Kurčiųjų švietimui Vilniuje - 220 metų: neįtikėtinai sunki pradžia

Kurčiųjų švietimui Vilniuje - 220 metų: neįtikėtinai sunki pradžia...Parengė Ramunė BUIKAUSKIENĖ Šiemet minime reikšmingą sukaktį – 220 metų nuo kurčiųjų švietimo pradžios Vilniuje. Remdamiesi pedagogės Mildos Pošytės knygomis „Kelias iš tylos pasaulio“ ir „200 metų Vilniuje“, Lenkijos humanitarinių mokslų profesoriaus B. Szcepankowskio moksliniais darbais bei bendradarbiaudami su kurčiuoju istoriku Vladimiru Melekhovets iš Minsko, parengėme apžvalgą apie kurčiųjų švietimo raidą. Šiame straipsnyje ypatingą dėmesį skiriame kurčiųjų švietimo ištakoms, papildydami naujais, dar neskelbtais faktais. Lietuvos kurčiųjų švietimo istorija – tai dramatiškas kelias, paženklintas dideliais iššūkiais ir ryžtu. Tuo metu, kai mūsų šalyje švietimo raida buvo lėtesnė, kaimyninėse valstybėse kurčiųjų mokyklos veikė be pertraukų: Latvijoje – nuo 1832 m., Estijoje – nuo 1866 m., Baltarusijoje – nuo 1920 m., o Lenkijoje – jau nuo 1817 m. Kaip gimė kurčiųjų švietimo idėja Vilniuje Ieškodami mūsų šalies kurčiųjų švietimo ištakų, turime persikelti net kelis šimtmečius atgal. Viename savo straipsnių Bogdanas Ščepankovskis rašė, kad viskas prasidėjo dar 1778 m. Tuo metu Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis iš vieno dvasininko išgirdo apie kurčiųjų institutą Paryžiuje, kurį neseniai įkūrė garsusis Abbe de l’Epée, šiandien vadinamas „kurčiųjų tėvu“. Sužavėtas iniciatyvos, Lenkijos karalius parašė laišką vyskupui Jonui Nepomukui Kosakovskiui, kuriame tikino apsvarstyti galimybę steigti panašų institutą Lenkijoje. Visgi tuo metu J. N. Kosakovskis šios idėjos įgyvendinti nesiėmė. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, J. N. Kosakovskis apsilankė Vienoje, kur savo akimis pamatė ten veikusį kurčiųjų institutą. Šis vizitas pakeitė jo požiūrį – jis nusprendė steigti mokyklą kurtiesiems Vilniuje. Grįžęs į Lietuvą, vyskupas nedelsdamas ėmėsi šios misijos. Jis kreipėsi į Vilniaus misionierių kongregaciją, aktyviai veikusią švietimo srityje. Kartu su vienuolyno vizitatoriumi Andžėjumi Poliu jis surado žmogų, galintį įgyvendinti šį projektą – vokiečių kalbos ir teologijos profesorių Anzelmą Zigmantą (Anzelm Zygmunt). 1804 m. liepos mėnesį, būdamas 36 metų, A. Zigmantas pradėjo naują savo gyvenimo etapą – kurčiųjų pedagogo. Jis išvyko į Vieną, kur metus praktikavosi kurčiųjų institute, vadovaujamame I. May – Abbe de l’Epée mokinio. Čia įgijo reikalingų žinių apie kurčiųjų mokymą ir, išlaikęs egzaminą, 1805 m. rugpjūtį grįžo į Vilnių. A. Zigmantas kartu su misionieriais nedelsdamas pradėjo kurtiesiems skirtos mokyklos steigimo darbus. Tačiau kelias iki pirmosios kurčiųjų mokyklos Lietuvoje atidarymo buvo ilgas, dramatiškas ir kupinas posūkių. Būta net trijų bandymų įsteigti kurčiųjų mokyklą, kol pagaliau ši iniciatyva buvo oficialiai įgyvendinta. Pirmasis bandymas: Vilniaus misionierių kongregacijos iniciatyva Lietuvos valstybės istorijos archyve aptiktas vertingas dokumentas – tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Jeronimo Stroinovskio rašyto pranešimo kopija, adresuota Rusijos užsienio reikalų ministrui kunigaikščiui Adomui Jurgiui Čartoriskiui – atskleidė svarbą informaciją apie A. Zigmanto mokslinius pasiekimus ir jo siekį padėti kurtiesiems. Po metų praktikos Vienos kurčiųjų institute A. Zigmantas ne tik išlaikė egzaminą, bet ir, dalyvaujant universiteto profesūrai, viešai apgynė mokslinį vardą Vilniaus universitete. Šioje pranešimo kopijoje minima, kad buvo išleistas oficialus potvarkis, patvirtinantis A. Zigmanto žinias ir gebėjimą mokyti kurčiuosius. Tai patvirtino ir Vienos kurčiųjų instituto direktoriaus Juzefo Franko laiškas. 1805 m. rugsėjį buvusioje Šv. Juozapo ir Šv. Nikodemo bažnyčioje, kurią buvo perėmę Vilniaus misionieriai, duris atvėrė pirmoji Lietuvoje kurčiųjų mokykla, kurios vadovu tapo A. Zigmantas. Vilniaus laikraščiuose plačiai paskelbus žinią apie mokyklos įkūrimą, buvo pridėtas skelbimas, kviečiantis į mokyklą stoti šešis mokinius. Šis įvykis tapo vienu svarbiausių atspirties taškų Lietuvos kurčiųjų švietimo istorijoje, žyminčiu ne tik mūsų šalies kurčiųjų ugdymo, bet ir integracijos į visuomenę pradžią. Nepaisant palankių aplinkybių, carinėje Rusijos imperijoje, norint oficialiai atidaryti ugdymo įstaigą, buvo būtina gauti leidimą iš Sankt Peterburgo, aukščiausiu politiniu lygmeniu. Kol formalumai buvo sprendžiami, A. Zigmantas privačiai mokė kurčią berniuką Janeką Rajeckį (o galbūt ir kitus vaikus). Tam, kad mokymas būtų efektyvesnis, mokytojas sukūrė ir išspausdino pirmąją Lietuvoje pirštų abėcėlę, paremtą Vienos pirštų abėcėlės modeliu. 1806 metų pavasarį šios pirštų abėcėlės egzempliorius buvo iškilmingai padovanotas Vilniaus universiteto tarybai siekiant atkreipti dėmesį į kurčiųjų vaikų švietimo svarbą. Tačiau Vilniaus kurčių ir nebylių institutui taip ir nebuvo lemta atsidaryti. Sužinojusi, kad Rusijos imperijos teritorijoje yra specialistas, galintis mokyti kurčiuosius, imperatorienė Marija Fiodorovna pasiūlė A. Zigmantui vadovo pareigas savo įsteigtoje kurčiųjų mokykloje. Atsisakyti buvo sudėtinga, tad A. Zigmantas turėjo priimti imperatorienės pasiūlymą. Likimas lėmė, kad A. Zigmantas, pradėjęs kurčiųjų švietimo istoriją Lietuvoje, tapo pirmuoju rusų kurčiųjų vaikų mokytoju. Išvykus mokyklos direktoriui, kurčiųjų mokymas Vilniuje nutrūko. Ši istorija ne tik leidžia susipažinti su A. Zigmanto asmenybe, bet ir atskleidžia politines to meto aplinkybes, kurios sutrukdė kurčiųjų švietimo pradžiai įgauti pagreitį. Antrasis bandymas: kunigo Anzelmo Zigmanto sugrįžimas Po kelerių metų, 1810 m., kai A. Zigmantas dėl prastėjančios sveikatos grįžo į Vilnių ir ėmė privačiai mokyti kurčius vaikus, kurčiųjų švietimo idėja vėl atgijo. Sugrįžus vieninteliam kvalifikuotam šalies kurčiųjų mokytojui kunigų misionierių kongregacija vėl ėmėsi iniciatyvos organizuoti mokyklą kurtiesiems, rūpinosi jos steigimu, prie to prisidėjo ir Vilniaus universitetas. Deja, Lietuvos kurčiųjų švietimo iniciatoriaus ir globėjo vyskupo J. Kosakovskio jau nebuvo tarp gyvųjų, jis šį pasaulį paliko 1808 metais. Vyskupo testamentas atskleidė, kaip jam rūpėjo kurčiųjų švietimas: jis paliko 900 rublių kurčių-nebylių institutui steigti. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Misionierių vienuolyno viršininkas Andžejus Polis vėl paskyrė institutui tą pačią Šv. Juozapo ir Šv. Nikodemo bažnyčią, tačiau jai reikėjo remonto. Jis kreipėsi į Vilniaus universitetą prašydamas paskolos. Rektorius Jonas Sniadeckis pažadėjo paskolą, bet prašė remonto projekto ir išsamios mokymo programos. 1811 m. sausio 31 d. A. Zigmantas, įgyvendindamas prašymą, parengė trejų metų kurčiųjų mokymo programą, kurios pagrindą sudarė gestų ir mimikos metodas, o garsinės kalbos mokymas buvo apibrėžtas kaip „mokinių gebėjimas tarti pagal galimybes“. Ši programa atskleidžia, kad tuo metu Lietuvoje kurčiųjų ugdymas buvo organizuojamas prancūzų sukurtu manualiniu metodu, orientuotu į gestus ir mimikas. Misionierių iniciatyva klostėsi sėkmingai. Tais pačiais metais sausio 24 d. jie išsiuntė laišką Vilniaus universiteto rektoriui, kuriame dėkojo už 2000 rublių paramą ir įsipareigojo padėti neturtingiems kurtiems mokiniams. Laišką pasirašė keturi žmonės: Anžėjus Polis, Juozas Stankovičius, kunigas Juozapas Lavdanskis ir A. Zygmuntas, prisistatęs kaip „misionierius, profesorius, kvalifikuotas kurčiųjų mokytojas ir Šventojo Vladimiro 4-ojo laipsnio kavalierius“. Netrukus, vasario 26 d., mokyklos įsteigimas tapo oficialus: iš Sankt Peterburgo gautas leidimas. Tačiau čia istorijos apie antrąjį bandymą įkurti kurčiųjų mokyklą smagioji dalis baigiasi. Misionieriai mokyklai skyrė buvusią Šv. Nikodemo ir Šv. Juozapo bažnyčią, tačiau pastatas buvo ypač prastos būklės ir jį reikėjo iš pagrindų renovuoti. Deja, tam iš universiteto gautų lėšų ir misionierių turimų išteklių nepakako, o vyskupo J. N. Kosakovskio palikimo gauti taip ir nepavyko. O tuomet įvyko didelis geopolitinis posūkis: 1812 m. prasidėjo Rusijos ir Prancūzijos karas. Du kartus per Vilnių žygiavo Napoleono armija ir miestas buvo smarkiai apgriautas. Iš dalies renovuotas būsimos kurčiųjų mokyklos pastatas buvo užimtas karo ligoninės, o vėliau tapo vaistinių preparatų ir tvarsčių sandėliu. Taip žlugo antrasis bandymas įsteigti kurčiųjų mokyklą Vilniuje. Trečias kartas nemelavo: įsteigta kurčiųjų mokykla Praūžus karui ir nurimus po jo likusiai suirutei, kurčiųjų mokymo problemą vėl buvo imtasi spręsti. 1819 m. Vilniaus universiteto taryba perėmė iniciatyvą. Buvo atidaryta sąskaita kurčių-nebylių institutui kurti. A. Zigmantas jau buvo nebe jaunas, silpnos sveikatos, todėl universitetas nutarė rengti naujus kurčiųjų mokytojus. Šiam darbui buvo paskirtas teisės studentas Karolis Malochovecas, kuris buvo išsiųstas mokytis į 1817 m. atidarytą Varšuvos F. Falkovskio kurčių-nebylių institutą. Po metų jis tęsė mokslus Berlyne, vėliau – vėl Varšuvoje. Į Vilnių jis sugrįžo 1823 m. rugsėjį, o 1824 metais jau buvo paruoštas naujosios mokyklos organizacinio, mokomojo ir auklėjamojo darbo planas. Tačiau pirmosios pamokos Kurčių-nebylių mokykloje įvyko tik po dešimties metų – 1833 m. kurčiųjų mokykla atidaryta Labdarių gatvėje 3. Tačiau ir tuomet Vilniaus kurčių-nebylių mokyklą lydėjo kliūtys ir sunkumai. Joje dirbo tik du mokytojai – K. Malochovecas ir jo padėjėjas T. Mickevičius. Nors mokymas buvo nemokamas, per visą mokyklos gyvavimo laikotarpį mokinių skaičius beveik niekada neviršydavo dešimties. Labdarybės draugijos, perėmusios J. N. Kosakovskio palikimą, materialinė padėtis kasmet vis sunkėjo. Po septynerių metų, 1840 m. sutartis su K. Malochovecu buvo nutraukta. Mokykloje liko dirbti tik T. Mickevičius, kuris nebuvo kvalifikuotas mokytojas, tik raštingas žmogus. Dar po kelerių metų Labdarybės draugija nusprendė, kad jis negali toliau eiti pareigų, ir 1843 m. mokykla buvo uždaryta. Nors trečiasis bandymas organizuoti kurčiųjų mokymą Lietuvoje buvo sėkmingas, vyskupo J. N. Kosakovskio svajonė įgyvendinti kurčiųjų švietimą Lietuvoje baigėsi tik nedidele mokykla, kuri išgyveno vos dešimtmetį. Po metų, 1844 m., eidamas 73 metus, mirė A. Zigmantas. Nors šių dviejų didžių asmenybių darbai, iniciatyvos ir pastangos buvo didūs, išėjus A. Zigmantui jie išblėso – kurčiųjų mokymas Lietuvoje ilgiems dešimtmečiams visiškai nutrūko. 1805 metais Švento Juozapo ir Švento Nikodemo bažnyčios patalpose Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos kurčiųjų mokykla. Tad šiemet rugsėjį minėsime Lietuvos kurčiųjų švietimo Vilniuje 220 metų jubiliejų. Apie mokyklos įsteigimą buvo įdėtas skelbimas laikraščiuose. Iš pradžių buvo tik vienas mokinys, o mokymas vyko privačiai. Tačiau tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Todėl turėjo gauti leidimą mokyklai veikti. Tačiau taip ir negavo. Jos direktorių ir vienintelį pasirengusį kurčiuosius mokyti mokytoją Anzelmą Zigmantą Rusijos imperatorienė pakvietė dirbti į Sankt Peterburgą.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama