauliui. „Su dukra „augo“ ir jos identitetas“, – sakė viešnia. Šiame įtraukties ir asmenybės formavimosi kelyje šeima ypatingą reikšmę skyrė sportui, nes jis esą ne tik leidžia ugdyti gebėjimus, stiprina kūną ir dvasią, bet ir atveria kelius naujoms pažintims, draugystėms ir patirtims. Svarbus vaidmuo priimant kurtumą tenka ir patiems kurtiesiems. Vienos šeimos prašymu Sofija tapo mažos mergaitės mentore. Kantrumu, atsidavimu ir pavyzdžiu ji įkvėpė mokinukę nesigėdyti savo kurtumo: jos globojamoji pagaliau nusiėmė gobtuvą ir nustojo per pamokas slėpti klausos aparatus. Laimėjo ir pati mentorė: ji įsivertino savo išsiugdytas stiprybes, kitaip ėmė priimti negirdėjimą ir didžiuotis savo unikalumu. „Jeigu negirdintis vaikas mato tėvus sielvartaujančius dėl jo negirdėjimo, kaip jis gali teigiamai žiūrėti į savo kitoniškumą? Jie mus stebi, tad nenuvilkime jų, parodykime, kad didžiuojamės jais“, – ragino lektorė. Paruošti vaikus gyvenimui „be mūsų“ Jeigu kam susidarė įspūdis, kad DesGeorges šeima savo dukrai Sofijai barstė smėliuku visus gyvenimo keliukus, teks nusivilti. Tėvai daug reikalavo ne tik iš savęs, dukros aplinkos, bet ir iš jos pačios. „Mes turime padėti savo vaikams būti savarankiškiems“, – pabrėžė pranešėja. Dėl to dukrai anksti įtaisė vibruojantį žadintuvą – atsakomybę už atsikėlimą laiku prisiimti pačiai. Mergaitei augant plėtėsi ir jos atsakomybių laukas. Kai J. DesGeorges dukra studijuodama koledže ieškojo vasarą darbo, ne kartą išgirdo neigiamą atsakymą: „Nemanome, kad kurčia mergina gali dirbti kavinėje.“ Atrodytų, tėvams reikėjo eiti ir tarpininkauti savo atžalai, padėti įrodyti, kad ji gali. Tačiau buvo kitaip: „Nesvarbu, kad dešimtis kartų girdėjai „ne“, turi bandyti vėl ir vėl“, – ragino tėvai savo dukrą ir laukė jos žingsnių. „Turim ugdyti savo vaikų užsispyrimą ir ryžtą“, – sakė. Buvo metas, neslėpė motina, kai Sofija pasirinko netinkamus draugus. Jai teko išmokti savo pamokas, nes, anot J. DesGeorges, „aš, motina, negaliu užkirsti kelio visoms problemoms“. Paklausta, ką darytų kitaip, jei galėtų nueitą kelią pakartoti iš naujo, viešnia iš JAV sakė: „Būtinai skirčiau daugiau laiko savo girdinčioms dukroms.“ Amerikietės nuomone, joms trūko tėvų dėmesio. Renginiui pasibaigus pirmininkė Rima Sitavičienė sakė, kad J. DesGeorges patirtis ir lyderystė taip įkvepia, kad ji linkėtų visai Lietuvos kurčius ir neprigirdinčius vaikus auginančiai tėvų bendruomenei sekti jos pavyzdžiu, semtis jėgų ir optimizmo ilgai kelionei į sėkmę. (Lengvai skaitoma kalba) Kurčius ir neprigirdinčius vaikus auginančių tėvų organizacijos iš JAV vadovė Janet DesGeorges Lietuvoje skaitė pranešimą. Ji ragino tėvus ginti savo vaikų teises ir prisidėti prie jų ugdymo. Motinos ir vadovės nuomone, sėkmė gyvenime ateina pas tuos, kurie mokosi, dirba, yra atkaklūs. (Parašai po nuotraukomis) PAGAVOS lyderės ir renginio viešnios iš JAV ir Austrijos. Konferencijos „Aš ne kurčias meilei“ dalyviai. Pranešėja Janet DesGeorges. Ponia Janet su svečiu iš Latvijos Olaf Slutins. PAGAVOS archyvo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama